Atsisveikinimas

Adventure. Taip Nerijus mane vis drąsino kai man krisdavo ūpas ir bepradėdavo ristis ašaros. O paskutinę dieną ir jam reikėjo priminti adventure. Prieš sėdant į keltą kažkaip ir jam pagailo namiškių, namų ir miesto (nors šitai perskaitęs jis sakys, kad visai ne). Mums abiem – vienam kiek daugiau, kitam kiek mažiau - kelias iki pasų kontrolės Klaipėdos tarptautinėje jūrų perkėloje buvo ilgas ir labai jautrus. Atsisveikinimai su draugais, kolegomis, šeima... atrodo, kad jau ne XIX a., yra lėktuvai, o Internetas (nors anot mano kolegės Ramunės studentų, pastarasis atsirado XIX amžiuje) pakeitė telegrafą ir daug lengviau išlaikyti širdies ryšius, tačiau apkabinus Brangiuosius labai nesinori jų paleisti. Nerijus mūsų bobutę ir močiutę guodė sakydamas, kad jau nebe tie laikai, kai žmonės į Ameriką išplaukdavo garlaiviais ir daugiau ne-be-pa-si-ma-ty-da-vo. Tiek daug kartų kartojom, kad mes tik trumpam, tik labai arti, kad tuoj parsirasim, kad ir patys tuo patikėjom. Tikrai trumpam, tikrai netoli. O tuos širdies ryšius, grįžtant trimis sakiniais atgal, aš visuomet įsivaizdavau kaip plačias raudonas juostas, kurios tįsta tarp mūsų ir mums brangių žmonių širdžių. Kiek toli bevažiuotum, tos juostos tempiasi ir nenutrūksta. Ir kuo daugiau turi Brangiųjų, tuo daugiau tų juostų ir randasi. Ir visas mūsų pasaulis yra apvytas plačiajuosčiais širdžių kaspinais. Kaip kokonas ar kanceliarinių gumelių kamuolys.

Mes tikrai trumpam. Tikrai greitai grįšime namo.