Mer du Nord

Prie jūros skanumynų restoranėlio-bistro "Mer du Nord" besiburiuojantys briuselėnai ir turistai smalsumą sužadino dar sausio mėnesį, bet lietui drengiant nelabai norėjosi stovėti lauke su lėkštute krevečių ar šukučių - Šv. Jokūbo riešutėlių (noix de Saint Jacques). O štai viešint Briuselyje Jurgai, suimprovizavom ir stabtelėjom paragauti delikatesinių noix de Saint Jacques ir sugurkšnoti taurę balto vyno.

Verta, verta, verta. Net jei bijote ar nemėgstate jūrų (bjau)/(gė)rybių. Maistas - ką tik iš keptuvės, paruoštas vos tik užsakius. Atmosfera - dešimt balų. Krevetės, austrės, šukutės ir žuvis ruošiami čia pat prieš akis. Padavėjai - virėjai sukasi kaip išmanydami, o turėdami užsakymą visa gerkle šaukia užsakovą vardu "Joanaaaaa! Joanna!", "Tooomaaaas! Tomaaaas!".

Mer du Nord Bruselyje adresas - 45 rue Saint Catherine - pačiuose Briuselio paširdžiuose - lengvai surasite. Jei važiuosite metro - išlipti patogiausia būtų Saint Catherine stotelėje. 

P.S. Lonely Planet irgi sako, kad verta.

Padavėjas

Šukutės - Šv. Jokūbo riešutėlai

Passa porta literatūros festivalis ir Orhan Pamuk

Kovo 24-27 dienomis Briuselyje vyks tradicinis literatūros festivalis. Jį organizuoja Passa porta - Briuselio tarptautiniai literatūros namai, vienijantys literatus ir literatūros mėgėjus.

Šių metų festivalio moto - on the move - judėjimas, išvykimas, keliavimas, pasiklydimas, išsigelbėjimas... o tikslas - pažinti sėslias ir klajūniškas keliones vardan nuotykio, smalsumo, negalėjimo kitaip. Tad, kaip sako organizatoriai, šiais metais dalyviai ne tik galės atradinėti naujas ir kitokias literatūras, bet ir ne-taip-gerai-žinomas Briuselio vietas. Ir kaip matyti Agenda publikuotame festivalio plane, susitikimai, skaitymai, muzikavimai, diskutavimai ir rašymai vyks dvidešimt keturiose Briuselio vietose: Bozar'e, Cinemateka'oje, Passa porta'oje, Gare Centrale, Ancienne Belgique ir t.t.

Renginiai vyks prancūzų, olandų ir anglų kalbomis. Pavyzdžiui, festivalio užbaigos renginys - sustikimas su Orhanu Pamuku vyks anglų kalba. Pilną programą rasite Passa porta tinklalapyje čia.

Įėjimas į daugumą renginių yra nemokamas, išskyrus penktadienį - KVS (10 Eur), šeštadienį - De Munt/La Monnaine (8/10 Eur), sekmadienį - Parcours: Badges (9/12 Eur).  Nuolaidos galioja jaunimui iki 26 ir po 65 metų. Vaikams iki 12 metų - įėjimas nemokamas.

Maasmechelen

Pasiklausę pasakojimų apie Rojų žemėje, išsiruošėm vieną savaitgalį pasižmonėti po outletų miestelį šalia Maasmecheleno. Šimtas kilometrų, valanda kelio ir tikslas prieš akis. O tai yra specialiai prekybai pastatytas miestelis su centrine gatve ir keliomis ją kertančiomis, aikšte, kavinėmis ir daugybe butikų (reklama sako, kad daugiau kaip šimts). O tuose butikuose – versačiai, gučiai, paulai lorenai, kleinai, gesai, hilfilgeriai, česteriai ir kiti daugiau mažiau žinomi prekiniai ženklai. Tikrai galima spintas prisipildyti daiktų su garsiais prekiniais ženklais: drabužių, avalynės, vonios reikmenų, aksesuarų ir pan. Jei tik širdis geidžia. 

