Buvo tokia diena, kai pradėjo snigti

Nelabai turiu ką pasakyti (apsimesiu, kad nežinau, jog tyla - auksas). Labiau noriu pasidalinti jau seniau užfiksuotais keliais vaizdais iš tos dienos, kai naktį pradėjo snigti. Nerijus pažadino mane anksti ryte - "sninga!". Ir tikrai, praplėšus akis pamačiau už lango betupiančias storas ir purias snaiges - net širdis suvirpėjo (man visada patikdavo žiemos pradžia, bet dar niekada taip smarkiai kaip šiais metais) - sninga!.. Dar miegojo visas mūsų rajonas, o tyliai ant medžių šakų ir žibintų augantys sniego kupsteliai priminė išblukusias sniegenas, kurios iš lėto slinkosi arčiau viena kitos ir beveik negirdimai čiurlėjo keistą ateinančios žiemos melodiją.

O po to atėjo diena. Žmonės ir šunys šlapiomis kojomis nutrepsėjo šaligatvius, automobiliai ištęžino gatveles ir nakties pasaka susipurvino... Sakytum - pasivaideno, bet tikrai ne. Žiūrėkit.

Prancūzija 2012: Lurdas ir debesimis per Pirėnus (V diena)

Man atrodo, kad niekada nepabaigsiu savo pasakojimo apie vasaros atostogas Prancūzijoje. Jau metai ritasi į pabaigą, o  prisiminimai niekaip nesibaigia. Net pačiai keista, kad per dvi savaites spėjome tiek daug pamatyti ir paragauti. Savitais skoniais mus apdovanojo kiekvienas aplankytas kraštas: Pikardija, Normandija, Bretanė, Medokas. Po intensyvių penkių dienų mūsų laukė dviejų dienų poilsis Pirėnuose, tačiau prieš tai dar reikėjo įveikti tris šimtus kilometrų ir aplankyti Lurdą.

Penktąją kelionės dieną akis praplėšėme gana anksti ir mikliai papusryčiavę sėdom į automobilį. Beeeet.... dar viešbučio kieme (tiesa, tai buvo viena iš dviejų nakvynių viešbučiuose visos kelionės metu) Nerijus pastebėjo, kad nuleista priekinė automobilio padanga. Šūdas (atsiprašau). Truputį pasinervinom, nes dar ir vairas prie viso šito užsirakino ir skambinom savo Toyota Assistance, kuris turėtų pagelbėti visais nelaimių atvejais. Po valandėlės, kai padangą pripurškėm kažkokių klijų ir ją naujai pripūtėm oro, pasirodė Toyotos siųstas vilkikas, kuris mus nulydėjo (mūsų padanga vėl buvo pilna oro, tad nebebuvo reikalo lipti ant priekabos) į artimiausią Toyota saloną. Ten per gerą pusvalandį iškrapštė iš padangos varžtą, kurį mes, matyt, pasigavom kažkur Medoko vynuogynuose ir užlopę padangą išleido į kelią. Nieko nekainavo. Ačiū Tau, Toyota.

Dangiški kontrastai

Man atrodo, kad tik Briuselyje būna taip, kad giedras dangus per dešimt minučių gali pavirsti žemai slenkančia debesų koše, beraitančia savo drėgnus čiuptuvus kreivose miesto gatvelėse ir paslapčia krebždenančia mano ketvirto aukšto langą...

Išparduotuvės Briuselyje / Outlets in Brussels

Vis ruošiausi papasakoti apie savo mėgiamas išparduotuves, bet tokį buitišką įrašą atidėdavau tam laikui, kai jau nebeturėsiu apie ką rašyti. Mėnesiams bėgant ėmė atrodyti, kad vis tiek visi žino, kur tos išparduotuvės yra ir niekas apie jas net ir nešneka. Mat, kai ėmiau jas po truputį atradinėti, net buvo kažkaip nepatogu apie tai kam nors besigirt, nes dažniausias atsakymas į mano padžiūgavimus būdavo "tai jo, žinau aš tą išparduotuvę". C'mon, o tai kodėl man niekas nesakėt?!

O viskas prasidėjo nuo to, kad vasaros išpardavimų metu beveik atsitiktinai užsukau į DOD'ą, pro kurį iki tol jau buvau praėjusi gal kokių penkiasdešimt kartų. Viena ausimi apie šį išparduotuvių tinklą buvau girdėjus, nes buvusi bendradarbė Regina, klausė kito buvusio bendradarbio Laimono, kur ten ta išparduotuvė, kurioje visi perka gerus drabužius. Laimonas taip atsainiai, lyg šioji būtų koks sisiojantis berniukas, paaiškino, kad taigi, prie Madou. Na, tai ir mes susiruošėm tos Amerikos atrasti.

Vieta širdies mano vakuojanti...

