Katino dienos

Kai namuose apsigyveno Leopoldas Lambikas I, namai įgijo mikliai bidzenančias ir bildančias kojytes, prisipildė keistų murkavimo, murksėjimo, miauksėjimo, murmėjimo ir niurnėjimo garsų, neatsargių poelgių ir švelnių baksnojimų drėgna nosyte. Jautrūs daiktai ir dužios smulkmenos sulindo į stalčius arba užsikabarojo ant viršutinių lentynų. Negaliu sakyti, kad savotiškas katino režimas "nevesk į pagundą" mums pakenkė. Priešingai, visi daiktai grįžo į vien tik jiems paskirtas vietas, butas įgavo asketiško stiliaus, o vakarais kriauklėje nelieka nė puodelio, nė šaukštelio (kur ten "ai, rytoj supjausiu", kai katinėlis išmoko vikriai striktelėti tiesiai ant virtuvės spintelių). Turiu pripažinti, kad ne tik mūsų aplinka šiek tiek pasitempė, mudu irgi stojom į naujo ritmo vėžes. Kai kacius buvo visai mažas, stengėmės jį reguliariai šerti keturis kartus per dieną (Nerijus net iš darbo grįždavo  to žvėries pašerti, kai aš buvau išplasnojus iš Briuselio), po to mitybinis dažnis sulėtėjo iki trijų. Papildomai įsigijom nebrangią programuojamą šėryklėlę, kuri mums leidžia visą dieną nebūti namuose.

Pirmąją savaitę Lambikas buvo tikras drovuolis, bet tuo pačiu baisiai žingeidus ir smalsus. Britai iš patirties sako, kad "curiosity killed the cat" ir aš iš visos širdies jiems pritariu. Ko jau ko, bet smalsumo ir neapdairumo mūsų gyvūnėlis nestokoja. Sugeba užsikarti kur-nors-per-aukštai, nukristi eidamas lygia vieta, užsimesti ant savęs pagalvę, knygą, krepšio dangtį ir pan. To pasekmės - nulaužti du ūsai.

Šiek tiek ūgtelėjęs, katinas išmoko įvairių mimikų ir kniaukimo sistemų: "ė... aš gi dar niekada šito neragavau... a? Na, gi galima šiek tiek...a?", "Tu čia man?! O ką? Aš čia kažką ne taip darau? Aš? Aš?! Na, ne ne ne, tu mane biški ne taip supratai. Aš gi tiesiog šiaip, gulinėju prie to alijošiaus, žiūrinėju, uostinėju...", "pala, pala.. aš čia kažko nelabai suprantu...",

"Tu tik niekur nebėk, nejudėk, aš tau nieko nedarysiu".

Leopoldas Lambikas I gana greitai įsisavino savo buto teritoriją, nesibodi retkarčiais pareikalauti, kad įleistumėm ir į tą kambarį, kur manęs neleidžiat, ir tik staigiai, nes aš labai nooooriu.

Auto-moto show Briuselyje

Sekmadienį dar suskubom apeiti paskutinę dieną beveikusią Briuselio automobilių ir motociklų parodą "Salon". Visas malonumas buvo vertas šiek tiek daugiau kaip dvylikos eurų ir ilgų klajonių po sales (taip sakant, vilką kojos peni). Nesu buvusi automobilių parodoje, tad negaliu briuselietiško varianto nei pagirti, nei supeikti - tikra vyriško hormono šventė, pagražinta miniatiūriniais "moteriškais" automobiliukais ir stilingai užmaskuotais šeimyniniais autobusais. Po sales pasklidusi potencialių pirkėjų ir šiaip žioplių minia tirščiausia prie ekonomiškų automobilių ir prie seilėtekį keliančių ferrarių ir mclarenų - bent nusifotografuoti šalia blizgančio sparno, bent paeiliui pasėdėti prie svajonių automobilio vairo. Ach, vargani troškimai svetimų galimybių ir pasakų turto...