Mus nudžiugino „Suit suply“ (iš)parduotuvė, nes jau buvo atėjęs laikas Nerijaus garderobą papildyti nauju kostiumu. Tik nepasakyčiau, kad kainos kokios tai mažesnės, nei kad buvom įpratę mokėti Lietuvoje. Tiesa, buvo keli ekonominiai – išpardavimo – variantai: du pernykštės kolekcijos vasariniai kostiumai už maždaug 290 Eur – vieno kostiumo kainą. Taip pat vis dar galima nusipirkti dvejus marškinius už vienų kainą – 45 Eur (bet pasirinkimas labai ribotas, nebent esate stambaus sudėjimo aukštas vyriškis), taip pat galima įsigyti kaklaraiščių po 10 Eur, o jei perki tris – kainuoja 25 Eur. Bet, kaip ir marškinių, taip ir kaklaraiščių pasirinkimas mažas. Nebent pirksit visus keturis vienos spalvos :) Daugiausia neišparduotų buvo tokių tikrai stilingų a la vilnonių žieminių kaklaraiščių. Bet, kad jie gana ekstravagantiški ir kitą žiemą gali nebeatrodyti tokie patrauklūs, kaip šiandien. Tad, sakyčiau, gana rizikinga investicija ;)

Mane pamalonino Desigual, Marc O'Polo ir L'Occitane parduotuvės. Jose man labiau patiko nei "Suit suply" :). Na, kad ir pvz., vilnonis baltas Marc O'Polo megztukas už 10 Eur. Čia daug ar mažai? Na, sakyčiau, kad tikriausiai pats tas. Tai va, rasti galima, tik nereikia turėti daug vilčių, kad rasi būtent tai, ko nori ;)

Vaikštant po tą dirbtinį miestelį niekaip neapleidžia netikrumo jausmas. Lyg vaikščiotum po vesterno dekoracijas.

Maasmechelen išparduotuvių miestelis

 

Porelė

 

Apsipirkti važiuoja net autobusais

Šalia žaislinio miestelio - tikro gyvenimo likučiai

Tom Jones Suikerrock muzikos festivalyje

Šią vasarą, liepos 28 dieną, Suikerrock muzikos festivalyje (Tienen mieste) koncertuos ne kas kitas, o UK muzikos 60-70-ųjų legenda Tom Jones! Septyniasdešimtmetis dainininkas atliko tokius hitus garsuolius, kaip "Sex bomb", "Delilah", "The green green grass of home", "It's not unusual", "I'll never fall in love again" ir t.t., ir t.t.

Kas gi dar įrašytas programoje? Na, visas senienų rinkinys: Soulsisters, belgai Triggerfinger, Iggy & The Stooges, Deep Purple, Roxette (ei, Rūta, atvažiuok ant šitų! ;)).

 

Yra norinčių?

(ne)Rūkymas

 

Neprisimenu, ar sakiau, kad belgai ir čia gyvenantys nebelgai daug rūko. Gal jau sakiau. O aš vat, nerūkanti nebelgė niekaip negaliu susitaikyti, kad nuo cigarečių dūmų net braška barų sienos. Žinoma, rūkoriams gerai – all in one.

Bet, bet, bet. O tai tau, pasak flandersnews.be, nuo birželio 30 dienos visuose Belgijos baruose ir kavinėse bus uždrausta rūkyti. Visiškai. O tai čia kokia ta Europos širdis, rūkalais prasmirdus.

Spėju, kad sužinoję šią naujieną barų ir kazino savininkai rinkosi aptarti streiko detalių. O dar sulauksim ir rūkorių graudžių verksmų ir dantų griežimo. Kaip galima šitaip juos skriausti! O aš manau, kad pats laikas. Tegu rūkydami bent grynu oru pakvėpuoja ;)

Tiesą sakant, draudimas rūkyti maitinimo ir pramogų vietose buvo priimtas dar 2009 m., bet buvo skylėtas kaip Šveicariškas sūris: rūkyti buvo draudžiama tik tose maitinimo ir laisvalaikio įstaigose, kuriose buvo patiekiamas maistas. Tuo tarpu baruose, kavinėse ir kazino buvo leidžiama rūkyti (tokios išimtys buvo numatytos iki 2014 m.). Kai kurios įstaigos gana gudriai pro tokias skyles pralindo – diena maitina, pristato parodas (kaip pavyzdžiui, Les Halles Saint-Gery, kur kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį susitinka Briuselio lietuviai), o vakarais informacinius stendus paverčia barais ir atriša rūkalų terbelę.