Nesugalvojau, kaip pavadinti įrašą apie išvažiavusio iš namų vienatvę. Tad prisiminiau smagią "Kabareto tarp girnų" dainą apie meilę, kaip mergina krūmuose tupėdama negalėjo atsižiūrėti į traktorių vairuojantį vyruką. Tai taip ji ir traukė, kad "viena širdies mano - vakuojanti". Suprask - laisva. Mes su Rūta (turiu mintyje ir širdyje savo draugę Rūta V.) "Kabareto tarp girnų" melodijas traukėm besiruošdamos devintos klasės egzaminams. Išvakarėse prieš lietuvių literatūros egzaminą. Nežinau, ar V. Kernagio dainos mums padėjo tą egzaminą išlaikyti, ar ne, bet tikrai menu, kad tą pavasario dieną leidom žiauriai smagiai (tėvai būtų žinoję - tikrai būtų susirūpinę būsimo egzamino rezultatais, mais tout est passé bien). Todėl aliuzija į patrakusias dienas - kaip tik tinkama įžanga mano liūdniems pamintyjimams. Seniai juos gromuluoju, bet tik šiandien nesusilaikiau. Prieš išlėkdama gerti kavos su graike Sisi, kuri pozityvių atšvaitų įžvelgia net savo vaiko negalioje, nutariau brūkštelėti apie vienatvę.

Burbuliukai Briuselyje

Dalinuosi trumpu pa(si)stebėjimu - iki pat metų pabaigos tęsiasi "Bubbles in Brussels" - du pažinčių su šampanu mėnesiai. Jau šeštą kartą vykstančioje burbuliukų šventėje šiais metais dalyvauja vienuolikos viešbučių barai, kuriuose galima už 19 eurų paragauti trijų pasirinktų rūšių šampano. Vietų rezervuoti nereikia. Prie šampano siūlomi užkandžiai iš cikorijų, pilkųjų krevečių ir spéculoos sausainių (šie trys produktai yra Brusselicious "vinukai"). Ech, sudie, šokolade - sveiki burbuliukai :)

Dalyvaujantys viešbučiai:

Crowne Plaza Brussels – Le Palace

Dolce La Hulpe Brussels

Hotel Silken Berlaymont

Le Châtelain Boutique Hotel Brussels

Le Méridien Brussels

Novotel Grand Place

Sheraton Brussels

Hotel Sofitel Brussels Europe

Stanhope Hotel

Thon Hotel Bristol Stéphanie

Thon Hotel EU

 

Na, man asmeniškai tai truputį truputį keistokai atrodo visą šampaną sukišti į viešbučių barus (bet gal čia mano nesusipratimo problema). Aš mieliau tas tris taures išragaučiau Šv. Huberto galerijose (6, galerie du Roi) įsikūrusiame šampano bare Champagnothéque. Čia galima rasti, tikriausiai, kad didžiausią šampano pasirinkimą Briuselyje. O ir degustuoti galima įvairiausiais kampais - nuo pigiausio iki brangiausio, nuo balčiausio iki tamsiausio, nuo sausiausio iki šlapiausio saldžiausio ir t.t., ir pan.

Brussels chocolate week / Šokoladinė Briuselio savaitė

Kas lankėtės Briuselyje ir nepirkote lauktuvių šokolado - pakelkite ranką. Jei pakėlėte - tai tikriausiai tik todėl, kad nespėjote užsukti į šokolado parduotuvę, o oro uoste buvo nutįsusios kilometrinės eilės ir vėl neliko kada pagriebti plytelę kartaus skanumyno. O tie, kas mėgstate šokoladą, tikrai žinote, kad Belgijoje gaminamas beveik kad geriausias šokoladas pasaulyje. Neuhaus'as, Godiva, Leonidas ir nerealusis Marcolini, Wittamer... o dar visa eilė nepriklausomų šokolado gamintojų ir visa Briugės šokoladininkų gildija. Mmmm.... juodas, pieniškas, baltas. Su riešutais, su džiovintais vaisiais, karamele, druska, kuberdonais, mėtomis, čiobreliais, čili ir juodaisiais pipirais. O dar visa įvairovė pralinė - su viskuo. Tikriausiai, kad taip pat neperlenksiu lazdos sakydama, kad Belgija ir Briuselis daugeliui pirmiausia kelia saldžias mintis apie šokoladą ir alų, ar ne? Tad šokoladinė Briuselio savaitė (Brussels chocolate week) atėjo pačiu laiku, kad praskaidrintų nuolatos apsiniaukusio dangaus keliamą slogulį.

Šiandien prasidėjusi saldi savaitė startavo tiesiai į Gineso rekordų knygą. Prieš pat vidurdienį buvo atidengtas Andrew Farrugia sukurtas 34 m ilgio šokoladinis traukinys - keliolika vagonų į vieną pusė tempiamų senovinio garvežio, o į kitą - modernaus lokomotyvo. O vagonuose - vežama uoliena, sijos, skrynios, tvirtai pririštos statinės. Andrew nulipdė ir vagoną-restoraną, kuriame, pro praskleistas užuolaidėles, matyti padengti staliukai! Šalia - vagonas-virtuvė, už jos rikiuojasi visa eilė paprastų keleivinių vagonų pritemdytais langais (o įsivaizduojate koks kvapas, kai persisvėręs per apsauginę tvorelę bandai iš arčiau nufotografuoti ornamentuotą traukinį?!).

