Niekaip negaliu atsidžiaugti, kad saulėtas dangus kasdien tiesiog traukte traukia iš namų ir kalbina prisėsti smagioje vyninės ar tapinės terasoje, skimbtelėti taure rosé su ledukais ir leistis nešamai jaukių šnekėsių, šilumos ir nieko neveikimo.
Atostogos... Baigiau savo prancūzų kursus, nes pajutau, kad tai, kas turėtų būti malonumas, pradėjo virsti kančia. Žinoma, taip jau sutapo, kad pavasarį stipriai dirbau, sprendžiau menkaverčius konfliktus, kurie rijo neproporcingai daug laiko ir jėgų bei dar mokiausi - tai kaip ir natūralu, kad toks derinukas laimės kasdienės nesuteikia, ar ne? Todėl jau kai baigiau - tai baigiau viską iškart - ir darbus, ir mokslus. Dabar - planuoju atostogas, po nemenkos pertraukos mėgaujuosi lėtomis dienomis ir visus labai myliu.
Iš tos meilės vieną labai šiltą vakarą su Nerijum sėdom į automobilį ir išlėkėm link jūros. Pakeliui pabūgom kamščių ir ties Antverpenu išsukom iš kelio. Vis siaurėjančiais keliukais patraukėm vakariniu Šeldės krantu iki Terneuzen'o. Kelionė nebuvo labai vaizdinga, nes teko važiuoti palei kelių metrų aukščio pylimą (ir tik dabar, užmetus akį į žemėlapį, suvokiau, kad važiuodami galėjom aplankyti Hulst miestelį...).
Terneuzen'e esame buvę kelis kartus - nes mums tai, tikriausiai, artimiausias taškas prie jūros (na, ok, prie vandens). O kai tetrokšti, kad vėjas pravėdintų galvą - tai visai puiki vieta. Ir tikriausiai, kad puiki vieta atvykti su vaikais, nes ties Terniauzen'u į Šeldę atsiveria Gento kanalas, kuriuo be sustojimo zuja baržos, o pačia Šelde į Šiaurės jūrą plaukia keltai ir dideli krovininiai laivai.
Ko nepatarčiau - tai vagyti nat kranto įsikūrusiame restorane "Westbeer". Mes tikrai apsigavom (du kartus - ir pamiršk taip...), nes retkarčiais alkis (ir patraukli vieta) prislopina gebėjimą teisingai mąstyti. Vakarienei mums patiekė keptas skumbres ir "šefo" krevetes. Pamačiusi savo skumbres pasigailėjau, kad nepasitenkinau salotomis ir gruzdintomis bulvytėmis (pastarosios tikrai buvo visai neblogos). Tiksliau, tai skumbrės buvo kaip skumbrės (tik beveik nepasūdytos), bet šalių jų telkšojusį pavandenijusio padažo bala mane gerokai nuliūdino... Krevetės irgi buvo apgailėtinos. Tinkamiau būtų sakyti, kad tai buvo bala pašildyto rausvos spalvos lipnaus padažo ir septynios krevetės. Ir aš savęs klausiu, na kodėl tokiais atvejais, kai padavėjas paklausia, ar tai "skanu?", pasakai, kad na, jo, neblogai. O reikėjo jau pradžioje sakyti, kad gaidys tos jūsų skumbrės ir "šefo" krevetės. Trumpiau tariant, liūdesys ir lengvas aspinuodijimas dovanų. Ant kranto įsikūrusiame restorane galima tik gerti kavą/alų ir valgyti desertą (tikiuosi), o maisto verčiau paieškoti pačiame miestelyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą