Boniface d'Asie - blogas pasirinkimas šv. Bonifacijaus aikštėje

Kurį laiką net nenorėjau prisiminti tos nevykusios vakarienės šv. Bonifacijaus aištėje. Kažkaip įtariu, kad tai buvo prasčiausias maistas, kurį teko valgyti Briuselyje. Brr.. O kvailiausia, kad prieš atverdami pustuščio restoranėlio duris, buvom girdėję, kad čia - prasta virtuvė. Na, bet vat, tas kažkoks keistas nepaklusnumo ir užsispyrimo genas padarė savo.

Iki šiol aišku buvau įsitikinusi, kad senamiestyje, netoli Sainte Catherine aikštės įsikūrusi rytietiškų restoranų gatvė talpina įvairiausius šio pasaulio krašto virtuvių nesusipratimus, kaip pvz., tailandietiškai paruošta vištiena su bulvėmis ir pan. Tai va, po tos vakarienės nuomonę pakeičiau. Užsisakiau pradžiai krabų sriubą su smidrais, kurioje plaukiojo smulkinta krabų lazdelė ir kiaušinio baltymo draizgalai (...). Nevalgiau aš tos sriubos, Nerijui teko ją srėbti. O aš už tai gavau du riebaluose keptus ritinėlius su kažkokia mėsa. Ir tai buvo geriausias vakarienė patiekalas. Rimtai.

Po sriubos sekė vegetariškas tofu troškinys (man) ir vištiena (Nerijui). Smarkiai nedetalizuosiu, bet tas tofu labiausiai priminė permirkusią kiaušinienę. Nerijus gavo pravėsusią ir beskone pomidorų pasta užpiltą vištieną. Beje - išpuoštą petražolėm ir orchidėjos žiedu. Gerai, kad Nerijus paėmė puslitrį namų vyno, nes kitaip...

Šiaip ne taip kažkiek suvalgėm, kažkiek palikom, susimokėjom ir labai nelaimingi sprukom lauk. Sąskaita buvo proporcinga maisto prastumui.

Mūsų išvada? Kalti, kalti, kalti, nes žinojom (!) ir žadam daugiau šitaip nebenusidėti savo gomuriui ir pilnatvės laimei. Taigi, griežtas D. Neikit įsitikinti, nes ten tikrai labai blogai ir man gaila savininkų, kad jie pasisamdė prastą virėją... O dar labiau gaila klientų (t.y. savęs).

P.S.  verčiau užsukit į šalimais įsikūrusį "Saint Boniface" - lijonietiškos virtuvės restoraną - nepasigailėsit, malonumas garantuotas!

Zelandijos provincija: salos, žiotys, tiltai, tunelis ir potvyniai

Grįždami iš Keukenhof'o sodo, pasukom iš kelio ir  link Belgijos nusileidom Nyderlandų pajūriu. Šalies pietvakariuose esanti Zelandijos provincija išsidėsčiusi salose ir keliuose apgraužtuose pusiasaliuose. Provincija įsikūrusi trijų upių -Šeldės, Reino ir Maas - žiotyse.

Sostinė - Middelburgas, kuriame gyvena apie 48 tūkstančiai olandų. Beveik trečdalį Zelandijos teritorijos sudaro vanduo, o didžioji dalis gyvenamų ir dirbamų teritorijų yra žemiau jūros lygio.

Zelandijoje gyvena apie 380 tūkstančių žmonių, tačiau vasaros sezonu šis skaičius išauga dvigubai ar net trigubai, mat į čia esančius paplūdimius suvažiuoja gausybė vokiečių turistų.

Provincijos herbe pavaizduotas iš vandens iki pusės iškilęs liūtas, o šalia, sakyčiau, charakteringas regionui šūkis - "luctor et emergo" (kovoju ir iškylu).

Kovoti Zelandijos provincijai tikrai teko. Pirmiausia - iš jūros atkovoti teritoriją. Tam vietiniai gyventojai statė pylimus, konstravo pompas (žymieji Nyderlandų malūnai!), kasė kanalus, kurias į jūrą grįžtantis vanduo drėkina dirbamus laukus ir pan. Deja, 1953 m. naktį iš sausio 31 į vasario 1 d., kilo smarki audra, kuri pavasarinį potvynį pavertė didele nelaime - 1953-ųjų Šiaurės jūros potvyniu. Per naktį vandens lygis jūroje pakilo 5,6 metrų, perlipo apsauginius pylimus ir didžioji dalis Zelandijos atsidūrė po vandeniu. Tą naktį jūra pat pat nepagailėjo Belgijos pajūrio (nukentėjo Ostendė, Knokė bei Antverpenas) ir Didžiosios Britanijos rytinės pakrantės. Taip pat nuskendo nemažai žvejybinių laivelių bei keltas "MVPrincess Victoria" su  visais 133 keleiviais.