Atviros durys Cantillon'ų alaus darykloje

Nepraėjo pora mėnesių, o mes kur buvę kur nebuvę vėl atsiradom Cantillon'ų alaus darykloje. Ir dar gi ne bet kada, o praktiškai iškart pragydus pirmiesiems gaidžiams. Na, gal šitoje vietoje kiek ir persūdau, bet kad saulė dar nebuvo pakilus, o pustuščiame tramvajuje važiavome su šeštadienio darbui pasmerktais ir pagirių nukamuotais bendrakeleiviais - faktas. Ir ko mums taip anksti prireikė alaus darykloje (aš paklausčiau to paties, jei man kas nors pasakyti, kad šeštą ryto kėlėsi dėl ...alaus bravorėlio)? O gi tai buvo atvira lambiko alaus varymo diena. Tokios per metus išaušta dvi - viena rudenį, kita pavasarį.

Ryte į daryklą atvykusius smalsuolius, žurnalistus ir alaus mėgėjus Cantillon'ai vaišino puodeliu karštos kavos ir traškiais kruasanais (vien dėl jų buvo verta taip anksti atsikelti). O kas pusvalandį nuskambantis varpas kvietė į pasivaikščiojimus su aludariais po alaus daryklą. Tai, kaip yra verdamas lambikas - briuselietiškas spontaninės fermentacijos alus - pasakojau ankstesniame savo įraše apie Cantillon'ų alaus daryklą, tad šį kartą pasidalinsiu tik keliomis auksinėmis, mus po bravorą vedžiojusio, Alberto mintimis.  O šiose tikrai netrūko aštrių špilkų industriniam alui ir lambiko negeriantiems briuselėnams.

Pasak Alberto, pusę visos produkcijos Cantillon'ai eksportuoja. Pagrindinės lambiką vertinančios šalys - JAV ir Japonija (mat japonams, pasirodo, lambikas primena jų pačių ryžių alų - sakė).

Naktinės šviesos ir muzika Villers-la-Ville vienuolyne

Turiu pripažinti, kad spalį praleidome turiningai - apsilankėm marionečių teatre, dviejose alaus daryklose, paviešėjom Liuksemburge ir romantiškame Villers-la-Ville cistersų vienuolyne, paklaidžiojom po Briuselio senamiestį beieškodami kultūrinės nakties instaliacijų ir performansų, šventėm Tatos jubiliejų ir Helauvyną. Fiu... dar tarpuose tarp kultūros išsilaikiau prancūzų B 2.1 egzaminą, pažiūrėjom kine "Paperboy" ir niekaip neprisivertėm pradėti sportuot (eilinį kartą).

Kur rasti gerą kirpėją / hairdresser / coiffeur Briuselyje?

foto iš www.lrytas.lt

Šitas klausimas mane kankino beveik pusantrų metų. Sutikite, kai esi pripratęs prie savo kirpėjo, kuris už Tave sumąsto, kaip Tave reikėtų apkirpti ir dar šitai padaro nepriekaištingai ir greitai - sunku tobula frenglish atsakyti belgui kirpėjui, kokio kirpimo Tu norėtum. Na, gal nevisiems. Bet man šitai buvo didi nekonforto būsena, todėl beveik metus kirpausi viso labo kas kelis mėnesius pas savo tobulą kirpėją Arūną... Vilniuje. Jo ir kirpimas laikydavosi porą-trejetą mėnesių ir be jokios baimės medituodavau, kol jis aplink ausis pasitikimai čekšėdavo žirklėmis. Visada tobulai. Et, Arūnai, atvažiuotum Tu į Briuselį padirbėti. Eičiu pas Tave kiekvieną mėnesį ir būčiau pati ištikimiausia klientė.

Briuselietiškas Cantillon daryklos alus

Kad lankantis Belgijoje reikia paragauti bent kelių rūšių belgiško alaus - rašo visi turistiniai gidai. Mandresni užsimena, kad Briuselyje verdamas briuselietiškas spontaninės fermentacijos alus vardu le lambic (lambiek), o iš jo gaminami la gueuze, le faro ir la kriek (pastarasis itin populiarus alaus nemėgstančių moterų ir turistų tarpe). Tradicinį savaiminės fermentacijos alų Briuselyje, Briuselio apylinkėse - Pajotteland'e ir Vakarų Flandrijoje gamina 15 daryklų: "Belle Vue", "Boon", "Cantillon", "De Troch", "Girardin", "Lindemans", "Mort Subite", "Timmermans", "De Cam", "Drie Fonteinen", "Hanssens", "Oud Beersel", "Tilquin", "Bockor" ir "Van Honsebrouck".


