Katino kelionė į Lietuvą

Į Lietuvą keliavo ne tik Katinas, bet ir mes. Ir visiems trims buvo gana sunku. Žinoma, Katinui buvo ne tiek sunku, kiek baisu. Gi niekas jo neklausė, ar nori iš multikultūrinio Briuselio persikelti kiek šiauriau - į Vilnių. Ir nežinojo jis vargšas, kada ir kaip baigsis jo Ilgoji Kelionė.

Geriau pagalvojus, įtarimai katiniškoje galvoje galėjo kilti kiek anksčiau, kai iki Kelionės likus 2 savaitėms, jis buvo nuvežtas pas veterinarą, kuris įdėmiai apžiūrėjo akis, ausis ir pauodegį, nuodugniai išminkė papilvę ir į pakaklę įspraudė mikroschemą. Gali būti, kad Katino nė kiek nedžiugino mėlynas ES žvaigždutėmis išpuoštas pasas, liudijantis jo rainumą ir prastą kilmę.

Per tas dvi savaites taip pat netruko įtampą kėlusių situacijų - gausūs atsisveikinimų baliukai, nepatenkinti kaimynai, baldų išrinkimas ir visų Katino namų supakavimas į kartonines dėžes. Ir taip kurią tai dieną Katinas buvo pažabotas pavadžiu, įkištas į kelioninį krepšį ir įtaisytas man ant kelių (nes automobilyje daugiau niekur kitur vietos nebebuvo). Pirmąjį šimtą kilometrų Katinas baisėjosi lenkiamais ir lenkiančiais vilkikais, domėjosi lietų nuo priekinio stiklo šluostančiais valytuvais ir visais būdais stengėsi palįsti po vairuotojo sėdyne. Baigiant privažiuoti Kyli, Katinas visiškai apsiprato su vokiškais greitkeliais ir abejingai snaudė man ant kelių.

O štai - keltas tapo tikru katiniškos psichikos išbandymų poligonu. Įsivaizduojate kiek ten garsų? Jau neskaitant nuolatinės vibracijos, koridoriais vaikštančių žmonių ir netoli mūsų kajutės liuko besirenkančių rūkalių... Tai Katinas visą parą gyveno įsitempę kaip pulti pasiruošęs medžioklinis šuo - akys kaip lėkštelės, raumenys - kaip atleto, ausys - kaip NASA'os lokatoriai. Nurimo paskutinę kelionės valandą - kai jam pagaliau pavyko užsnusti pasislėpus po Nerijaus antklode. Tik jo pernešimas iš automobilių denio į kajutę ir po to atgal - kėlė didelį gailestį - mūsų žvėrelis visas susirietė į kamuolėlį ir bent taip stengėsi apsisaugoti nuo siaubą kėlusių kelto mašinų skyriaus garsų ir kvapų.

Po siaubo paros kelte, Katino dar laukė nakvynė kitos Katės namuose, kur jis rado iki tol neegzistavusį plyšį nakčiai praleisti. Tada dar kelionė automobiliu iki Kauno, kur kaip bebūtų keista gana ramiai ir smalsiai apžiūrėjo mano tėvų namus ir radęs jam tinkančią vietą susirangė snausti. Paskutinį kelionės etapą Kaunas - Vilnius Katinas praleido snūduriuodamas. O tada jau laukė naujų namų įsisavinimas, užtrukęs bent dvi-tris paras. Įdomu, kiek per tą siaubų savaitę jis neteko svorio?

Džiaugiamės, kad šiandien Katinas jau rado keletą mėgiamų vietelių naujuose namuose, kad nakčia vėl ateina snausti mums ant kojų, dienomis tingiai raivosi išsitiesęs ant radiatoriaus ar padėjęs rainą galvą ant šilkinės kiniškos pagalvėlės. Naujuose namuose Leopoldo laukia dar neišsikarstytos knygų lentynos, virtuvinės spintelės, sieninių spintų slėpiniai ir balkonas. Tokio daikto tai jis anksčiau nebuvo matęs. Už tai dabar, stebėdamas už lango stoviniuojantį Nerijų, ima urgzti žemu balsu, bet pats kojos lauk nekelia. Nors meluoju, vieną vakarą visas pritūpęs išbidzeno lauk, bet po to kulkos greičiu movė tiesiai į spintą, kur įsisukęs į mano švarkus tupėjo gerą pusvalandį. Taip ir būna katinams narsuoliams ;)