Šį kartą visiškai uždrausti rūkyti maitinimo įstaigų ir klubų patalpose nuspręsta po Belgijos konstitucinio teismo išaiškinimo, kad taikomos draudimo rūkyti išimtys yra neleistinos ir pažeidžia lygiateisiškumo bei konkurencijos sąlygas (ir gerai. Šaunuolis tas jų teismas). Tad nuo liepos 1 dienos Belgijoje bus galima rūkyti tik specialiai tam įrengtose patalpose su dūmų ventiliacija. Hm... atrodo, kad viena skylė liko :)

Į Briuselį atėjo pavasaris

Šiandien ėjau iš prancūzų pamokos namo ir visą kelią deklamavau Salomėjos Nėries eilėraščio "Vėjas ir vaikai" paskutines eilutes: "Vėjau, vėjau - kaip gerai! / Koks tu, pavasari, gražus! / Paliksim langus atvirai, / Kad myli mus mažus!". Mama, atsimeni, kaip mokėmės šį eilėraštį?

Išties - į Briuselį atėjo pavasaris - jau antrą dieną spintoje susigūžęs kabo paltukas, o pavasario saulei savo pūkelius iškišo mano aksominis švarkas. Šilta, pradeda žydėti magnolijos, krokai, žydrės, narcizai, našlaitės ir net raganės, mačiau, krauna pumpurėlius! Ach, pavasari, pavasari... pagaliau! Tik, prisipažinsiu, man trūksta lietuviško pavasario įžangos, kai alma tirpstantis sniegas, pradeda kranksėti kovai, prasikala snieguolės, žibuoklės, plukės ir staiga, vienu metu, sužaliuoja pievos, susprogsta medžiai ir krūmai, pratrūksta čiulbėti paukščiai, o katinai - kniaukt ir ... ateina pavasaris.  O kovo mėnesį aš visuomet prisimindavau ir kam nors pacituodavau Cypliuko patarimą persišaldžiusiai Anai - "kovas - apgaulingiausias metų mėnuo".

Bet ir čia gerai, nevarau Dievo į medį (sunku į tuos briuselietiškus medžius būtų įlipti).

Medžiai kraupuokliai (c)

Krantinė pavasarį

Policininkai ir žirgai

Vieną rytą už lango išgirdau gracingus kanopėlių kaukšėjimus: kaukšt-taukšt, kaukšt-taukšt-taukšt, kaukšt-taukšt, kaukšt... Pala, pala. Vidury miesto? Ten, kur net nėra turistų traukos objektų? Čia kas - ponių traukiamas palangietiškas vežimaitis? Ar belgiški ūkininkai joja streikuoti? Niekaip negalėjau sugalvoti, ką ką girdžiu. Iškišau galvą pro langą ir savo gatvėj pamačiau du raitus policininkus, mėlynais lietpalčiais apklojęusius žirgams nugaras. O žirgai - raudas ir juodbėris - irgi tvarkingi eismo dalyviai - su atšvaitais.

Smagu :)

Ryto malda

Vienoje blusturgio kavinėje kaba tokia maldelė:

"Ryto mada

Mano Dieve, duok mums sveikatos ilgam.
Meilės karts nuo karto.
Darbo ne per dažnai.
Ir Alaus visada.

Amen"

Galbūt dailiau skambėtų taip:

"Mano Dieve, suteik mums sveikatos, karts nuo karto - meilės, retkarčiais - darbo, ir visuomet - Alaus".

Sendaikčių turgus - Marche aux Puces

Jau seniai ruošiausi aprašyti mūsų sekmadienines išvykas į šurmulingus sendaikčių turgus. Švelniai tariant, eklektiški blusturgiai - tarsi savotiški daiktų kapinynai, kuriuose galima rasti ir plastmasinio kibiro rankeną, ir marokietišką arbatos servizą. O dar puikiau tai, kad visą šitą jormarką galima apžiūrinėti, čiupinėti, matuotis ir fotografuoti. Man - tai pats interaktyviausias taikomosios dailės muziejus po atviru dangumi ;).

