Diena Turine

Porą dienų paslidinėję išsiruošėm aplankyti ranka pasiekiamo Turino. Italija… nemėgstu romantizuotai dūsauti, bet tie keli kartai šioje nuostabioje šalyje buvo persmelkti saulės, draugystės ir tokio beveik apčiuopiamo kutulio gerklėje, kuris ima ir kvatokliškai plyšta tarp skliautuotų Bolonijos gatvių ar lyg pukuotas žvėris nusirita numintais Romos šaligatviais. Trumpiau tariant, Italija yra gerai. Net ir sausio pradžioje, su šiek tiek saulės ir prieš ją besišildančiais katinais bei seniokais. Taigi, Turinas.

Nusileisti iš kalnų buvo vienas juokas. Tik tiek, kad tas juokas buvo gana brangus - vien kelių mokesčiai atsiėjo arti 100 eurų. Na, bet kai jau leidiesi į nuotykį, iš jo neparsileisi atgalios, turi susitaikyti ir su netikėtumais. Ir taip, gerokai nusikelnėję, įriedėjom į vidurdienio Turiną. Pirma stotelė - nerealusis kino muziejus (Museo Nazionale del Cinema). Kaip Andrius pasakė, tai ne tik geriausias kino muziejus, bet ir išvis tikriausiai, kad geriausias muziejus, kuriame teko būti. Aš taip dosniai pagyromis nesižarstysiu, tačiau tikrai taip, muziejus išskirtininis. Ne tik dėl turtingos kolekcijos ir išmoningos ekspozicijos, bet ir pastato - Mole Antonelliana.

Ir jis visai nėra muziejus. Tiksliau, 1863 m. architektas Alessandro Antonelli's pradėjo statyti didžiulę sinagogą, kurią dar nebaigtą įsigijo miestas, nutaręs statinį paversti miesto ir tautos vienybės simboliu. 1889 m. Antonelli'o sūnaus užbaigtas 167,5 m aukščio pastatas buvo pripažintas aukščiausiu mūriniu statiniu Europoje. Įdomiausia, kad šiandien "vertikali Antonelli'o svajonė" laikoma aukščiausiu pasaulyje muziejaus pastatu.

O muziejus? Muziejus vertas kiekvieno pinigėlio, sumokėto už bilietą. Ekspozicijos autorius François Confino (2000 ir 2006 metais) tikrai kaip reikiant pasuko galvą - keliaudami per sales susipažinom su pirmaisiais bandymais užfiksuoti vaizdą, camera obscura, judančių vaizdų mašinomis, kurios galų gale pavirto į filmavimo kameras. Ir tuomet prasidėjo - kino žvaigždės, afišos, režisieriai, dekoracijos, griminės, garsistai ir jų triukai, operatoriai, visokių godzilų ir svetimų iškamšos ir t.t., ir t.t. Besisukant aplink įspūdingą muziejaus erdvę, kuri lieka paslėpta iki paskutinio lemiamo momento (ir staiga, netikėtai, reikiamą akimirką - tadaaam - atsiveria prieš akis), smagiais šuoliais praluoksi per visą kino - "išradimo be ateities" - istoriją.

Centrinė pastato erdvė - pribloškė. Įžengus pasijutau taip, lyg būčiau patekus nei tai į kosminį laivą, nei tai į atgal į ateitį. Milžinišku kupolu pavožtoje patalpoje sukasi senieji kino kadrai, muša Fritz'o Lang'o "Metropolio" laikrodis, iki pat žibinto lynais kyla stiklinis liftas ir kažkur ten toli pradingsta…

Apžvalgos aikštelė - dar vienas nerealus šio pastato perliukas - visas Turinas dailiai išklotas po kojomis: miesto namai, bažnyčios, aikštės ir parkai, stačiakampiai kvartalai ir raudonais stogais apsupti vidiniai kiemeliai, o tolumoje - padūmavę kalnai. Jei lankysitės - nepagailėkit tų poros eurų liftui.

Apsvaigę nuo kino, meno ir Pjemonto sostinės panoramų bei raginami gurgiančių pilvų išžygiavom užkariauti Turino. Užkirtom beveik pirmoje pasitaikiusioje užeigoje (neblogai, šiek tiek geriau nei pusėtinai), pasižvalgėm į vitrinas (nukovėm Bialetti moka kavinuką, crystal - su permatomu pilveliu) ir išlindom į piazza Castello, pastovėjom šalia karališkųjų Madama rūmų (kurių koplyčioje saugoma Turino drobulė ir apie kurią ten stovėdami visiškai buvom pamiršę, bet nieko tokio, nes vis tiek tikroji drobulė paprastiems tikintiesiems iškeliama tik vieną kartą per dešimt metų - o šiomis dienomis nesu girdėjusi, kad būtų būtent tie dešimtieji metai), pažiūrėjom į vakarėjančios saulės spinduliuose bandančius sušilti Turino seneliukus.

Gretimoje piazza San Carlo (204) suradom ir legendinę art deco stiliaus "Caffé Torino", kur išgėrėm po puodelį kvapnios espresso ir pasimėgaudami sukrimtom po nedidelį deserčiuką. Na, kavinė tokia šarman, su charakteriu, bet ir šiek tiek dvelkianti naftalinu, kaip dažnai nutinka tokiose istorinėse įstaigose.

O tada dar buvo trumpas šopinimasis, pasivaikščiojimas link Po upės (pagaliau pamačiau upę, kurią įrašydavau žaisdama "valstybė-miestas-upė-ežeras-gyvūnas-augalas-vardas"!), jos krantine skubantys turiniečių automobiliai ir upiškas žvarbulys, kurį teko išvarynėti puodeliu karštos arbatos.

Man patiko Turinas. Toks keistas šiek tiek. Provinciškas, apsnūdęs, lėtas, pavargęs. Ypač po šventinio Londono.