Belgiški (tele)šposai

Kai užtinku tokius pokštus (arba jie mane užtinka), visuomet prisimenu mamos pasakotą istoriją apie telefoną. Anais laikais buvo piktoka-griežtoka moteriškė, kuriai du jaunuoliai sumanė iškrėsti pokštą. Paskambino į darbą, prisistatė esantys iš telefonų tinklų (ar kaip tada tai vadinosi) ir tikrinantys garso kokybę. Tuomet paprašė, kad toji pamatuotų telefono laidą. Moteriškė liniuote pamatavo, matmenis atraportavo ir klausia, ką dabar daryti. O tie du atsako - "nukirpk". Nežinau, kaip baigėsi ši istorija. Tikriausiai nenukirpo piktoka-griežtoka moteriškė to laido, bet kitiems juoko ilgai buvo.

Daug buvo tų telefoninių triukų. Kiekvienas galėtumėme papasakoti jei ne savo pačių, tai bent kiemo draugų ar pusbrolių prikrėstų telešposų. Ir ponui Bibeliui skambindavom, ir kaimynei priminti, kad pienas išbėgo, ir kt., ar ne?

Pažiūrėjau šitą belgišką telešposą ir panūdau paskaityti, ką "žinovai" šneka apie belgų humorą. Anot Antony Mason'o, "Xenophobe's guide to the Belgians" autoriaus, belgai mėgsta gerą humorą ir juokelius (o kas jų nemėgsta?). Profesionalūs komediantai sklandžiai dėlioja kalambūrus ir šmaikščius dialogus (A. Mason'as pateikia tokį pavyzdį: Liežuvis? Fui! Man šlykštu net pagalvoti, kad galima valgyti kažką, kas prieš tai buvo karvės burnoje." "O kiaušinius tu valgai?"), o alinėje susėdę belgai gardžiai kvatojasi iš buitinių painiavos ir apsipažinimo istorijų, iš žinomų asmenų kvailiojimų arba iš tikrų istorijų, nutikusių darbe, viešajame transporte, parduotuvėje, ligoninėje ir pan.

Nors labiausiai man patiko kitas autoriaus pastebėjimas, kad belgai nesiima juoktis patys iš savęs. Ne todėl, kad negalėtų, bet todėl, kad flamandai gali juoktis iš valonų, o valonai  iš flamandų. Liuksusova išeitis :). Jau vien todėl jiems neverta skaldyti karalystės į dvi valstybes.