Ekskursija Cantillon darykloje

Šeimos valdoma Cantillon darykla - vienintelė iki šiol veikianti briuselietiško alaus (turiu minty lambiką) darykla pačiame Briuselyje. Ji įsikūrusi neišvaizdžioje rue Gheude, 56 numeru pažymėtame pastate (1070, Anderlecht), visai netoli Pietinės traukinių stoties (Gare du Midi). Lankytojai darykloje priimami kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 17 valandos ir nuo 10 iki 17 valandos šeštadieniais. Ekskursijos grupėms (iš anksto susitarus) vedamos prancūzų ir anglų kalbomis.

Mūsų jaunas gidas - vienas iš daryklos savininkų - papasakojo, kaip verdamas lambikas (sulietuvinkim briuselietišką pavadinimą), kokie produktai naudojami šiam tikrai išskirtinio skonio alui. Beje, apie skonį. Daug kam jis nepatinka. Sakau tiesiai šviesiai - pirmą kartą paragavus šio alaus man jis irgi nepatiko. Antrą kartą irgi. Atvirai sakant, jis taip sutraukė burną, kad ji turėjo panašėti į stipriai surištą mazgą. Negaliu sakyti, kad ir po trečio bei ketvirto karto lambikas man labai patinka. Tačiau tikrai jo nesipurtau, gerdama nesiraukau ir kaip kitaip akių nebevartau. Bet vat, pavyzdžiui, mūsų bičiulis Rytis, lambiką pamėgo nuo pat pirmo gurkšnio. Taip sakant, meilė nuo pirmo susilietimo lūpomis.

Lambikas - tai tikrai rūgštaus skonio alus, primenantis aštrias obuolių sultis su pelėsio prieskoniu ir neturintis nieko bendro su įprastai karstelėjusiu kviečių gėrimu. Šiuo alumi reikia išmokti mėgautis. Kaip pasakytų De la Senne bravoro aludaris, tai kultūrinis skonis, kurį reikia perprasti, suvokti, kad skanu ne tik tai, kas yra saldu. Lygiai taip pat, kaip ir alyvuogių kartumą, pelėsinių sūrių aromatus, austres, jūros ežius, šampaną ar kartų juodąjį šokoladą. Todėl visų pirmiausia, reikia žinoti, kaip ir iš ko lambikas gaminamas ir pasistengti suprasti jo skonį, pajausti jo savitumą ir aludarių rūpestį išvaryti tradicinį briuselietišką alų.

Neuhaus outlet'as

Šokolado mėgėjams tikriausiai net nereikia pasakoti, kas yra tas Neuhaus'as. Kitiems, kurie tikėjosi, kad imsiu ir parašysiu apie batų išparduotuvę, trumpai pristatau - ta daaaam - vieną iš geriausių belgiško šokolado gamintojų - NEUHAUS.

Pradžią šiam saldžiam verslui davė 1857 m. madingiausioje Briuselio vietoje - dengtose Šv. Huberto galerijose (konkrečiai - Galerie de la Reine) - šveicaro Jean'o Neuhaus'o su svainiu įkurta ...vaistinė. Joje Nauhaus'as pardavinėjo ne ką kitą, o bombonkes nuo kosulio ir nuo pilvo skausmų. Į šeimos verslą įsiliejus Jean'o sūnui Frédéric'ui, čiulpinukai nuo pilvo dieglių virto šokoladu. Frédéric'o sūnus Jean'as 1912 m. sukūrė garsiuosius praline - šokoladinius saldainius su įdaru, o jo talentinga žmona Louise Agostini - nepakeičiamas praline dėžutes šokoladui, kurias iki šiol naudoja visi Belgijos šokoladininkai.

Tai, kad Neuhaus'as yra vienas iš šokoladininkų lyderių - seniai žinojau, tačiau, kad jų produkcijos galima įsigyti Briuselio pakraštyje įsikūrusioje išparduotuvėje - man buvo didi naujiena. O tai, kad nuvykus į šią svajonių išparduotuvę galima ragauti visus saldainius iš eilės - pasirodė absoliučiai tobula. Tai ir nuvykom į Vlezembeek'ą savomis akimis pamatyti tą šokoladinį rojų.

Prancūzija 2012: Olerono austrės, Medoko vynuogynai ir vakaras Bordo (IV diena)

Ketvirtoji kelionės diena išaušo giedra ir šilta. Papusryčiavę ir išsiregistravę iš La Rošelės kempingo pajudėjome link austrių parko link. Aplankę slydžiakūnius skanėstus planavom užsukti valandėlei į užpelkėjusioje Hiers-Brouage pakrantėje liūdinčią tvirtovę - La Halle aux Vivres.

