Skaisčiai mėlynas sekmadienis ant Instrumentų muziejaus stogo

Ažūrinis ardekiškas universalinės parduotuvės "Old England" pastatas, įsispraudęs tarp santūrių baltai tinkuotų namų - tikrų tikriausia Menų kavos puošmena. Kaip pasakytų koks neoriginalus ekskursijų vadovas - karūnos perlas. Gal ir nesuklystų, nes Menų kalvos palyginimas su karūna - ne toks jau ir prastas. O "Old England" - dailiausias tos karūnos brangakmenis.

Kiekvieną kartą, kai pamatau šį plieno ir stiklo stebuklą, bandau įsivaizduoti, kokį ažiotažą spaudoje ir to meto visuomenėje turėjo sukelti šio univermago atidarymas. Ohoho, tik pagalvokit, klestinčios prekybos kampanijos "Old England" pasamdytas architektas Paul Saintenoy gavo ne tik honorarą, bet visišką laisvę įgyvendinti ambicingas konstrukcines fantazijas. Kampanija tikrai nesuklydo pasirinkdama architektą ir žengė protingą žingsnį leisdama jam dirbti savo darbą. Įsivaizduoju, su kokiu smalsumu ir pavydu parduotuvės atidarymo turėjo laukti profesionalai kolegos! Lažinuosi, kad nenuilsdami skalbė P. Saintenoy kailį, kalbėjo apie konstrukcijų (ne)patvarumą ir stilistinį įžūlumą. Oi, oi, oi. O tų kalbų įaudrinti miestiečiai tikriausiai nenustygo vietoje iš noro pasicekavinti. O po to, arbatėlių metu vienas kito klausinėjo, tai ar jau buvę "Old England", ar jau kėlėsi tuo liftu, ar jau matę parduodamo tvido kainas ir t.t, ir pan . :)

Gražusis šešių tarpsnių pastato fasadas ištisai sumontuotas iš plastiškų kaldintos geležies, dekoratyvių ketaus konstrukcijų ir plačių stiklo lakštų. Išties įspūdinga improvizacija Art Noveau tema... Pastatas vainikuotas ažūriniu bokšteliu ir įstiklintu belvėderiu, kuriame šiandien veikia restoranas. Į restoraną galima lipti nuožulniais laiptais arba lėtai kilti senoviniu liftu, pro kurio kaltinį kiautą atsiskleidžia "Old England" interjeras. Ir tarsi iš sapno ar iš saulės spindulio apšviesto dulkių ruoželio sušmėžuoja sepijos spalvos miestietės, pasipuošusios įmantriomis sukniomis ir skrybėlaitėmis, nekantrių vaikų būreliai, brangių audinių rietimus kilnojantys pardavėjai, pomoda kvepiantys vyriškiai rūkalų skyriuje ir... liftui kylant aukštyn šie vaizdai pradingsta iš akių... kaip tas pats dulkių ruoželis.

O šurmuliuojančioje terasoje pribloškia atsiveriančios panoramos - visas miestas kaip ant delno.

Štai čia, tiesiai priešais nosį, kupso Coudenbergo Šv. Jokūbo bažnyčia. XVIII a. iškilusios bažnyčios fasadas suprojektuotas sekant antikinės šventyklos prototipu - nieko labai originalaus, Vilniuje ir Vidiškiuose stovi ne ką prastesni L. Stuokos-Gucevičiaus kūriniai. Briuselio neoklasikinė bažnyčia pastatyta buvusios koplyčios, skirtos Brabanto hercogams, vietoje. Prancūzų revoliucijos metu čia buvo įrengta Proto ir Teisės šventykla. XIX a. pradžioje ji buvo gražinta katalikams, kurie iki 1849 m. surentė prašmatnų, ant aštuoniakampio būgno iškeltą, kupolą.

Šalimais bažnyčios, buvusiuose Coudenbergų rūmuose, veikia ING banko galerija (pavasarį joje buvo eksponuojamas iš Ispanijos atvežtas Miro).

O štai čia - Karališkųjų rūmų kupolas su plevėsuojančia Belgijos vėliava. Rūmai pradėti statyti XIX a. 3 deš. vietoje ankstesnių Coudenbergų rūmų. Rūmų statyba ir vidaus apdaila užsitęsė visą XX a. Na, juk ne be reikalo šie rūmai yra dvigubai didesni nei britų karalienės trobelė :)

Belgijos karališkuosius rūmus galima aplankyti nemokamai liepos-rugsėjo mėnesiais.

Maistas restorane gana brangus, bet kavos kaina - įkandama, svarbiau - rasti laisvą staliuką ;). Sekmadienio rytais restorane tiekiami vėlyvi pusryčiai (brunch), kurių kaina - beveik 30 eurų. Manyčiau, kad kaina gana pagrįsta, nes už ją pusryčiaujantys gauna šiltų gėrimų ir įvairių užkandžių a volante: salotų, aštunkojų, sūrių, vaisių, kiaušinienių ir pan. Mes savo vėlyvus sekmadienio pusryčius buvom suraitę "Cafe Belga", tad aš pasitenkinau ryžių desertu su šviežiomis braškėmis ir puodeliu baltos kavos. Na, žinot, buvo skanu - rekomenduoju.

Bet buvo ir du dalykai, kurie restorane nuteikė ne ypač smagiai. Pirmasis - tai absoliutus chaosas, netvarkingai išstumdyti staliukai, ant grindų prigulusios servetėlės ir maisto likučiai. Antrasis - restorano darbo laikas - iki penkių ir nė minutės ilgiau. Ateina muziejaus apsauginiai ir sako - fiesta finita. Vsio, neškit mėsas lauk. Tai gerai, kai mes tik gėrimų buvom užsisakę - murkt murkt ir likučius sulaižėm, o buvo pora, kuri tik buvo įpusėjus valgyt... Tai ką jiems dabar daryt? Susidėti į kišenę tuos aštunkojus ir salotas? Manyčiau, kad jau neturėtų priimti užsakymų, jei žino, kad už pusvalandžio restoranas užsidarys (bus uždarytas). Kažkaip baisiai nefrankofoniška :/ ir nebelgiška - abeji juk mėgsta skaniai pavalgyti...

P.S. "Old England" kompanija tebeklesti ir šiandien, tik įsikūrusi ji Louise aveniu 419 numeriu pažymėtame pastate.

P.P.S. Instrumentų muziejaus adresas: 2 rue Montagne de la Cour.