"Le pain quotidien" ir Ramunės gimtadienis

Jei ne Ramunė, tikriausiai, kad niekada taip ir nebūčiau apsilankiusi garsiojoje "Le pain quotidien" ... hm kepyklėlėje? Duoninėj? Bandelinėj? Hm hm hm, nežinau, kaip tiksliai ją sukatalogizuoti, bet prancūziškai tai vadinasi boulangerie. Pro šitą boulangerie praeidavom kiekvieną kartą žygiuodami į parduotuvę, kai pirmą Briuselio mėnesį gyvenome Avenue de Woluwe-Saint-Lambert, nežinau, kodėl nė karto nesusigundėm užeit? Gal dar truputį gąsdino nauja aplinka ir glaudžiai aplink šeimyninį stalą susėdę plepūs briuselėnai. Būna gi toks etapas adaptacijos pradžioje, kai jautiesi toks gana svetimokas naujai aplinkai. Nors dabar - tai nė neabejoju, kad prisėdus "Le pain quotidien" užkandinėje, adaptacija žymiai sušvelnėtų :)

Pasaulyje išpopuliarėjusią "Le pain quotidien" Briuselyje įkūrė tuomet dar jaunas virtuvės šefas Alain'as Coumont'as, kuris, pasak boulangerie svetainės, niekur negalėjo rasti kokybiškai iškeptos duonos. Tokios, kad būtų iškepta iš švarių pilnagrūdžių miltų, kad atpjautos riekės būtų tvirtos, o jų plutelė - traški. Pakerėtas vaikystės prisiminimų apie kvapnią sekmadieniais namuose kepamą duoną ir trokšdamas tokią riekę patiekti prie paties gaminamo maisto, Alain'as Coumont'as ir atidarė savo nuosavą kepyklą, kurioje pats galėjo tradiciniu būdu, senuose kubiluose raugti, minkyti ir kildinti duoną.

Kepyklos tinklalapyje prisiekinėjama, kad duona kepykloje iki šiol kepama tik iš organiškų, akmens girnomis sumaltų miltų, o tešla minkoma rankomis naudojant tik tuos-labai-gerus miltus, vandenį ir druską. Duona kildinama specialiuose kildinimo krepšeliuose, išklotuose miltuota drobele. Ir panašu, kad tiesa, mat apskritas, veik girnapusės dydžio, duonos kepalas kainuoja 9,50 Eur. Na, bet ne kaina kokybės rodiklis - o klientai, kurių kepyklos užkandinėje (va, būtent tai, tikriausiai ir bus tiksliausia boulangerie atitikmuo) tikrai netrūko. Pirkėjų buvo užtektinai ir nedidelėje kepyklos parduotuvėlėje - kas pirko bandelių, kas duonos kasdieninės, kas ištaigingą pyragą. Akį taip pat traukia įvairiaspalviais džemų ir uogienių indeliais nustatytos parduotuvėlės lentynos, solidžiai padabintos eko-kavos ir arbatos pakuotėmis. Taip ir gundo ištiesti ranką ir pasiimti ką nors į savo namų virtuvę :)

Prie ilgo šeimyninio stalo susėdome Ramunės gimtadienio pusryčių (kai geriau pagalvoji, kas gali būti geriau už pavykusius gimtadienio pusryčius?). Kas ką užsisakėm, bet viskas buvo išties skaniai pagaminta ir patraukliai patiekta. Mano rūkytos kalakutienos salotos (kurių iš gardumo nė nesugebėjau nufotografuoti) buvo nepriekaištingos, tik labai jau gausios. O vat, Ramunei išsirinkus eko-salotas su puošniais priedais, net padavėjas pagyrė jos taiklią akį :)

Man užkandinėje patiko viskas. Ir mediniai stalai, ir kokybiškas maistas, ir draugiška aplinka, ir kavos puodeliai be ąselių :) Viskas taip tikra ir paprasta, bet neprasta ir lažinuosi, kad nuosekliai apgalvota.

Rekomenduoju čia pusryčiauti ar priešpiečiauti - tikrai nepasigailėsit :) Kepyklos užkandinių ir parduotuvių pribarstyta visa Belgija ir Briuselis. Šį kartą mes pusryčiavome rue des Tongres 71-73 įsikūrusioje užkandinėje, bet "La pain quotidien" internetinėje svetainėje rasite ir kitose miesto rajonuose veikiančių parduotuvių ir užkandinių adresus.

