Midijų ir austrių fermos Zelandijoje. Skanūs prisiminimai ir trumpi pagalvojimai

Pavasarį galvojau, kad jau nebegrįšiu į "Briuselio kopūstus". Labai jautru buvo čiupinėti neužsitraukusius išsiskyrimo sopulius. Kai esi toks nelaimingas, kad viskas erzina ir liūdina. Esi piktas ir nusivylęs. Toks liūdnas, kad net gražūs prisiminimai nusėda kažkur giliai galvoje po adaptacijos gedulais. Ir negali pasakoti apie tai, kad tada ir ten buvo gražaus, ką norėtum dar ir dar kartą pakartoti. Negali net padėkoti kaip reikiant Tave išlydėjusiems draugams ir negali planuoti pirmo apsilankymo ten, iš kur išvažiavai. 

Trumpiau tariant, grįžimas namo yra sunkus. Ir turi išlaukti, išgedėti iki giedros ir ramybės. Ir gera, kai greta yra žmogus viską suprantantis ir viską tą patį jaučiantis. Ir gerai, kad retkarčiais susitinkantis ex-expatų būrelis dalinasi tomis pačiomis patirtimis. Taip paprasčiau, nors iš kasdienės kalbos ir nepradingsta "kai mes gyvenome Briuselyje...". Tikriausiai, kad niekada ir neišdils. Nes patirtys ir jausmai lieka.

Kurį laiką jau knieti prisiminti ir pasidalinti viena kita gražia diena iš Europos vidurio. Tai šiam kartui - vien išvyka su Kornelija ir Laurynu į Zelandiją (Zeeland), į Yerseke austrių fermas ir jūros gerybių restoranus. Pasakojimas bus publikuotas "Virtuvėje nuo... iki", bet čia toks šiek tiek adaptuotas ir asmeniškesnis.

Belgiški vafliai iš Lježo ir iš Briuselio

Lježo vafliai (foto pasiskolinta iš http://www.eatthestreethawaii.com)

Man atrodo, kad Belgijoje kepamus, vietinių bei turistų baisiai mėgiamus vaflius pavadinti tiesiog "belgiškais" yra taip pat netikslu, kaip ir Lietuvoje kepamą duoną, pavadinti paprasčiausiai "lietuviška". O jei juoda? O jei rauginta? O jei balta? O jei plikyta? Tai taip ir su "belgiškais" vafliais. Ir nors galima atsidusėti, kad kiek šeimininkių - tiek ir "belgiškų" vaflių, tačiau ne visai taip.

Yra skiriamos dvi pagrindinės belgiškų vaflių rūšys: Briuselio ir Lježo vafliai. Pastarieji yra žinomiausi ir tikriausiai, kad populiausi mieliniai vafliai su įkeptais traškiais cukraus gabaliukais (mano mėgiamiausi). Lježo vafliai yra stori, sunkūs, drėgni ir visuomet netaisyklingos formos. Tuo tarpu bemieliai Briuselio vafliai yra lengvesni, puresni, taisyklingo stačiakampio formos. Purumo jiems suteikia gerai išplakti kiaušinių baltymai.

Ir vienų, ir kitokių vaflių galite paragauti Briuselio užkandinėse, kavinėse, nusipirkę kepyklėlėse ar iš dainuojančio autobusiuko :)

O štai ir skirtingų vaflių receptai:

Katino kelionė į Lietuvą

Į Lietuvą keliavo ne tik Katinas, bet ir mes. Ir visiems trims buvo gana sunku. Žinoma, Katinui buvo ne tiek sunku, kiek baisu. Gi niekas jo neklausė, ar nori iš multikultūrinio Briuselio persikelti kiek šiauriau - į Vilnių. Ir nežinojo jis vargšas, kada ir kaip baigsis jo Ilgoji Kelionė.

Geriau pagalvojus, įtarimai katiniškoje galvoje galėjo kilti kiek anksčiau, kai iki Kelionės likus 2 savaitėms, jis buvo nuvežtas pas veterinarą, kuris įdėmiai apžiūrėjo akis, ausis ir pauodegį, nuodugniai išminkė papilvę ir į pakaklę įspraudė mikroschemą. Gali būti, kad Katino nė kiek nedžiugino mėlynas ES žvaigždutėmis išpuoštas pasas, liudijantis jo rainumą ir prastą kilmę.

Birželio pasivaikščiojimas po mikroskopinį Durbuy miesteliuką

Apie Durbuy - tituluojamą mažiausiu pasaulio miestu - jau esu pasakojusi, todėl labai neišsiplėsiu. Dar kartą užsukau čia su savo anyta ir šešuru. Po savaitgalio Paryžiuje (apie kurį galbūt kada irgi papasakosiu) pirmadienį leidome važinėdamiesi po Belgiją. Tradiciškai aplankėm Namur'ą, palei upę vingiuojančiu senuoju keliu pasiekėm Dinant'ą, iš kurio pasukom link Durbuy, iš ten - į Huy ir neatsimenu pro kur grįžom į Briuselį vakarieniauti.

