Liuvenas - Erazmo Roterdamiečio ir beginių miestas

Liuvene (Leuven) apsilankėm spalio pabaigoje - vieną saulėtą, bet baisiai žvarbų sekmadienį. Net saulėkaitoje nesinorėjo nusiimti kepurės ar iš kišenių ištraukti rankų. Džiaugėsi tie, kas susiprotėjo pirštines pasiimti, o man beliko apgailestauti, kad tas gudrusis buvau ne aš... Na, bet ne apie tai noriu papasakoti. Taigi, Liuvenas (nors vietiniai taria miesto pavadinimą kiek kitaip - "Liovenas").

Vienas senesnių flamndiškosios Belgijos miestų, savo karjerą pradėjęs karinės romėnų stovyklos vietoje, kurią antai įrengė pats Julijus Cezaris. Viduramžiais mietas suklestėjo dėka sėkmingos prekybos audiniais (kaip ir visas šitas kraštas). Kišenėse ir skrynutėse sukaupti auksiniai pinigėliai buvo panaudoti geram reikalui - 1425 m. popiežius Martynas V ir Brabanto grafas Jonas Liuvene įkūrė universitetą. Praėjus šimtmečiui, jis tapo vienu geriausių universitetų Europoje, čia profesoriavo neprilygstamasis Erazmas Roterdamietis, mokėsi geografas ir kartografas Gerardas Merkatorius. Universitetas pagarsėjo ir 1968 m. kilusiomis flamandų ir valonų studentų riaušėmis, po kurių universitetas buvo padalintas į Katalikiškąjį Liuveno universitetą ir Karališkąjį Leuveno universitetą. Pastarasis įsikūręs Naujajame Liuvene - Leuven-le-Neuve.

Man pačiai pasirodė daug įdomiau, kad Liuveno universitete 1864 m. mokėsi "Anykščių šilelio" autorius - kunigas Antanas Baranauskas, XX a. pirmojoje pusėje - filosofas Pranas Kuraitis ir keli kunigai: Antanas Maliauskas, Mečislovas Reinys, Simonas Šultė, Antanas Viskanta, Pijus Bielskis ir Jurgis Galdikas, kurie buvo įkūrę draugiją "Lietuva". Tarpukariu Liuveno universitete filosofiją studijavo Antanas Maceina, Juozas Girnius ir kiti Lietuvos studentai. Po karo - iš Lietuvos pasitraukę S. Mironaitė, J. Danauskas, P. Gaida-Gaidamavičius, K. Brazaitis ir kt.

Universitetui priklauso ir Didieji beginių namai, kuriuos mokslo įstaiga įsigijo 1961 m. ir pritaikė studentų reikmėms - čia gyvena rektorius ir tie studentai, kuriems pasiseka :).

Didieji beginių namai arba Groot Behijnhof - tai atskiras miestelis Liuveno mieste - akmenimis grįstos gatvelės, žemi raudonų plytų nameliai, jaukūs kiemeliai ir siaurais tilteliais pažabotas Dilje upelis.

1230 m. įkurti Liuveno beginių namai buvo didžiausi Belgijoje ir talpino šimtus beginių - neįšventintų vienuolių arba vienuolių pasauliečių. Manoma, kad šį religinį ordiną įkūrė kryžiuočių našlės, kurios, žuvus vyrams, ėmė laikytis pamaldaus gyvenimo būdo. Aš jas pavadinčiau pirmosiomis feministėmis - pasirinktas atsiskyrėliškas gyvenimo būdas leido išvengti negeidžiamų pakartotinų vedybų ir leido ramiai ir pamaldžiai gyventi neatsisakant saikingos prabangos (neturto įžado beginės neduodavo). Skirtingos beginių bendruomenės laikėsi skirtingų nuostatų. Vienos priimdavo tik kilmingas moteris, kitos - tik turtingas, trečios visas. Dažnai buvo keliamas reikalavimas - turėti tiek pinigėlių, kad galėtum pasistatyti ar nusipirkti tą mažą plytinį namuką. Nelabai turtingos našlės galėjo tikėtis būti priimtos kaip turtingųjų beginių tarnaitės. Dauguma beginių vienuolynų buvo buvo panaikinti kilus Reformacijai, o kitą užtikrintą smūgį šiam judėjimui sudavė XIX a. per Europą nusiritusi emancipacijos banga.