Beskubėdami kuo greičiau pasiekti austres - jas pralėkėm, o apsisukinėdami brūkštelėjom į kokį tai grumstą automobilio dugną. Sustojom patyrinėti, ar ko nenutiko ir pamatėm... ant žemės varvantį vandenį... Striokas. Radiatorius?! Šūdas. Vedami Tomtomo į artimiausias automobilių remonto dirbtuves spėjom suskaičiuoti galimus finansinius ir laiko nuostolius. Ir dar kelionės pradžioje, ir dar šitam kaime nėra jokios Toyotos, ir išvis - neaišku, ką ten sugebėjom padaryti, ir galų gale - kodėl tas mūsų automobilis toks jautrus?! Pirmas Tomtomo nuodytas automobilių remonto garažiukas buvo uždarytas. Antrasis bandymas buvo sėkmingesnis - voilà, VW salonas. Na, galvojam, jei jau kas baisaus nutiko, tai jie tikrai mums padės, o blogiausiu atveju nurodys tikslų Toyotos adresą. Ir valio, taip - vienas iš meistrų geraširdiškai apžiūrėjo mūsų mašinytės papilvę ir visas išsišiepęs paaiškino, kad nieko mes savo ratams nepadarėm, o laša... kondensatas (lauke gi daugiau kaip 30!). Fu... kaip atlėgo - iš tos laimės abu smagūs ir patenkinti nuriedėjom atgal pas austres. Šį kartą nepravažiavom ir susimokėję už įėjimą į edukacinę ekspoziciją, ėmė tas austres "iš pagrindų".

Kaip ir kur auginamos, kas jos tokios, kaip riebinamos, kaip prausiamos, kaip ginamos nuo kenkėjų ir kitų priešų bei kaip ruošiamos. Šita dalis man patiko labiausiai. Žinoma, po virtualaus šefo pasirodymo stačia galva nulėkėm į vietinį restoraniuką austrių (ir nebenorėjom vaikštinėti aplink tvenkinius). Buvo baisiai skanu... su grafiniuku gerai atvėsinto balto vyno... pamečiau dėl jų galvą ir baisiai apgailestavau, kad negaliu suvalgyti jų daugiau nei galiu ;)

Pasimatymas su austrėmis, prisipažinsiu, buvo gana įdomus, tačiau labiau šią pramogą rekomenduočiau keliaujantiems su vaikais arba visai nieko nežinantiems apie šiuos dvigeldžius moliuskus. Bent kiek nutuokiantiems kas tos austrės ir kaip jos auginamos arba besidominčius tik kulinarinėmis šio gyvūnėlio savybėmis verčiau apsiriboti abipus keliuko veikiančiomis užkandinėmis ir parduotuvėlėmis. O žiniai - adresas:

La Cité de l’Huître
La Cayenne
BP 60038 - 17320 Marennes

Darbo laikas: 9.30-20.00

Kaina – 9 Eur.

Ekskursijos trukmė – 1,5 val.

Bobiškas turgus place Flagey

Prieš dešimt metų atnaujintoje Eugène Flagey aikštėje savaitgaliais vyksta turgūs. Bobiški tokie. Na, ne todėl, kad ten susirinkusios bobulencijos pardavinėtų ryšelius krapų, rudenines avietes ir pačių surinktus rudeninius baravykėlius. O todėl, kad šitas turgus, kaip ir vakarinis, vykstantis Châtelaine aikštėje, turi stiprią bobo aurą. Tai tikrai nėra blogas daiktas. Priešingai - labai smagus ir dailus reikalas, kur madingai renkamasi save parodyti, stačią silkę ar kokią austrę praryti ir buroką nusipirkti.

Man Flagey aikštės turgus daug labiau patinka už trečiadieniais rengiamą Châtelaine. Tai tik visiškai subjektyvūs jausmai šiam turgeliui, nepagrįsti nei kokiu nors išskaičiuotu kainų, nei parduodamų produktų įvairovės lyginimu. Pastaroji - tikrai didelė (turint mintyje turgaus mažumą), kaip ir kainos, kurios negalėtų konkuruoti su skelbiamomis Midi ar Marché des abbatoirs (Clemenceau) turguose (na, bet čia ir eini ne tam, kad sutaupytum, bet tam, kad išleistum). Kaip bebūtų, Flagey turgaus naudai reikia pasakyti, kad čia atrieda kavos pardavėjai, mėsos, pieno ir duonos gaminių pardavėjai, vynininkai, medaus kopinėtojai ir pyragų kepėjai. Į šį bobišką turgelį reikia atkakti tada, kai norisi kažko skanaus, vietinio arba egzotiško ir šviežio. Arba kai iš pačio ryto patraukia ant austrės ir šampano.

Šuns balsas į dangų neina arba La Pasionaria

Jei užsimanytumėte visam pasauliui (ar bent jau aplink Pietinę stotį (Gare du Midi) besiburiuojančiai jo daliai) išrėkti ką galvojate ar jaučiate, galite drąsiai pasinaudoti skulptoriaus Emilio Lopez Menchero sukurtu milžinišku garsiakalbiu.