Atlanto pakrantė: Cap Blanc nez, Cap Gris nez ir Doverio keltai

Prisipažįstu iškart, kad nelabai daug ką turiu papasakoti apie šią dienos išvyką į Atlanto pakrantę (kaip beprotiškai skamba! Vos vos daugiau kaip 200 kilometrų nuo Briuselio - arčiau nei iš Vilniaus prie lietuviškos jūros), į Nord Pas de Calais regioną Prancūzijoje ant Cap Blanc nez ir Cap Gris nez iškyšulių. Buvo ruduo, be atvangos pūtė stiprus vėjas, nuo kurio gūsių ilgam užimdavo kvapą ir žodžius. Ką jau ten kvapą, retkarčiais atrodė, kad vėjas ne tik mintis nuneša, bet ir skruostus nupučia į ausų vietą.

Buvome trise, be šuns ir valties, o radijas pranašavo, kad po pietų pradės lyti. Taip ir buvo - vos spėjom automobilyje suvalgyti pietų sumuštinius - pradėjo lyti. Tik tuomet supratom, kad reikėjo pietauti šiek tiek vėliau, apžiūrėjus Cap Gris nez įtvirtinimus.

Dalinuosi keliomis fotografijomis apie plačius margalopius laukus, išduobtus iki šiol matomomis bombų duobėmis, negailestingą vėją ir be sustojimo kursuojančius Calais-Doveris keltus, iš tolo šviečiančią Doverio pakrantę (ji taip arti, kad neįtikinai atrodo faktas, kad II Pk metais šiuo kanalu į vandenyną netrukdomas išplaukė nacistinės Vokietijos laivynas) ir vandenyno dugną, nusėtą keistomis kriauklių geldelėmis ir ready-made'ais.

Prisiminimai apie kalėdinį Acheną

Negalėdama per pilnatį (ir katiną) užmigti, permečiau akimis pernykščius metus, pabandžiau suskaičiuoti aplankytas naujas vietas ir kažkur, maždaug spalio mėnesio viduryje, miegas nugalėjo. Prieš užmigdama dar spėjau suskaičiuoti skolas tinklaraščiui - rudeninis Lježas, lietingas Tournais, kalėdinis Achenas (prancūzų vadinamas Aix-la-Chapelle)... Kaip sako senieji lietuviai, kad iki Kalėdų neatiduotos skolos įsikabina į kuprą ir taip tempiasi visus metus. Na, gal ne, bandysiu jas po truputį atidavinėti - o ir sausis nusimato toks sėslesnis, tad istorijų teks semtis praėjusių metų foto albumuose ir prisiminimuose. Net sukirbėjo mintis papasakoti apie didžiąją 2011 m. vasaros kelionę po Prancūziją. Ar norėtumėte kas? Na, bet apie tai tik Jums pageidaujant. O dabar trumpam grįžkim į Kalėdas (nors šitai, vitrinose pradėjus mirgėti raudoniems valentinams, lyg ir nelabai padoru).

Gražuolį, dar romėnų pamėgtą Acheną, kuris tada dar vadinosi Akvisgranas ir buvo tikras spa rojus, aplankėme prieš Šv. Kalėdas. Kas važiavo pigiau įsigyti kalėdinių dovanų, kas be didesnio tikslo paslankioti po Vokietijos pasienio miestuką ir pasigrožėti tom visų baisiausiai išgirtomis vokiškomis Kalėdų mugėmis.

Beslampinėdami po senamiestį ir besiirdami per mugę užplūdusias žmonių minias, sugebėjom pašniukštinėti po šventines vitrinas, paragauti keptų kaštonų, glazūruotų vokiškų meduolių su migdolais, karšto vyno ir karštos kakavos, keptų kaštainių, vietinių dešrelių su troškintais kopūstais ir bulvinių blynų su obuolių koše.

Mano menotyros studijų sugadintą širdį labiausiai pradžiugino neįtikėtino grožio Acheno katedra, statyta karaliaus Karolio Didžiojo (Charlemagne) paliepimu VIII-IX a. Šioje katedroje buvo karūnuota 30 Šventosios Romos imperijos karalių ir 12 karalienių. Įdomumo dėlei reikėtų pridurti, kad Acheno katedra (dar vadinama Karališkąja Acheno Švč. Mergelės Marijos katedra) yra seniausia šiaurinėje Europoje. 