Skiepai katinui

Šeštadienį ryte, iš vakaro pamokyti veterinarijos klinikos "Champ du Roi" registratorės, pristatėm savo Leopoldą Lambiką I "techninei apžiūrai". Klinikos darbuotojai kalba angliškai, tai prancūziški nesupratimai buvo mikliai pakeisti į angliškus paaiškinimus. Užregistravom katinėlį, pasvėrėm su visu narveliu ir sėdom laukti savo eilės. Drauge su mumis lūkuriavo gražuolis ramus labradoras, maišytos kilmės kieminukas sulopyta letenėle, baltai juodas labai liūdnas šuo, gal dviejų kilogramų svorio vėžlys (nelabai sugalvojau, kaip reikia atpažinti, kad vėžlys blogai jaučiasi), ryžas katinas ir degu. Nors tai jau nelabai genialus pastebėjimas, bet tikrai, pacientai ir juos atlydėję šeimininkai turėjo velnioniško panašumo. Ir pastebimi charakterio bruožai (ramūs, nekantrūs, susirūpinę ir nerimstantys) ir kai kurie išorės bruožai ar net eisenos (įdomu, ką apie mus pasako mūsų tigrinis gyvūnėlis?).

Šeštadienį nuo 10 iki 12 valandos, o darbo dienomis nuo 18 iki 19.30 veterinarijos klinika pacientus priima be išanksinės registracijos, tad šiomis valandomis jų susirenka gana nemažai. Mums savo eilės, kol jaunas veterinaras laukiamąjame paskelbė, kad dabar eilė Leopoldui (nusprendėm nesakyti, kad jis dar ir Lambikas I), teko lukterėti kokį pusvalanduką. Per jį spėjom apžiūrėti besisukiojantį personalą, be perstojo telefonu konsultuojančią registratorę, patalpas (na, kiek jų matėsi) ir susidarėm visai teigiamą įspūdį apie kliniką.

Veterinaras Nicolas, sužinojęs, kad atėjom pasitarti dėl katinėlio kastracijos ir skiepų, paklausinėjo, kuo jis šeriamas, kokio jis amžiaus, ar išeina į lauką, ar nepastebėjm kokių negalavimų, ne-apetitų ir pan. Tuomet patupdėm savo augintinį ant apžiūros stalo. Veterinaras ir sesutis (na, kaip medicinos sesutė, tik vyras) apžiūrėjo Leopoldą: patikrino akytes, ausytes, nosytę, apžiūrėjo dantis ("perfect teeth") ir burnos ertmę. Tada paklausė katiniškos širdelės, pamaigė pilvelį ir kilstelėjęs uodegą apžiūrėjo visas kitas katiniškas grožybes ("c'est parfait!"). O tada jau katinui atėjo eilė sužinoti, kas yra skiepai. Kaip tikras didvyrys (ar bailys) iškentė nė nekrustelėjęs ;)

Vizitas baigėsi trumpa konsultacija, kaip katinėlį išsivežti iš šalies. Pagrindiniai reikalingi trys dalykai: Europasas, čipas ir skiepai. Ir jei gyvūnas per daug nestresuoja, sakė veterinaras, jis gali keliauti kartu su Jumis. Voilia.

Beje, mus nustebino mūsų katinėlio svoris. Ne toks jau ir mažas - 3,9 kg (!). Čia be narvo. Narvelį paėmė ir pasvėrė po to atskirai :)

Visas šitas malonumas mums kainavo 67 eurus. 28,60 eurus kainavo konsultacija bei gyvūnėlio apžiūra ir 38,40 eurus - metiniai katino skiepai. O skiepijo dvejais skiepais: feligen CRP (nuo kačių kalicivirozės, kačių virusinio rinotracheito, kačių panleukopenijos ir pasiutligės) ir leukogen (nuo kačių leukemijos). Gavo mūsų vyrutis skiepų kaip didelis, tad šiandien, kaip ir sakė veterinaras, toks visas mieguistas vartosi ant lovos ir ant grindų, vis bando kaip nors pasikasyti skiepo vietą.