Rozos Liuksemburg (Rosa Luxemburg) alėjos pabaigoje, visiškai palei judrią miesto gatvę, pastatytas megafonas yra skirtas marokiečių migracijos 40-mečiui ir ispanų komunistei Isadorai Dolores Ibàrruri Gómez, žinomai kaip "La Pasionaria". Pasak E.L. Menchero, skulptūra įkūnija Dolores žodžius "or Prefiero morir de pied, a vivir arrodillado", kurie lietuviškai skambėtų maždaug taip: "geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant". Menininkas referuoja į Joriso Ivenso (Joris Ivens)1937 m. susuktą juostą "Spaanse aarde" ("Ispanijos žemė") apie civilinį karą Ispanijoje. O tiksliau, į filmo epizodą, kuriame užfiksuotas skulptūros meninis pirmavaizdis - šalia apkasų sunkvežimiu tampomas didžiulis garsiakalbis, per kurį sakomos padrąsinančios kalbos Respublikonų kareiviams, kurių tarpe kovojo ir La Pasionaria.

Skulptūra-garsiakalbis pastatytas toje alėjos vietoje, kur dažnai protestuoja imigrantai. Ir jie tikrai pasinaudoja E.L. Menchero sukurta galimybe garsiai išsakyti nuomonę ir nepasitenkinimą.

Skulptorius ir architektas Emilio Lopez Menchero gyvena ir kuria Briuselyje. Savo kūriniuose, nepaisydamas modernios architektūros ir urbanistikos standartų, juos iškreipdamas bei laisvai žaisdamas objektų proporcijomis, menininkas narsto socialinės klaustrofobijos, miestietiško susvetimėjimo bei autizmo problemas. Tam dažnai pasitelkia netikėto mastelio socialines ar urbanistines ikonas, jas multiplikuoja bei eksponuoja jų iškreiptumą paryškinančioje aplinkoje. 

Papjauti savo namuose

Šiandien grįždama iš prancūzų, prieš pasukdama į savo gatvę, prie vieno pusrūsinio buto langų pamačiau degančias žvakutes, suguldytas skintas gėles ir pliušinius žaislus. Kaip nemačiau jų eidama ryte? Esu priblokšta savo nepastabumo - tikriausiai iš tolo pamačiusi šūsnį gėlių, nuotraukų ir žaislų nusprendžiau, kad tai... šiukšlės. Nes gi pirmadienis, nes gi po savaitgalio...

Grįžusi namo iškart puoliau internete ieškoti kas nutiko. Pasak belgų spaudos, penktadienį vakare iš darbo grįžęs vyras namuose rado išpjautą šeimą - žmoną ir tris vaikus. Kaip pasakoja pats vyriškis, kai grįžo iš darbo - namuose nedegė šviesa, buvo tamsu ir jis pašaukė savo vaikus. Niekas neatsiliepė. Sunerimęs jis uždegė šviesą ir išvydo ant grindų, kraujo klane, gulintį savo vyriausią sūnų ir žmoną, priešais televizorių - antrąjį sūnų. Negyvą savo jaunėlį vyras rado kitame kambaryje. Visiems buvo perpjautos gerklės.

Belgų spauda spėjo paviešinti, kad vyras kaltina tame pačiame restorane indų plovėju dirbusį jauną (26-28 m.) vyrą iš Bangladešo. Pastarasis gyveno tame pačiame kvartale, žinojo išžudytos šeimos butą ir penktadienį nepasirodė darbe. Motyvas? Sako, kad pavydas darbe... Ir to pakanka tam, kad papjautum 6-8 metų vaikus ir jų motiną?

Perskaitytas trumpas straipsnis mane sukrėtė. Ne tik todėl, kad kažkas įvykdė tokį siaubingą nusikaltimą ir ne tik todėl, kad visiškai kaimynystėje, ir ne tik todėl, kad retkarčiais praeidavau pro tuos gatvėje žaidusius vaikus. Pirmiausia atėjo mintis, kad visą penktadienį dirbau namuose ir nieko negirdėjau - žinoma, nebūčiau galėjus - išskerstos šeimos namas stovi kitoje gatvėje. Ir jų kaimynai nieko negirdėjo. Lygiai taip pat gali negirdėti visų mūsų kaimynai ir mes patys...

Šiandien po pietų policija paskelbė įtariamojo Alam Khorshed paieškas. Ieškomas 29 metų amžiaus, smulkaus kūno sudėjimo, maždaug 1 m 65 cm ūgio vyras iš Bangladešo. Visus žinančius apie šio vyro buvimo vietą ar jį pastebėjusius prašoma apie tai pranešti policijai nemokamu telefonu 0800 30 300 arba el.paštu avisderecherche@police.be

Woman and 3 children found dead
I need to know what happend to my children
Une femme et trois enfants égorgés à Etterbeek
Drama à Etterbeek: le Parquet <irrité> par les déclarations dans la presse

Prancūzija 2012: La Rochelle (III diena)

Atbildėję iš bliaunančio Nanto pirmiausia įsikūrėm municipaliniame La Rošelės (La Rochelle) kempinge - labai rūpėjo išskleisti ir vėjuje išdžiovinti paryčiais sulytą palapinę. Visgi, pripažinkite, kad miegoti vėsioje pirtyje - menkas malonumas (taip, romėnų pirtyse buvo speciali atsivėsinimo patalpa - frigidarium (šaltieji baseinai), bet anie ten eidavo gerokai įkaitę karštuose pirčių garuose).

Kol pasistatėm palapinę - gerokai praalkom. Na, ne todėl, kad tai butų buvęs sunkus darbas, bet per dieną nevalgiusius mus nugalėjo nuo olandų kemperių vilnijęs kepsnių aromatas (kam teko šitai patirti - supras). Traukėm iš savo podėlio konservuotus aštunkojus, alyvuoges ir pomidorus... mmmm, skanu buvo! O po tokių pavakarių drąsiai patraukėm susipažinti su miestu - buvom tikri, kad nesusiviliosim pirmaisiais turistiniais masalais (užbėgant istorijai už akių, reikia pasakyti, kad viskas baigėsi taip, kad išvis niekuo tą vakarą nesusigundėm, nes pilvuose sėdėjo aštuonkojis...).

Beveik visus didesnius Atlanto ir Lamanšo sąsiaurio pakrančių miestus niokojo patys įvairiausi karai, La Rošelė gali pasigirti vienu įspūdingiausiu karo atsiminimų sąrašu. Šimtamečio karo metu miestas kelis kartus ėjo iš vienos kariaujančios pusės rankų į kitos rankas ir vėl atgal. Plintant reformacijai, La Rošelė tapo viena svarbiausių hugenotų tvirtovių, kurią Rišeljė sugebėjo paimti tik po dvejus metus trukusios apgulties (jei skaitėt "Tris muškietininkus", turėtumėt prisiminti, kad pastarieji apsupties metu taip pat turėjo ką veikti šiame mieste). Galų gale, II Pasaulinio karo metais miestas buvo užimtas nacių. Šie taip gerai organizavo miesto gynybą, kad La Rošelė tapo paskutiniu išlaisvintu Prancūzijos miestu. Ne šiaip sau sėdėjo blogiečiai okupantai kokiose varpinėse ar požeminiuose bunkeriuose. Naciai buvo patikimai įtvirtinę netoliesę kyšančią Rė (Ré) salą bei ten įrengę povandeninių laivų bazę. Miesto apsuptis tęsėsi 9 mėnesius, o Rė salos įtvirtinimus gynė net 20 000 karių. Stebėtina, kad tokie aktyvūs karo veiksmai paliko stovėti gražiausius miesto bokštus.

Prancūzija 2012: lietingas Nantas (III diena)

Trečią kelionės rytą Karnake (Carnac) paskelbė dundulis ir į palapinės kupolą pradėjęs barbenti lietus. Vos išgirdus garsesnį perkūnėlio dudenimą, Nerijui sakiau "pakuojamės", bet jis per miegus tik sumurmėjo, kad "nelis". Bet lijo, deja. Kai prakiuro mūsų miego nepaisęs dangus, tai ir palapinę, ir "svetainės" kampelį susipakavom per rekordiškai tumpą laiką. Per daug nekreipėm dėmesio, ar daug spyglių liko ant palapinės dugno, ar mažai - svarbiausia buvo išsaugoti kuo daugiau sauso ploto ;)

Išbudinti ir taip šiurkščiai išvaryti lauk, prieglaudos ir pusryčių ieškojome gretimame miestelyje. Mažame buriuotojų (kuo mes prastesni? Gi irgi kaip kokie kolumbai atradinėjam savo Prancūziją) restoranėlyje smagiai sukrimtome po tartiną ir po šiltą kruasaną, pasidabinom baltais pieno putos ūsais ir pavėpsojom kartojamą olimpinį plaukimą. Mums apšilus kojas ir sielas prajuko ir pakrantės dangus - vėjas pradėjo į žemyną ginti debesis, o saulė vis iškišdavo vieną kitą spindulį ir bandydavo nors kiek pasausinti įmirkusius šaligatvius.

Ixelles kapinės - Cimetière d'Ixelles

Ixelles kapinių vartai

Diena be automobilio buvo puiki proga sėsti ant dviračio ir pasidžiaugti laisvomis gatvėmis. Iš to džiaugsmo nuvažiavom iki pat Ixelles (Ikselio) kapinių. Jau senai planavome ir net vieną kartą buvom iki jų nusigavę, tačiau tąkart kelią pastojo užrakinti vartai. Kapinėms čia irgi nustatytos darbo valandos. Ir teisingai, nėra ko čia drumsti mirusiųjų ramybės, jiems irgi reikia atsipūsti nuo tuksinčių turistinių žingsnių. Nors, tiesą sakant, tų smalsių turistų Ixelles kapinėse ne taip jau ir daug. Tankiau galima pamatyti kokią senuliukę, tyliai rymančią prie savo giminės kapo.

Viena iš Ixelles kapinių alėjų

Mes šiose kapinėse norėjom aplankyti tris belgiškas asmenybes ir vienos nelaimingos įsimylėjėlių poros kapą.  Kad netektų beviltiškai klaidžioti - iš kapinių sargo pasiėmėm planą (nemokamas!) ir nosies tiesumu nukulniavom aplankyti barono Victoro Hortos (1861-1947). Manau, kad nėra didelio reikalo pasakoti apie jo iki beprotybės ištobulintas Art Nouveau architektūros formas ir pritaikytus unikalius inžinerinius sprendimus. Jei manote, kad vis gi reikėtų - čia rasite visai pakenčiamą straipsnį apie šį meno ir konstrukcijų genijų. O artimiau su šiuo belgų architektūros baronu galite susipažinto jo paties namuose.

Victoro Hortos antkapis

V. Hortos kapas - vienas neišraiškingesnių visose kapinėse. Be žemėlapio tikrai tikrai nebūtumėme jo aptikę. Architektas palaidotas bendrame šeimos kape ir paslėgtas stačiakampiu betono luitu. Jau nekalbant apie tai, kad kapas apaugęs kerėpliškom tujom ir net turint žemėlapį, labai lengva jo paprasčiausiai nepastebėti. Jei visgi bandysite surasti pasikliaudami intuicija - Hortos adresas kapinėse - Pelouse 1, Avenue 17 kampas, šalia antrojo kapinių žiedo (mus pralinksmino kapinių sargo komentaras, kai paklausėm, kur tas Horta guli. Bakstelėjo pirštu žemėlapyje ir sako: "Paprastai Horta būna štai čia" - lyg pastarasis mėgtų mėtyti pėdas ar lankytis pas kaimynus pavakario arbatėlės).

Antoine Wiertz antkapis

Kitas smalsumo objektas - romantizmo epochos tapytojo ir skulptoriaus Antoine Wiertzo (1806-1865) kapas. Vautier gatvės 62 name, visai šalia Europos Parlamento ir Liuksemburgo traukinių stoties, esanti jo studija paversta muziejumi, kurį galima aplankyti darbo dienomis (nuo 10 iki 12 ir nuo 13 iki 17 val.). Štai ir atsakymas, ką veikti eurobiurokratams per pietų pertrauką, jei siela alksta kultūros ;) O šiandieninis Wiertzo adresas - Avenue 5 pabaiga.

Victoro Hortos suprojektuotas antkapis Solvay šeimai

Galų gale - trečioji asmenybė - chemikas ir filantropas Ernestas Solvay (1838-1922), įkūręs tarptautinius fizikos ir chemijos institutą, fiziologijos ir sociologijos institutus bei Briuselio universiteto Komercijos mokyklą. Briuselyje taip pat galima apsilankyti nuostabioje Solvay bibliotekoje, įsikūrusioje europiniame rajone, Leopoldo parke. Ir tiesa, antkapį Ernest'ui sukūrė tas pats garsusis Victoras Horta. Jį (antkapį) galite rast Pelouse W, tarp Avenue 5 ir Avenue 11.

Marguerite ir Georges antkapis

Neskaičiuojant kitų belgiškų įžymybių - nuo kariškių iki politikų ir žurnalistų, Ixelles kapinės žinomos ir dėl čia palaidotų dviejų įsimylėjėlių - prancūzų generolo Georges'o Boulangerio (1837-1891) ir jo mylimosios Marguerite'os Croizet (madame de Bonnemains). Margauerite buvo turtingų tėvų duktė ir karininko našlė, o Georgas - Paryžiuje gimęs karininkas ir politikas, įgyvendinęs keletą tuo metu svarbių reformų. Pavyzdžiui, eidamas Karo ministro pareigas, Boulanger'is pasiekė, kad pėstininkų dienos racionas būtų papildytas žuvimi (o tai tau!), šiaudais kimšti čiužiniai - pakeisti spyruokliniais, kareiviams būtų leista turėti savo asmenines šakutes ir šaukštus, o parapijų kunigai būtų atleisti nuo karinės prievolės. Dėl per didelio uolumo ir nesavalaikių idėjų (ar augančios įtakos), generolas buvo apkaltintas veikiantis prieš šalies saugumą. Nieko kito jam nebeliko, kaip sprukti nuo įkalinimo į artimiausią frankofonišką miestą - Briuselį. Čia jis pasitraukė drauge su savo meiluže Marguerite, kuri 1891 m. liepos 15 dieną mirė nuo džiovos. Praėjus pustrečio mėnesio prie mylimosios kapo nusišovė ir Georges'as.