Diena Turine

Porą dienų paslidinėję išsiruošėm aplankyti ranka pasiekiamo Turino. Italija… nemėgstu romantizuotai dūsauti, bet tie keli kartai šioje nuostabioje šalyje buvo persmelkti saulės, draugystės ir tokio beveik apčiuopiamo kutulio gerklėje, kuris ima ir kvatokliškai plyšta tarp skliautuotų Bolonijos gatvių ar lyg pukuotas žvėris nusirita numintais Romos šaligatviais. Trumpiau tariant, Italija yra gerai. Net ir sausio pradžioje, su šiek tiek saulės ir prieš ją besišildančiais katinais bei seniokais. Taigi, Turinas.

Slidinėjimas prancūzų Alpėse

Aukščiau tik dangus

O po viešnagės Londone išsiruošėm slidinėti. Į Alpes. Į nediduką Valfréjus (Valfrėžiu) kurortą šalia Prancūzijos-Italijos sienos. Kurorčiukas nutūpęs maždaug 1550 m aukštyje, viršum Modane miestelio. Slidinėjimo vietą pasirinkom panaršę labai geroje internetinėje svetainėje www.ski-france.com, kurioje informacija pateikta ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba. Kadangi nesam labai agresyvūs slidininkai, labiausiai susigundėm Valfréjus įrengta 13 km mėlyna "Jeu" trasa. Dar neišvažiavę planavome, kaip leisimės ja iki pat namų pro karinius bunkerius, miškelius ir kalnų viršūnes.

Kaip labai gerai yra turėti Katiną

Jau senokai galvoje brendo visas sąrašas punktų sakymų apie tai, kaip yra labai gerai turėti katiną. Arba kitaip - kaip puiku būti turimam katino. Gi taip apie katinus sakoma, kad jie suteikia žmogui laimės jausmą leisdami jais rūpintis (atseit, man tai nereikia tavęs, bet jei jau tau reikia manęs, tai gali manimi rūpintis).

Tai tas didžiausias gerumas gyvenant su katinu ir yra galėjimas pamaloninti savo Katiną arba pasijusti Katino mylimam. Tada, kai jis teikiasi ateiti pas tave į lovą ir užsiropštęs ant krūtinės pasisukioja ir įsitaiso taip, kad arba visiškai užstoja skaitomą knygą ar spoksomą filmą arba taip, kad jo gražusis užpakalis būtų beveik šalia tavo veido. Taigi, pagal katinišką suvokimą taip yra labai fainai. Gerai, kad Katinas leidžia jį pasitaisyti. Arba Katinas mėgsta ateitį į lovą vakare, kai mes sukrentam nakties miegui. Dažniausiai jis kukliai įsitaiso savo vietoje kojūgalyje, bet pasitaiko ir taip, kai jis savo prieraišumą išrango skersai mūsų kojų arba lovos viduryje. Ir labai malonu jausti šiltą kamuolį, kuris prisispaudęs prie blauzdos (arba ją prispaudęs) murkdamas užmiega, o gerokai po vidurnakčio pajunta norą išsilaižyti kailiuką ir dar kartą naujai įsipatogina taip, kad dažniausiai mano kojoms paprasčiausiai nebelieka vietos. Tada bandau kažkaip įsitekti mūsų trijų lovoje ir stengdamasi nepažadinti Katino (nes labai jauku, kai jis šalia) pratinuosi užmigti pačiomis neįtikėtiniausiomis pozomis - supintomis ir lyg kokios persikreipusios žirklės keistai suglaustomis kojomis, pusiau ant nugaros - pusiau ant šono ir panašiai (gyvenantys su katinais - puikiai supras). Galiausiai nutirpsta kuri nors viena neaišku kaip paguldyta kūno dalis ir man besipatoginant pažadintas Katinas pabėga lauk.

Šeimyniški Naujieji metai Londone

Arklio metus sutikom Londone. Nežinau, ar tai į gerą, ar į blogą, bet sutikom smagiai. Kita vertus, ar ne arkliui skirta visą laiką svetimais keliais risnoti?

Antverpeno ChinaTown'as

Jei jau taip nuoširdžiau - tai toks ten town'as, verčiau reikėtų sakyti, kad China Street'as. Nes taip ir yra. Vienintelis oficialiais vartais prasidedantis kinų miestelis Belgijoje tėra viena gatvė su labai menkais satelitais gretimose gatvelėse (aišku yra visa azijietiška gatvė Briuselyje, bet be vartų ir be liūtų).