Prisipažįstu iškart, kad nelabai daug ką turiu papasakoti apie šią dienos išvyką į Atlanto pakrantę (kaip beprotiškai skamba! Vos vos daugiau kaip 200 kilometrų nuo Briuselio - arčiau nei iš Vilniaus prie lietuviškos jūros), į Nord Pas de Calais regioną Prancūzijoje ant Cap Blanc nez ir Cap Gris nez iškyšulių. Buvo ruduo, be atvangos pūtė stiprus vėjas, nuo kurio gūsių ilgam užimdavo kvapą ir žodžius. Ką jau ten kvapą, retkarčiais atrodė, kad vėjas ne tik mintis nuneša, bet ir skruostus nupučia į ausų vietą.
Buvome trise, be šuns ir valties, o radijas pranašavo, kad po pietų pradės lyti. Taip ir buvo - vos spėjom automobilyje suvalgyti pietų sumuštinius - pradėjo lyti. Tik tuomet supratom, kad reikėjo pietauti šiek tiek vėliau, apžiūrėjus Cap Gris nez įtvirtinimus.
Dalinuosi keliomis fotografijomis apie plačius margalopius laukus, išduobtus iki šiol matomomis bombų duobėmis, negailestingą vėją ir be sustojimo kursuojančius Calais-Doveris keltus, iš tolo šviečiančią Doverio pakrantę (ji taip arti, kad neįtikinai atrodo faktas, kad II Pk metais šiuo kanalu į vandenyną netrukdomas išplaukė nacistinės Vokietijos laivynas) ir vandenyno dugną, nusėtą keistomis kriauklių geldelėmis ir ready-made'ais.
nu siaip matosi diena niuri buvo ;)
AtsakytiPanaikintiTikrai, kad taip :/ Todėl dar turim pageidavimą ten nuvažiuoti šviečiant saulei :)
AtsakytiPanaikinti