 

 

 

Tikriausiai didžiausias blusų turgus vyksta Jeu de Balles aikštėje. Ir jei turistinis gidas nemeluoja, šioje aikštėje sendaikčių pardavėjai prekiauja nuo 1873 m. Išties šis turgus įspūdingas - didžiulė aikštė nuklota viskuo: puodais, kavos servizais ir nuskeltais ąsočiais, įrankiais, patriušusiais kailiniais ir apiblukusiomis uniformomis, bižuterija ir įvairiais aksesuarais, paveikslais, keramikinėmis plytelėmis, šeimyninių fotografijų pilnais albumais, plakatais, muzikos plokštelėmis, kasetėmis ir kompaktiniais diskais, šviestuvais, spyruoklinėmis lovomis ir šiek tiek vis dar aksominiais foteliais, afrikietiškom kaukėm ir siūlų kamuoliukais, sportbačiais, žaislais, menorom, virvelėm, grandinėlėm, lemputėm, kortom, kirpyklų kėdėm, voniom ir klozetais, ir t.t. Ko tik širdis geidžia, ko tik namuose reikia. Apžiūrėjus visas dėžės ir kabyklas galima įsigyti tikrai neblogų, vertingų daikčiukų. Va, Nerijus vos nenusipirko automatinės spausdinimo mašinėlės už 15 eurų, o aš nusipirkau (už tą pačią sumą) sagę. Tikriausiai permokėjau, bet nemoku derėtis. Tiesą sakant, niekada ir nemokėjau.

Kitas, mažiau patrauklus - gana statiškas sendaikčių turgus vyksta Sablon aikštėje. Čia panašiau į nacionalinį dailės muziejų. Atskirose palapinėse išstatyti aliejiniai paveikslai, drožiniai ir indai, iškabinti juvelyriniai dirbiniai, bezmėnai ir gobelenai. Čia prekiaujama daug brangesniais daiktais ir daikteliais nei Jeu de Balles aikštėje.

 

Tiesa, ko negalima pamiršti - visas rajonas aplink Jeu de Balles aikštės turgų - sendaikčių parduotuvės ir antikvariatai. Nuo mažu parduotuvėlių iki keturių aukštų univermagų. Tikrai yra kur akis paganyti ;)

Vabalų meilės paradas

Vabalai

Vabalų meilės paradas praburzgė dar vasario mėnesį, Valentino dienos proga. Tuomet neturėjau kaip pasidalinti šios nuotaikingos popietės vaizdais, o vėliau - pamiršau. Skubu ištaisyti šią klaidą ir siunčiu daug vabalų :)

Vabalų meilės paradas

53

Vabalas policininkas

Purvinas vabalas

Vabalas fantomas

Vabalas su "lacu"

Mano favoritas - karkvabalis ;)

Vabalų užpakliukai

Vabalai Nouveau

Dalyvis

Karo muziejus

Truputį apie kultūrą papasakosiu. Nerijaus barako laikų bičiulis pripasakojo mums apie tai, koks puikus čia Karališkasis armijos ir karo istorijos muziejus. Kokia didelė kolekcija, kokia ji graži ir pan. Na, ir mes vieną sekmadienį susigundėm apžiūrėti. Tas sekmadienis man priminė smagius vaikystės sekmadienius, kai su tėvais keliaudavom į Karo, Zoologijos, Čiurlionio ir kitus Kauno muziejus. Ir tokie sekmadieniai kartais baigdavosi cukrinės vatos maišeliais arba šiaip kažkuo gardžiu, ištrauktu iš tėvų kišenės. Prisiminiau Karo muziejuje sustatytas ietis, sukabintus pistoletus, surikiuotus plieninius šarvus, vėliavas, uniformas, Dariui ir Girėnui skirtą ekspoziciją ir tą žirgo su raiteliu iškamšą (iškamša tai žirgo, o ant jo užsodinti šarvai, bet vaikystėje atrodydavo, kad ir tas raitelis toks pilnaviduris, iškimštas... todėl vis paslapčiom, labai atsargiai, taikydavausi paliesti jo aksominę koją).

