Jėzuitų Šv. Jono Berchmanso bažnyčia

Jėzuitų Šv. Jono Berchmanso bažnyčios fasadas

Vieną beprotiškai šaltą vasario sausio šeštadienį (-3 Celsijaus!), išsiruošėm pasivaikščioti. Betraukdami Saint-Michael bulvaru, priėjome trobelę ant vištos kojelės. Ot ir ne. Priėjom įspūdingą neoromaninę bažnyčią, skirtą 22 metų šventajam Jonui Berchmansui (jaunokas, tiesa?). Durys buvo atviros – tai ėmėm ir užėjom. Nerijus kažkur rado, kad tai jėzuitų bendruomenės bažnyčia. Ach, man  (kaip buvusiai jėzuitų gimnazijos auklėtinei) nuo to ji tapo dar gražesnė :)

Nesileidžiant į asmeniškumus - tai išties išskirtinio grožio bažnyčia, reprezentuojanti vieną iš istorizmo stilistinių krypčių - neoromaniką. Iš akmens luitų sumūrytas pastatas yra grakščių, dinamiškų formų, centrinę ašį pabrėžia simetriškai išdėstyti tūriai (bokštai, portalai, etc.), frontoną vainikuojantis kryžius ir apsidės nišoje įkomponuota arkangelo-sargybinio, skulptūra. Interjeras gana rūstus ir asketiškas, todėl auksuotos freskos ir spalvingi vitražai spindi tarsi brangakmeniai...  Nerijų nustebino keistokos klausyklos, tarsi įleistos į sieną, su užuolaidėlėms, ir kunigui ir nuodėmingajam (tokias matęs tik filmuose – N.).

Daug nekurdama pasinaudosiu bažnyčioje buvusiu lankstinuku ir trumpai perpasakosiu, ką galite rasti apsilankę šioje šventovėje. Jeigu Jūsų nedomina architektūra ir ikonografinė programa, siūlau pereiti prie fotografijų šio įrašo apačioje. 

Istorija

Šv. Jono Berchmanso bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 1908 m., o jau po ketverių metų bažnyčia buvo pašventinta. Šį įvykį žymi du variniai kryžiai pritvirtinti ant puskolonių abipus centrinės navos.

Bažnyčia yra svarbiausias koledžo komplekso akcentas. Ir mokyklos pastatai, ir bažnyčia suprojektuota bei pastatyta interpretuojant vieno stiliaus – Reino romanikos – kanonus. Komplekso architektai Gellée ir Prémont‘as.

Bažnyčia yra skirta jėzuitų šventajam Jonui Berchmansui. Šis šventasis gimė 1599 m. Brabante, Dieste. Nuo 13 metų jis studijavo klasikinius mokslus Mechline (Mechelene), kur, būdamas 17 metų amžiaus, tapo jėzuitų bendruomenės nariu. 1618 m. Jonas buvo išsiųstas Romą tęsti studijų. 1621 m. rugpjūčio 13 d., po trumpos ligos, pilnas gyvenimo džiaugsmo jaunuolis čia mirė. Būdamas gyvas Jonas Berchmansas buvo mylimas už pamaldumą, geraširdiškumą ir geradarystes. Šis šventasis yra minimas lapkričio 16 d.

Interjeras

Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano. Tris centrines navas kerta nedidelis transeptas. Presbiterija ir narteksas baigiasi pusapskritimio plano apsidėmis. Navas skaido šešios poliruoto Labradoro granito kolonos, iškeltos ant margo akmens bazių. Kolonos vainikuotos skirtingais balto Euville akmens kapiteliais ir šešių jėzuitų šventųjų skulptūromis:

Kairėje pusėje (altoriaus link):

-         Šv. Alfonsas Rodrigezas (1533-1617). Maljorkos koledžo durininkas;

-         Šv. Pranciškus Hieronymas (1642-1716). Nepalo apaštalas;

-         Šv. Stanislovas Kostka (1550-1568). Lenkų tautybės novicijus, 18 metų miręs Romoje;

Dešinėje pusėje (altoriaus link):

-         Šv. Petras Klaveras (1580-1654). Apaštalas, 37 metus pašventęs Kolumbijos juodaodžiams vergams;

-         Šv. Liudvikas Gonzaga (1568-1591). 23 metų Italijos princas miręs Romoje nuo raupsų, kuriais užsikrėtė slaugydamas ligonius;

-         Šv. Pranciškus Bordžija (1510-1572). Katalonjos vicekaralius, trečiasis jėzuitų ordino Generolas.

Šventųjų skulptūras sukūrė Van de Capelle (išsk. Šv. Alfonso Rodrigezo ir Šv. Petro Kleverio).