Prisiažinsiu, kad dėl kastracijos jaučiuosi prieš Lambiką kaltą. Puikiai suprantu, kad jos griebiuosi savo, o ne katino gerovei, todėl jau dabar apgailestauju dėl jo patirsiamos baimės, kai teks jį vieną palikti klinikoje ir dėl blogulio, kurį jis jaus atsibudęs iš komos. Taip man ir reikia.

Jei gyvenate Etterbeek'e ir kartu su Jumis gyvena keturkojis draugužis - esant reikalui apsilankykite "Champ du Roi" veterinarijos klinikoje, įsikūrusioje 145, rue Champ du Roi. Čia taip pat prekiaujama naminiams gyvūnams skirtu ėdesiu bei medikamentais.

Brussels Design Market - sendaikčių mugė 6-9 dešimtmečių dizaino gerbėjams

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   

Naujienos Briuselyje lenkia viena kitą. Vat, praleidau du "Agenda" numerius - ir galva sukasi nuo būsimų renginių įvairovės. 30-oji šiuolaikinio meno mugė "Art Brssels" (apie ją rašiau pernai), begarsis britų "Vanish point" tearo spektaklis "Interiors" BOZAR'e, Cy Twombly poezijos skaitymai ten pat, cirko festivalis "Hopla!" Sainte Catherine ir... Brussels Design Market - vintažinė mugė "Tour&Taxis".

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   

Į balandžio 21-22 dienomis vyksiančią jau 13-ąją vintažinio dizaino mugę susirinks svarbiausi Europos sendaikčių pardavėjai ir pirkėjai. Didžiausios Europos pokarinio dizaino mugės lankymas pirmąją dieną mokamas (20 Eur),  mat siekiama geriausius baldus (kaip giriasi pati mugė - supamas Eames (foto žemiau) ir siluetines Panton kėdes, Knoll stalus ir Bertoia foteliukus - jei juos galima taip pavadinti :)) ir dailiausius namų apyvokos daiktelius pirmiausia parodyti profesionalams. Antrąją dieną - įėjimas nemokamas ir vis dar galima rasti smagių lempų, dubenėlių, kėdžių ir suknelių.

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   

Kaip sako organizatoriai, net ir sekmadienį, anksti atsikėlus, galima atrasti Belgijos, Italijos, Šveicarijos, Skandinavijos, Prancūzijos ir net Amerikos dizainerių sukurtų baldų bei keramikos, plastiko, stiklo ar medžio dirbinių.

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   

Šeštadienį (21 d.) mugė laukia profesionalių sendaiktininkų  ir tų, kurie sutinka susimokėti 20 eurų už įėjimą. Darbo laikas: nuo 14 iki 18 val.

Sekmadienį (22 d.) - atvira lankytojams diena. Įėjimas, kaip jau minėjau, nemokamas. Darbo laikas: nuo 8 iki 16 val.

Adresas: 86c, Avenue du Port, 1000 Bruxelles

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/  

Tikrai, kad bandysiu įkišti ten nosį. Ne todėl, kad labai tikiuosi ką nors nustverti, bet vardan smalsumo, nes iki šiol teko lankytis tik blusturgiuose, TROCK'e bei Marolles kvartalo sendaikčių parduotuvėse (nors neabejoju, kad dali jų ir susitemps savo turtą į mugę). Taigi, laukia nauja patirtis :)

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/  

Tulpių šventė Keukenhof'o soduose

Tie, kuriems jau teko lankytis Keukenhof'o soduose, turėtų puikiai prisiminti svaiginantį hiacintų aromatą, tulpių vaivorykštes, nesuvaldomą pagundą pyškint fotoaparatu į kairę ir į dešinę bei apsvaigusius ir išsišiepusius kitų lankytojų veidus. Manau, kad man pritarsite, nėra ko daug aušinti burnos apie tai, ko vis tiek nepavyks nei dorai aprašyti (čia jau reikia gerai išmiklintos meistro plunksnos), nei nupasakoti įvairiais jaustukais ("Oi, kaip gražu! ", "Ach...", "Oi, ten kaip nuostabu!"). Todėl pradžiai dalinuosi keliomis fotografijomis iš parko, o peržvelgę jas - rasite gėlių mozaiką. Neatsilaikiau prieš žiedlapius, praradau saiko jausmą...