Karališkajame armijos muziejuje tokių kimštų raitelių ir nuo sienų stirksančių iečių, kardų ir visokių vėzdų - apsčiai. Tikrai daugiau nei normalus žmogus pajėgia vienu kartu apžiūrėti. Gana išsamiai pristatytos visos kariuomenės rūšys - pėstininkai, raitininkai, jūrininkai, orininkai, medikai, ryšininkai ir kt. Kiekvienam pasaulio kampeliui, kuriame kovėsi belgai skirta viena - dvi stiklinės spintos prifarširuotos uniformuotų manekenų, ginkluočių ir aprašymų prancūzų bei olandų kalbomis. Na, tokia senoviška, šiek tiek dulkėmis kvepianti ekspozicija. Įdomybės šiokios tokios prasideda susidūrus su XX a. karybos istoriją. Tiesiogine to žodžio prasme - įeini į salę, o į tave spokso tanko vamzdis. Tai norom nenorom kažkaip stengiesi į to vamzdžio akiratį nepakliūti. Kažkaip nemalonu. Taigi, į vieną salę suvaryti tikriausiai visi I Pasaulinio karo tankai ir patrankos. Čia jau ir šautuvai modernūs, medinių muškietų neberasi. Ir uniformos kariškių netekusios spalvų. Tik vieni prancūzai puikuojasi raudonais mundurais.

Yra specialus angaras karo aviacijai - tai ten lėktuvų, kaip Frankfurto oro uoste.O vidiniame kieme sustatyti gremėzdiški tankai. Daugybė tankų.

Įrengta didelė Rusijos dovanota ekspozicija, skirta jos istorijai I Pasauliniam karo metu. Su uniformom, medaliais ir krištolinėm vazom ir bliūdais. Antrame muziejaus aukšte skirti stendai-spintos po I Pasaulinio susikūrusioms valstybėms - keli ginkluotės pavyzdžiai, du-trys manekenai ir pan. Praėjom Suomijos stendą, Estijos, Latvijos ir su džiaugsmu radom Lietuvai skirtą... sieną. Ne, nesuklydau parinkdama žodį. Sieną. Jos kamputyje įstiklintas 1922 m. ordinas su prierašu kas jį įteikė. O kitame kamputyje - du pistoletai. Vsio. Hm... kažkaip mažokai. Tik keista kodėl.  Arba to laiko Lietuvos kariuomenės uniformos ir ginkluotės yra didžiulė retenybė specialiuose aukcionuose, arba Lietuvos muziejai muziejai arba KAM'as atsisakė bendradarbiauti. Kažkodėl nuojauta kužda, kad pastarasis variantas. O juk galėtų bent paskolinti 99 metams, kokį švarkelį galionuotą... Kažkaip gaila, kad tokioj išsamioj kolekcijoje išsiskiriam tik tuo, kad mūsų čia beveik nėra.

Įdomiausia kolekcijos dalis (bent jau mums) - II Pasaulinio karo palikimas. Čia jau ir interaktyvių dalykėlių įrengta. Galima pakliūti ant kapitono tiltelio, pasėdėti povandeniniame laive ir paklausyti povandeninių atplaukiančių torpedų, delfinų, banginių ir radarų garsų, patampyti periskopą. Galima prasliūkinti pro apšaudomus apkasus. Na, tokia muziejaus dalis, kur jau galima ir pačiupinėti, ir pasukinėti.

Sausio mėnesį veikė speciali paroda, skirta 1950-1955 m. Korėjoje kovojusiems savanoriams belgų ir liuksemburgiečių kariams. Labai smagiu pavadinimu, nurašytu nuo karinio visureigio "Begians can do too!" (Belgai irgi gali). Mums įdomiausia šios ekspozicijos dalis pasirodė fotografijos, kuriose užfiksuotas karių išvykimas ir laisvalaikis Korėjoje. 

Muziejus tikrai turtingas, bet ne be reikalo neseniai Briusely buvo organizuota vieša diskusija maždaug tokiu pavadinimu "Ar modernūs muziejai - prabanga". Jei šis muziejus konceptualiai atsinaujintų, galėtų tapti kažkuo tokiu, kaip Mokslo muziejus Londone. Kolekcija - įspūdinga, bet kas iš to, kad didžioji jos dalis yra sukišta po stiklu ir sukabinta aukštai palubėje?

Muziejų nakties metu šiame muziejuje taip pat vyko linksmybės - drabužių kolekcijų "Man patinka uniformuotos (-i) moterys (vyrai)" pristatymas, interaktyvios pramogos ir viskas baigėsi dj vakarėliu.  

Tiesa, įėjimas į muziejų nemokamas. Muziejus dirba nuo 9 iki 16.45, su pietų pertrauka nuo 12 iki 13 val. Pirmadieniais, kaip ir sausio 1, gegužės 1, lapkričio 1 ir gruodžio 25 - nedirba.
Muziejus įsikūręs Park du Cinquantenaire 3.
http://www.museedelarmee.be/

Bankininkystė ir paštininkystė

Mūsų bankas ING. Oranžinis. Olandiškas. Turime sąskaitas, dvi korteles ir nuomos garantą (per mėnesį nuo šio garanto užaugo maždaug 2 eurai). Ir kažkokią kirviu tašytą internetinę bankininkystę. O vieną dieną Nerijus nusprendė pasiimti kodų generatorių. Lietuvoje SEB'e generatorių gavo per penkias minutes – suprogramavo ir įteikė. Čia – pažadėjo atsiųsti paštu per dešimt darbo dienų. Paprastu, neregistruotu. Ir atsiuntė - radom vieną dieną į pašto dėžutę įmestą siuntinuką. 

Nors man įdomesnė istorija buvo su internetu. Nes paštu gavom visą modemą. Tik šį kartą siuntinuką teko atsiimti pašte. Na, bet vis tiek, keistuoliai. Kodėl negalima to modemo pasiimti kuriame nors jų (Belgacom'o) skyriuje?

Kaip Nerijus Skr. sakė, čia paštas yra labai svarbus socialinio gyvenimo elementas. Paštu siunčia viską (apie registruotą paštą reikia pamiršti) – pradedant reklamas ir sąskaitas, baigiant PVM sąskaitom faktūrom ir skolų dokumentais. Ir jei skola nesumokama laiku – tuo pačiu adresu siunčiamas antras pranešimas. Išsiuntimas paštu laikomas (savaime suprantama) skolininko informavimu. Ir tik skolininko bėda, jei jis tų pranešimų dėl vienokių ar kitokių priežasčių negavo. C‘est la vie.

Žvalgosi - gal ateis paštininkas?

 

Dešimt eurų

Mūsų artimiausia mėsinė (dar joje nebuvom)

Jau tris kartus susidūriau su bandymais apskaičiuoti. Nerijus vieną vakarą papasakojo, kaip jo bendradarbis, turėdamas patirties su Maskvos prekybininkais, perskaičiavo gautą grąžą Briuselyje ir pasigedo dešimties eurų. Kai pareikalavo pardavėjo grąžinti tai, kas jam nepriklauso, tasai be jokių ceremonijų grąžino. Kitą vakarą eidami į svečius užsukom į vietinį Delheizą. Nu ir ką? Nerijui kasininkas atidavė dešimčia euru per mažai. Kai suskaičiavęs grąžą Nerijus pasigedo pinigų ir pasakė apie tai kasininkui, tai tasai, net netikrinęs čekio ir prekių, iškart atidavė prašomus dešimt eurų. Ir dešimt eurų čia kažkokia mistinė suma. Kitą dieną pietavau su savo jau ex-skyriaus ex-vedėju. Ne šiaip kur, o italų restorane „ La Madonna“ Jordane aikštėje (o, mamma mia!). Atnešė sąskaitą – 25 eurai. Įmušė mokėti kortele – 35 eurus. Kažkaip neapdairiai sumokėjom ir tik tada pamatėm. Tai padavėjas be jokių didelių atsiprašinėjimų atidavė tuos dešimt eurų. Maždaug – ups, netyčia. 

Girdėjau, kad parduotuvėse mėgsta kokiems apyžiopliams turistams ir naujakuriams įmušti brangesnes prekes po du-tris kartus ir taip nuskaičiuoti tuos dešimt eurų. O kartais, bando apsukti ant vieno euro. Vat, neperseniausiai pirkau du šokoladukus po 59 centus. Suma sumarum – vienas euras 18 centų. Pasirausiau piniginėj, euro neradau, bet radau du. Pridėjau aštuoniolika centų ir padaviau. Man pardavėja padavė čekį. Be grąžos. Ir puolė aptarnauti kitą klientą. Aš jau žiojausi sakyti, kad madame, bet aš Jums daviau du eurus. Kai ji mane aplenkė ir maždaug sako „jo, jo Jums dar eurą“ ir liepė pasitraukti nuo kasos, nes trukdau tam kitam pirkėjui dėtis prekes (tas kitas tai atrodė visiškai beviltiškai ir manau, kad jį turėjo apmauti ant dešimties eurų). Kol laukiau to savo euro, patyrinėjau čekį – akurat, įmušta, kad daviau  2,18 Eur, o grąžinti priklauso vienas euras. Atgavau savo eurą, bet jau pradeda užknisti tokie marazmai. Čia kaip lažybos ar Bingo. Nacionalinis belgų prekybininkų sportas. Azartiška tauta.