Acheno katedra yra aštuoniakampio plano, su XIV amžiuje suprojektuota ir pastatydinta "stikline saugykla" ("stiklinis choras"). Vėlesniais amžiais karolingiškoji, vėlyvojo bizantiško stiliaus, bažnyčia buvo apsupta gotikinių koplyčių žiedu.

Katedros plane ir interjero detalėse gausu simbolinių prasmių ir biblijinių kodų, kurių pageidavo Karolis Didysis ir kurio užmojus įgyvendino to meto vienas talentingiausių architektų Odas Mecietis (Odo von Metz), dėl visa ko prižiūrimas karaliaus paskirto biografo Eginhardo. Keli biblijiniai simboliai, išreikšti skaičiais yra aprašyti Wikipedijos straipsnyje, kurį ir pacituosiu:

Katedros pamatai buvo aštuonkampiai, virš jų ėjo du aukštai galerijų, kurias dengė kupolas. Aštuonkampio forma simbolizuoja apskritimo − dieviškosios formos, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, ir kvadrato − žyminčio pasaulį su jo kardinaliais taškais, susidūrimą. Dėl to manoma, jog ši katedra turėjusi atspindėti pačią Šventosios Romos imperijos − stipriai įsitvirtinusios žemėje bei Dangaus įkvėptos − idėją. Skaičius 12 kartojasi matavimuose ir proporcijose, nes 12 žymi apaštalų bei Izraelio genčių skaičių. Skaičių simbolikoje sandauga, gauta 12 padauginus iš 12 lygi 144, laikyta tobulu skaičiumi, tad pirmosios koplyčios apskritimo ilgis siekė 144 pėdas (karolingiškąją pėdą sudarė 32,5 cm).

1165 m. Karolis Didysis buvo kanonizuotas, o jo įpėdinis Frydrichas I Raudonbarzdis (Barbarosa) padovanojo katedrai iš auksinto vario nukaldintą žvakidę, simbolizuojančią dieviškąjį Jeruzalės miestą. Žvakidė - kaip žvakidė - 4 metrų skersmens karūnos pavidalo šviestuvas su 16 bokštelių ir 48 žvakėmis, tvirtinamomis grupėms po tris. 

Įspūdingoje vėlyvosios gotikos relikvijų saugykloje, auksiniuose relikvijoriuose saugomas Švč. Mergelės Marijos apsiaustas, Kristaus vystyklai, Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimo drabužis ir Kristaus klubų raištis. Šios relikvijos tikintiesiems demonstruojamos kas septynis metus (paskutinį kartą iškeltos buvo 2007 m.).

Nemažiau dėmesio verta ir pati relikvijų saugykla-choras, pastatytas pagal Paryžiaus Sainte-Chapelle. Smailiaarkių langų nišos, atskirtos lieknomis puskolonėmis, užpildytos spalvingu vitražu, kurio bendras plotas - 3 000 m². Žemutinis sienų tarpsnis dekoruotos spalvingomis, itin aukšto meninio lygio, freskomis.

1978 m. Acheno katedra buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Katedroje palaidotas Karolis Didysis ir Imperatorius Oto III. 

Kitas Acheno pastatas-gražuolis - XIV a. gotikinė rotušė, kurios lankymas yra mokamas ir kurioje žmonių srautai prilygsta nesibaigiančiai procesijai (beje, kaip ir katedroje). Iš to, ką spėjom pamatyti įkišę nosis į vestibiulį - mokėti už bilietą išties verta.

Kas gi dar apie Acheną? Tikrai pasitvirtino mitologizuotas pasakojimas apie pigesnes maisto ir visas kitas prekes. Dabar neprisimenu visų kainų, bet pvz., šokoladukai "Ritters sport" Acheno Lidl'e kainavo mažiau kaip 80 euro centų, o Briuselio Colruyt'e - maždaug 1,30-40. Skirtumas yra, ar ne?