Pirmosios eilės langus puošiančius vitražus sukūrė Gento meistras Ganton-Defoin‘as. Vitražuose vaizduojami svarbiausi Kristaus gyvenimo epizodai (iš kairės į dešinę):

-         Apreiškimas ir Gimimas (Švč. Sakramento koplyčia);

-         Jėzus šventykloje, Vestuvės Kanoje, Pokalbis su samariete, Jėzus laimina vaikus (kairioji nava);

-          Kalno pamokslas, Audros sutramdymas, Jėzus su Morta ir Marija; Atsimainymas (apsidė);

-         Jėzus žengia vandeniu, Jėzus atleidžia nuodėmes nusidėjėlei, Įžengimas į Jeruzalę, Paskutinė vakarienė (dešinioji nava);

-         Prisikėlusio Dievo pasirodymas ir Kristaus žengimas į dangų (Dievo Motinos koplyčia).

Choro vitražus sukūrė Antverpeno meistras Stalins‘as. Centre pavaizduota Švč. Trejybė, Šv. Mykolas (koledžo globėjas) ir Šv. Jonas Berchmansas (bažnyčios globėjas). Švč. Trejybės vitražą iš viršaus supa keturios Evangelistų (Mato, Morkaus, Luko, Jono) ir keturių Bažnyčios Tėvų (Grigaliaus Didžiojo, Augustino, Ambrozijaus, Jeronimo) figūros. Iš apačios – aštuonių jėzuitų ordino šventųjų (Liudviko Gonzagos, Pranciškaus Bordžijos, Pranciškaus Ksavero, Ignacijaus Lojolos, Stanislovo Kostkos, Pranciškaus Hieronymo, Petro Klaverio ir Alfonso Rodrigezo) figūros.

Kairiąją transepto rožę puošia Jesės medžio paveikslas, dešiniąją – Belgijos ir Belgijos miestų šventieji.

Bažnyčią juosiančias Kryžiaus kelio stotis sukūrė Ernest‘as Wante.

Šoninių portalų timpanai puošti freskomis. Kairioje pavaizduota Šv. Liudviko Gonzagos mirtis, dešiniojoje – scenos iš Šv. Jono Berchmanso pašaukimo.

Bažnyčioje įkomponuoti vieni gražiausių Briuselio vargonų, kuriuos XX a. pradžioje pastatė garsus vargonų meistras Kerkhoff‘as. Vargonai yra 36 registrų, su trimis eilėmis klavišų. 



Presbiterija





Kryžiaus kelio stotis



Šv. Liudviko Gonzagos Pirmoji Komunija ir Mirtis



Šv. Jono Berchmanso pašaukimo scenos

Čia gyvena Dievas (ir kalba per garsiakalbį)

Belgiški (tele)šposai

Kai užtinku tokius pokštus (arba jie mane užtinka), visuomet prisimenu mamos pasakotą istoriją apie telefoną. Anais laikais buvo piktoka-griežtoka moteriškė, kuriai du jaunuoliai sumanė iškrėsti pokštą. Paskambino į darbą, prisistatė esantys iš telefonų tinklų (ar kaip tada tai vadinosi) ir tikrinantys garso kokybę. Tuomet paprašė, kad toji pamatuotų telefono laidą. Moteriškė liniuote pamatavo, matmenis atraportavo ir klausia, ką dabar daryti. O tie du atsako - "nukirpk". Nežinau, kaip baigėsi ši istorija. Tikriausiai nenukirpo piktoka-griežtoka moteriškė to laido, bet kitiems juoko ilgai buvo.

Daug buvo tų telefoninių triukų. Kiekvienas galėtumėme papasakoti jei ne savo pačių, tai bent kiemo draugų ar pusbrolių prikrėstų telešposų. Ir ponui Bibeliui skambindavom, ir kaimynei priminti, kad pienas išbėgo, ir kt., ar ne?

Pažiūrėjau šitą belgišką telešposą ir panūdau paskaityti, ką "žinovai" šneka apie belgų humorą. Anot Antony Mason'o, "Xenophobe's guide to the Belgians" autoriaus, belgai mėgsta gerą humorą ir juokelius (o kas jų nemėgsta?). Profesionalūs komediantai sklandžiai dėlioja kalambūrus ir šmaikščius dialogus (A. Mason'as pateikia tokį pavyzdį: Liežuvis? Fui! Man šlykštu net pagalvoti, kad galima valgyti kažką, kas prieš tai buvo karvės burnoje." "O kiaušinius tu valgai?"), o alinėje susėdę belgai gardžiai kvatojasi iš buitinių painiavos ir apsipažinimo istorijų, iš žinomų asmenų kvailiojimų arba iš tikrų istorijų, nutikusių darbe, viešajame transporte, parduotuvėje, ligoninėje ir pan.

Nors labiausiai man patiko kitas autoriaus pastebėjimas, kad belgai nesiima juoktis patys iš savęs. Ne todėl, kad negalėtų, bet todėl, kad flamandai gali juoktis iš valonų, o valonai  iš flamandų. Liuksusova išeitis :). Jau vien todėl jiems neverta skaldyti karalystės į dvi valstybes.