Per Beginių miesteliuką besirangantis upelis nuvinguriuoja į patį Liuveno senamiestį, kur stypso pieštukinę primenanti rotušė ir nupjautabokštė Šv. Petro bažnyčia. Nesupraskite neteisingai, rotušė nėra nei cilindro, nei kubo formos, tiesiog smailūs bokštai stiebiasi į viršų kaip atidžiai nusmailinti pieštukai. Visi pastato fasadai padengti kruopščiais raižiniais ir miesto iškiliųjų skulptūromis, kurių čia yra visai graži draugija - 300.

Priešais rotušę - keistų proporcijų Šv. Petro bažnyčia. Ją meistrai mūrijo du šimtus metų. Pirmiau surinko centrinę ir šonines navas, presbiteriją, o kai į dangų iškėlė du stambius vakarinius bokštus - paaiškėjo, kad pamatai sumūryti netinkamai, o bažnyčia jau pradėjusi grimzti. Pinigų pamatų tvirtinimui miestas neturėjo, tad priėmė baisiai išmintingą sprendimą - nugriauti bokštų viršutinius tarpsnius - tiek, kie jie išsikiša virš bažnyčios aukščio. Tokie suluošinti bokštai stirkso ir šiandien.

Verta užsukti į bažnyčią ir apžiūrėti XV a. dailią skaptuotą akmens pertvarą, skiriančią presbiteriją nuo likusiosios bažnyčios erdvės.

Dėmesio verta ir barokinė sakykla, papuošta medine, Šv. Norberto atsivertimą vaizduojančia, skulptūra. Plastiški mediniai drožiniai pasakoja nereligingo vokiečių didiko įtikėjimą po to, kai trenkus žaibui jis paliko sveikut sveikutėlis.

Sekmadienį (galbūt ir kitomis savaitės dienomis) veikė sendaikčių turgus, kuriame didelę dalį siūlomų prekių sudarė bokalai alui ir knygos. Hm... galbūt tai susiję su šiame mieste veikiančia "Stella artois" alaus gamykla?

Iš sendaikčių turgaus pasukome link Oude Markt - Senojo turgaus - aikštės, kurioje įsikūrus visa galybė kavinių ir aludžių, mažomis kainomis viliojančių Liuveno universiteto studentus. Čia ir mes susigundėm prisėsti - kas dėl taurės alaus, kas dėl puodelio gardaus kapučino.

Apšilę kavute, patraukėm tolyn iki barokinės Šv. Mykolo bažnyčios, aišku, pastatytos jėzuitų - kaip ir daugumoje kitų Europos miestų. Turistiniai gidai šią bažnyčią tituluoja gražiausia Liuveno šventove. Ir aš jiems pritariu, nes sudarkyta Šv. Petro bažnyčia nė iš tolo negali rungtis su dinamiško fasado, nuo šviesos ir šešėlių kontrastų mirgančia Šv. Mykolo bažnyčia. Grakščių proporcijų, simetriškas, gyvybingas trijų tarpsnių barokinis fasadas - gana netikėtas atradimas gotikiniame flamandų mieste, sukonstruotame iš siaurų tvarkingų namukų ir aštriabriaunių bažnyčių. Ach, kaip buvau pasiilgusi šio stiliaus gracingumo...

Apžiūrėję šią bažnyčią dar pasisukiojom po senamiestį, pasivaikščiojom krantine, upelyje užtikom seniai ten besiilsintį dviratį ...

... ir prie kiosko sukirtom po dešrainį su raugintais kopūstais.