Jau bevažiuojant artyn sodų, mus pasitiko spalvingi Olandijos laukai ir naujiems gėlių laukams ruošiami arimai.

O įėjus pro vartus - galva pati apsisuko...

Žiedų laukai, šalia kurių galima pasiplaukioti elektriniu laiveliu - sužavėjo. Nebuvau iki tol mačiusi tiek gėlių vienoje vietoje... Fantastika! Ištisi laukai, lyg kokių dekoratyvinių burokų - žvelgi ir vis tiek negali patikėti, kad tai gėlės...

Pavakarieniauk belgo namuose arba "Comme chez moi"

Bevartydama šios savaitės "Agenda", aptikau kvietimą prisijungti prie puikaus projekto "Comme chez moi" (liet. "Kaip pas mane"). Kaip teigia savaitraštis, projekto autoriai - belgiškai-austriška pora iš Gento, siūlo belgams praplėsti akiratį ir pažinti kitas pasaulio šalis neiškeliant kojos iš savo valgomojo, o į Belgiją atvykstantiems svečiams - atrasti tradicinę belgų virtuvę ir pajusti šiltą vietinių žmonių svetingumą. Iki šiol novatoriškame projekte dalyvavo Gento, Briugės ir mažesnių flamiškų miestelių gyventojai. Atvykstančius turistus šeimininkai vaišino pusryčiais, pavakariais ar net sočiomis vakarienėmis. Ach, manyčiau, kad turėtų būti baisiai įdomu, nes belgo namų virtuvėj paruošto maisto negautum jokiam restorane, o per vakarienę išgirstų istorijų ir pažintų žmonių - neatrastum jokiame mišelino ar launliplaneto turistiniame gide.

Svarbu paminėti, kad norint tapti svečiu, reikia užsiregistruoti svetainėje, išsirinkti kalendoriuje būsimą ragavimo įvykį arba vaišinantį šeimininką, užpildyti registracijos formą ir sulaukti patvirtinimo. Tuomet - sumokėti atitinkamą mokestį (28 eurus), kurio pusė atitenka vaišinančiam šeimininkui.

Šiuo metu projektas žengia į Briuselį, tad ne už ilgo bus galima įsiprašyti į svečius pas briuselėnus ir paragauti to, ką iš tikrųjų jie valgo, o ne turistinių gidų išreklamuotų bulvyčių, vafliukų ir midijų. Na, nesakau, kad tai nėra belgiški gardumynai. Tiesiog, greičiausiai kasdien belgai jų nepumpsta, o kepasi bulkos prifarširuotas pudingo dešreles, vištos kojas ir paršelio smegenis ;)

Ir dar, galvoju, kad jei ruošiatės lankytis Belgijoje ar čia gyvenate ir nesate baisiai drovūs, o priešingai - atviri naujoms patirtims ir pažintims - registruokitės naminei vakarienei pas vietinius belgus. Na, ir kalbą palavinsit, ir galėsit patikrinti, ar tikrai tie belgai tokie ramūs, kaip sakoma.

MIVB/STIB streikas už saugumą viešajame transporte

foto iš www.flandersnews.be

Po atostogų grįžę kolegos ir draugai susiduria su netikėta dilema - kaip parvažiuoti iš oro uosto ar traukinių stoties namo. Arba taksi, arba paslaugos prašyti draugų, arba keliauti pėsčiomis. Nes viešasis transportas streikuoja nuo Šv. Velykų sekmadienio ir, matyt, kad streikas, kuriuo reikalaujama padidinti gatvėse patruliuojančių policininkų skaičių bei kitomis priemonėmis užtikrinti viešojo transporto darbuotojų saugumą, tęsis iki ketvirtadienio. Kas nutiko?

Tikriausiai, jau skaitėte ar girdėjote, kad šeštadienį įvykus lengvojo automobilio ir miesto autobuso avarijai buvo sumuštas į įvykio vietą atvykęs kontrolierius, kuris vėliau ligoninėje mirė. Kaip rašo naujienų svetainė flandersnews.be, avariją padariusio vairuotojo bendrakeleivis, pamatęs, kad MVIB/STIB darbuotojas fotografuoja įvykio vietą ir incidentą sukėlusį automobilį, išlipo ir trenkė kontrolieriui. Anot įtariamojo, jis darbuotojo neketino nužudyti, tenorėjo... trinktelėti. Įtariamieji iš įvykio vietos pasišalino, bet dar tą patį šeštadienį nesipriešindami pasidavė policijai.

Spauda rašė, kad vairuotojas ir jo bendrakeleivis buvo žinomi teisėsaugos pareigūnams dėl prekybos narkotikais, tačiau vėliau prokuroras šiuos teiginius paneigė. Nepaisant to, nenutyla spekuliacijos, kad  įtariamieji automobilyje galėję vežti narkotinių medžiagų. Taip pat pažymima, kad kontrolierių nužudęs 28 metų jaunuolis su automobilį vairavusiu draugu naktį girtavo ir avariją sukėlė būdami neblaivūs.

Žiauru, graudu ir beprasmiška, tačiau panašūs įvykiai viešajame Belgijos sostinės transporte - bjauri ir liūdna kasdienybė. Tiesa, dažniausiai jie nesibaigia mirtimi... Kiekvieną išpuolį prieš metro, autobusų ar tramvajų vairuotojus, kontrolierius ir kitus sistemos darbuotojus lydi viešojo transporto streikai, vienai dienai paralyžiuojantys Briuselio gyvenimą. Sutapimas ar tendencija, tačiau pirmadienį iš Antverpeno į Charleroi vykusiame keleiviniame traukinyje buvo sužeista inspektorė, tikrinusi keleivių bilietus.

Baisu, kol nepasižiūri statistikos. Neseniai eurostatas paskelbė, kad Briuselis yra penktoje vietoje tarp pavojingiausių ES sostinių. Čia 100 000 gyventojų tenka po 3,09 žmogžudystes. Nuskambėjo nejaukiai kol nepažiūrėjom, kas šioje eilėje pirmauja. Spėkit, kas. Taip, būtent, pirmoje, vietoje, beveik dvigubai aplenkdamas Briuselį, puikuojasi Vilnius (7,9 žmogžudystės 100 000 gyventojų), mūsų numylėta sostinė. Po jos rikuojasi Talinas (6,03), Liuksemburgas (4,24) ir Amsterdamas (3,65). Tad pagalvojom, kad šiaip ar taip, čia gyvenam daugiau kaip du kartus saugiau, nei Vilniuj. Ar tai nėra gera priežastis ramiai miegot? Saugiausia ES sostinė - Malta.

Pabaigai dar paminėsiu, kad bendras žmogžudysčių lygis Belgijoje yra 1,87 nusikaltimų 100 000 gyventojų, kuris ūgtelėjo 2% nuo 2007 iki 2009 metų. Įdomu kodėl.

P.S. Susiduriantiems su judėjimo po miestą sunkumais rekomenduojama pasinaudoti taksi paslaugomis, pasidomėti tarpmiestinių traukinių ir autobusų maršrutais. Taip galima nukeliauti nuo Gade du Midi iki Schumann'o stoties, iki Gade du Nord ir pan. Nepavydžių tiems, kas važiuos į oro uostą - taksi paslauga nuo Eurorajono iki Zaventemo atsieis apie 30-40 eurų.

Linksmų Šv. Velykų!



Šv. Velykų diena Briuselyje saulėta ir lėta. Žydrame danguje tingiai stūkso baltų debesų kupetos, kuriose kiaurymę retkarčiais pradrėskia pasiklydęs lėktuvas, o kiek neįprastą miesto ramybę džiugiai drumsčia varnėnai, žvirbliai, zylės ir kiti smulkūs giedorėliai. Gal pats rytas šiandien ir buvo kiek ūkanotas, bet nuaidėję velykiniai varpai į skliauto kiemą išvadino ir saulutę. O ji pravaikė miglas ir praskaidrino dangų.

Savarankiškas Šv. Velykas pradėjom švęsti dar vakar, dalyvaudami šv. Mykolo ir šv. Gudulės katedroje vykusioje velyknakčio vigilijoje. Į jaukią Briuselio šventovę susirinko nemažai žmonių, bet buvo dar pakankamai laisvų vietų patingėjusiems ;). Įeinančius mus pasitiko vienas iš parapijiečių, kuris įteikė pašventinta ugnimi užžiebtas žvakes (mat kelias minutes vėlavome į ugnies liturgiją). Įdomu buvo dalyvauti gerai pažįstamose, bet dvikalbėse apeigose. Prisipažinsiu, kad buvo šiek tiek sudėtinga orientuotis, nes jei prancūziškai pavykdavo nuklausyti, kuris skaitinys buvo skaitomas ir pasirausus atmintyje rasti lietuvišką atitikmenį, tai olandiškas tekstas mintis nukreipdavo link katedros architektūros, apeigų lyginimo ir kitų "proginių" pamąstymų apie dalyvaujančių elgesį, įpročius ir aprangą :)

Vigilija truko tris valandas, nuo 9 iki 12 val. nakties, buvo pagražinta grigališkojo choralo bei XVI-XVII a. giesmėmis ir kūriniais vargonams. Apeigos buvo gražiai ir tvarkingai organizuotos, o jose dalyvausieji - šventiškai nusiteikę. Vidurnaktį Briuselio arkivyskupas, kuris ir vadovavo apeigoms, penkiomis ar šešiomis kalbomis paskelbė, kad eikite ramybėje, Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė ir širdingai kiekvienam išeinančiam iš bažnyčios spaudė ranką bei linkėjo linksmų Šv. Velykų.

Vertinu ir tai, kad arkivyskupas pamokslo metu neužsimerkė prieš šios dienos skaudulius. Paminėjo ir tragišką įvykį STIB bendrovėje, kurios darbuotojas (kontrolierius) vakar buvo mirtinai sumuštas dviejų vyrų...

Prisipažinsiu, kad dalyvaudama velyknakčio apeigose, visuomet prisimenu savo pirmąją velykinę vigiliją. Gal dar mokykliniais metais savo gimnazijos bažnyčioje. Va, ten tai buvo tikros budynės, beveik iki aušros, kai namo su tėvais grįžom pirmais rytiniais troleibusais. Žodžio liturgija vyko prietemoje, degant tik žvakėms ir kelioms blausioms lempelėms greta altoriaus. Tai buvo sunkiausiai ištveriam dalis, daug kas pradėjo knapsėti ir jei ne ritualas stok-sėsk-klausyk-stok - sapnais būtų pavirtęs daugelio būdinčiųjų laukimas. Bet už tai, kai griausmingai sugaudė vargonai ir užsižiebė visi bažnyčios sietynai - kiekvienas pajuto, kad taip, Jis tikrai priskėlė. Ir buvo taip tikrai džiugu, kad į širdį įžengė šventė ir kad išbudėjom, išlaukėm Prisikėlimo, jog iki šiol, man atrodo, tai buvo mano pačios tikriausios ir šenčiausios Velykos.

Išbuvę Briuselio vigiliją namo grįžom linksmi, šviesiomis širdimis ir ... sėdom teisėtiems mėsiškiems naktipiečiams. O ryte pasidengėm stalą, neskubėdmai papusryčiavom, pažiūrėjom iš Vatikano transliuojamas šv. mišias, išklausėm popiežiaus urbis et liurbis, apskambinom savo mylimuosius ir susirangę ant sofos žiūrėjom mažo ekscentriškojo belgo Puaro nuotykius Anglijos provincijoje :) Kas gali būti geriau? Na, nebent vakare mūsų laukiantis avienos kumpis :)

Kažkaip čia proziškai užbaigiau, o norėjau Jums visiems palinkėti džiaugsmingų, linksmų ir šventų Velykų. Kad su Prisikėlusiu Kristumi kiekvieno iš mūsų širdyje stiprėtų viltis, valia ir meilė savo artimui. kad būtumėme stiprūs ir drūti kaip kietai virti margučiai, kad visus metus būtumėme žingeidūs bei vikrūs kaip špokai ir linksmi kaip mažyčiai dangaus varpeliai - vieversėliai. Linksmų Šv. Velykų!

Durbuy - mažiausias miestas pasaulyje?

Grįždami iš Lesse-sur-Han grotos (na, taip, gana senokai jau), užsukom į Durbuy deserto, kurio čia, kaip tikino KoLa, tikrai turėtų būti. Kad ir be didesnių įrodymų ir išmatavimų, Durbuy, Liuksemburgo rajono savivaldybėje, šalia Ourthe upės įsikūręs miestukas, tituluojamas mažiausiu miestu pasaulyje. Na, net jei tai viso labo turistams privilioti skirtas triukas, apie tai žinia paskleista plačiai ir skvarbiai. Kita vertus, koks gi skirtumas, svarbiau tai, kad tai labai miela vieta vakariniam pasivaikščiojimui.

Gatvelių ant vienos rankos ir net ant dviejų rankų pirštų nesuskaičiuosi, bet tas dvylika ar keturiolika gatvių kerta siauri skersgatviai, kuriais pasukus galima išvysti juokingai mažu svečių namų (viso labo - vienas kambarys) arba atrasti trijų stalų vengrų restoranėlį.

Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad XIV a., kai Liuksemburgo grafas Jonas I Durbuy paskelbė miestu, jis buvo gana svarbus prekybos ir gamybos centras. Šiandien 10 tūkstančių gyventojų miestelis gyvena iš to, ką čia pavalgo ir pramiega turistai.

Durbuy įsikūręs topiarų parkas (nesu tikra, ar toks žodis vartojamas lietuvių kalboje, bet šitai yra figūriškai apkarpyti ir iškarpyti krūmai ir gyvatvorės), į kurį ruošiamės važiuoti su Nerijaus tėvais.

Beje, taip, kad jau paklausėte, desertą Durbuy radome. Nedideliame vengrų restoranėlyje, prekiaujančiame šios šalies vynais ir stipriaisiais gėrimais.

Įdomus toks viešėjimo procesas. Užsisakai puodelį arbatos su obuolių pyragu ir stebi, kaip šeimininkas traukia iš lentynos pyragą. O kaimynų užsakytos vakarienės šeimininkas ruošti užlipo į antrą aukštą. Matyt ten, pakilus siaurais laiptais yra nedidelė virtuvėlė.

Adreso nei pavadinimo neatsimenu, bet Durbuy toks mažas, kad pasivaikščioję - tikrai rasite ;)

Pavasaris žingsniuoja per Laekeno parką

Beje, iškart pradedu nuo post scriptum, tai reportažas iš praeito penktadienio pasivaikščiojimo po Laekeno parką, kai visu smagumu švietė saulė, dangus buvo giedras, o parke šypsojosi mamos ir mes. Na, ne mudviejų mamos, bet mamos išvedusios po pievutę pasiganyti savo vaikus ir vyrus. Pastarieji gauta laisve akivaizdžiai džiaugėsi ir svaidė į orą skraidančias lėkštes, spardė kamuolius, laidė aitvarėlius bei bandė leisti motorinius lėktuvėlius. Smaguma, kitaip ir nepavadinsi.

Nuošaliau nuo šeimų, savo jausmais dalinosi jaunos ir kiek vyresnės porelės. Bučiavosi, mylavosi, saulei demonstravo apnuogintus kūnus ir prisimerkdami bandė išvengti kritiškų sargių mamų žvilgsnių. Ai, bet tam gi ir pavasaris, kad bitutės ir gėlytės turėtų ką veikti :)

O mudu nusprendėm baigti pažintį su Laekeno parku, nes iki tol buvom kelis kartus apėję kaimynystėje stūksantį Atomiumą, šalimais įsikūrusį Bruparką bei įžengę porą nedrąsių žingsnelių į kažkada buvusius karališkuosius medžioklės plotus.

Kaip tvirtina mano kelionių vadovas, XI a. Laekenas tapo populiaria maldininkų kryptimi, nes buvo paskelbta, kad čia apsireiškė Švč. Mergelė Marija, bet daugiau niekur panašios informacijos neužtikau. Na, bet tebūnie taip, kaip sako "Almos litteros" gidas. O aš beveik drąsiai kirsčiau lažybų, jog šiandienos belgams ir Briuselio gyventojams šis parkas visų pirma asocijuojasi su karališkąja šalies šeima. Tai liudija ir parko Dynastie aikštėje iškilęs neogotikinis paminklas pirmajam Belgijos karaliui Leopoldui I, kuris norėdamas pagerbti savo žmonos Belgijos karalienės  Luizos Marijos Orleanientės atminimą, dabartinio Laekeno parko prieigose pastatydino Švč. Mergelei Marijai pašvęstą neogotikinę bažnyčią.