Garso (ne)izoliacija

Mūsų namas

Garso izoliacija? Kažin, ar jie apie tai išvis yra girdėję.  Bent jau senesniuose namuose girdisi viskas. Absoliučiai viskas. Panašiai kaip sovietiniuose blokiniuose namuose. Kai nuomavomės studiją – dvi savaites lenkų darbininkai remontavo butą gretimame name. Kadangi „išorinė“ siena bendra – galėčiau daugiau mažiau tiksliai surašyti darbų grafiką. Galiu pagirti vieną lenką, kad gražiai švilpiniuodavo, o kitus du – kad keiksnojosi tarptautiniais žodžiais - iš to ir pažinau, kas jie per vieni. 

Kai įsikraustėm į mažiau laikiną būstą, pamatėm (tiksliau – išgirdom), kad čia dar geresnis garso laidumas. Girdim kaip viršutiniai kaimynai vaikštinėja ir mylisi, barasi ir rauda (tiesa, viename iš viršutinių būtų gyvena aktorė, tai sakom, gal repetuoja). 

O vieną rytą mane prikėlė, kaip man tuomet atrodė, plaktuko kalenimas (pagal garsą tai maniau, jog kokio nors Hefaisto kūjo trenksmai) – spėjau, kad mūsų tarpaukštyje prikalinėjo metalinį pakopos „apkaustą“, o po to ta proga patikrino ir visas kitas pakopas. Jų čia turėtų būti maždaug devyniasdešimt. Nu, garselis tai toks, lyg baladotųsi šalia lovos. Jo ma jo. Bet tuo viskas nesibaigė. Pasiklausius garsų, spėjau, kad maždaug tuo pačiu metu apatiniai kaimynai, įkvėpti rytinių kalenimų, pradėjo kažką kalti ir griauti pas save. Stereo. Žiauru. Ir taip pusę devynių ryte (gerai, gerai, nereikia manęs vadinti miegale. Mano dabar visai kitoks gyvenimo grafikas). Bet... tikrovė pasirodė visai kitokia. Griovė šalia namo stovėjusį garažą (atkreipiu dėmesį, kad mes gyvenam ketvirtam aukšte)... Po to dar vieną dieną griovė. Kitą dieną lupo grindinį ir po to dar keletą dieną ruošė aikštelę statyboms (matyt naujo garažo), klojo naujas plyteles ir pan. Po savaitės pradėjo komponuoti tvorą. Šįryt, apie aštuntą, kažkokiu aparatu trombavo asfalto drožles. Visą tai matau per vonios langą – truputį persisveriu ir kairėje pusėje apačioje galiu matyti visą šitą estradą.

Na, ir mūsų naujausia akistata su garso neizoliacija. Praeitą savaitę išvakarėse sužinojom, kad lakuos mūsų buto grindis ir kad reikia susidėti daiktus bei sukrauti viską į spintas. Na, tai pradėjom. Pripažįstu, buvo jau vėlokai, apie pusė vienuolikos. Vaikštinėjam mes pirmyn atgal su punduliukais ir girdim, kažkas į duris beldžiasi „bar bar bar“. Hm. Kas čia? Nerijus atidarė duris, o ten vyrukas toks mandagus mandagus visas sako, kad jis esąs mūsų kaimynas iš apačios ir kad suprantąs jog mes gal turim darbo...“. Atsiprašėm už keliamą triukšmą (kurio kaip ir nelabai nekėlėm) ir paskutinius žingsnius suvaikščiojom ant pirštų galų.  

Man atrodo, kad tuoj pradėsiu elgtis kaip kokia efemeriška balerina - be garso striksėsiu pirštų galiukais po namus, lėtai ir gracingai kilnosiu daiktus, tyliai tyliai plevensiu virš lovos, kad naktį nesigirdėtų kaip vartausi ;)