Kas vyksta Europos širdyje

Foto iš www.deredactie.be

Vaikštynes po "savo" rajoną baigėme susidūrę su belgais demonstrantais. Trispalviais šalikais, vėliavom ir įvairiais transparantais nešini žmonės traukė iš Jubelpark'e įvykusios demonstracijos prieš politines šalies reformas. Pasak belgų spaudos, Facebook'e pradėtame organizuoti mitinge, dalyvavo daugiau kaip 23 000 flamandų ir prancūzakalbių belgų. Dalyvių skaičius nustebino ir pačius organizatorius, kurie tikėjosi viso labo "tik" 10-20 000 demonstrantų. 

Demonstracijos organizatoriai spaudai sakė, kad šis mitingas nėra politinis. Jis nėra už vieningą Belgiją ir taip pat nėra nukreiptas prieš N-VA (flamandų nacionalistus). Žinia, kurią politikams nori perduoti mitinguotojai - gana paprasta - "nutraukite rietenas ir pradėkite dirbt. Mums jau gana padėties be išeities".

Organizatoriai prašė demonstracijos dalyvių apsirengti baltai ir su savimi nesinešti Belgijos vėliavų, politinių transparantų ir simbolių, tačiau dalis mitinguotojų to neišgirdo.

Kaip rašo flandersnews.be, mitingo organizatoriai kalbėjo apie tai, kad apie šalies politines reformas diskutuojantiems politikams turėtų būti gėda, nes jie susimovė itin svarbiu klimato kaitos ir globalizacijos procesų metu. Kaip pabrėžė vienas mitingo organiztorių Thomas Decreus, ir visa tai vyksta šalyje, kuri yra Europos širdyje.

Demonstracijoje dalyvavo įvairaus amžiaus belgai - ir pensininkai, ir studentai. Spalvingų mitinguotojų buvo pilnas metro.

Hm, kai pagalvoji, mes reiškiam didžiulį nepasitenkinimą, kai mūsų Seimas du mėnesius nesugeba patvirtinti šalies biudžeto, o čia tai šalis be vyriausybės gyvena jau visą pusmetį. O rinkimus laimėjusios N-VA lyderis Bart De Wever'is atvirai pasisako už šalies padalinimą.

O mums kilo keli buitiniai klausimai, kas būtų jeigu Belgija skiltų į dvi atskiras šalis:

- kuri iš jų gautų karalių ir kuri liktų karalystė?
- ką darytų ta, kuri likt be karaliaus? Susirastų kitą ar taptų respublika?
- kur persikeltų valonų vyriausybė? Į Namurą?
- ar ES institucijos liktų Briuselyje?
- ar Valonija ir Flamandija turės būti iš naujo priimtos ES?

Trumpas video apie mitingą.

Sekmadienio popietė Gente

Vienas iš daugelio Briuselio privalumų tas, kad jis yra beveik pačioje kryžkelėje tarp Londono, Amsterdamo, Paryžiaus ir Kelno. O tokie miestai, kaip Antverpenas, Gentas ir Briugė - pasiekiami ranka. Pirmoji mūsų apžvalginė kelionė, kartu su Rūta ir Egidijum, ir buvo į vieną iš rankinių miestų - Gentą. Valandžiukė greitkeliu ir mes jau mindžiojom tekstilinio miesto šaligatvius.

XIII-XIV a. Gentas suklestėjo būtent dėka sėkmingos prekybos audiniais. Vėliau, ryškiai iš pavydo, miestą gražuolį ir jo bičiulį Antverpeną bandė sužlugdyti olandai. 1648 m. jie užvertė Šeldės upės žiotis ir taip  abiem mietams uždarė svarbų prekybinį kelią. Kurį tai laiką Gentui buvo šakutės, tačiau šiaip ne taip išsilaikęs iki XIX a. jis atsigavo iškart, kai tik vėl sėkmingai užsuko medvilnės verpimo bizniuką.

Tai tiek apie Gento istoriją. Tiesa, man labai patiko Gento įkūrėjo vardas - Baldwinas Geležinė Ranka ;) (a la Taiklioji Ranka Indėnų Draugas).

Oras Gente buvo šaltokas ir vėjuotas, todėl gana greitai apėjom pagrindines Gento įžymybes - Šv. Bavo ir Šv. Mikalojaus bažnyčias (teisybės dėlei reikėtų pasitaisyti, kad Šv. Bavo ne bažnyčia, o katedra), varpinę, Gersei ir Korenlei krantines, Grafų pilį (į vidų šį kartą nėjom) ir sriubinę.

Išties įspūdinga Šv. Bavo katedra. Verta nusileisti į kriptą - seniausią šventovės dalį, kur taip pat eksponuojami ir bažnyčios lobiai bei relikvijos. Smagu patyrinėti vyskupų portretų galeriją. Laikantis šios tradicijos ir šiandieniai vyskupai yra tapomi ir kabinami ant sienos (įdomu stebėti kaip su kiekvienu šimtmečiu keičiasi vaizdavimo maniera). Jau nekalbant apie J. ir H. van Eyckų "Nusilenkimą avinėliu" (dar vadinamą tiesiog "Gento altoriumi"), katedroje gausu įspūdingų tapybos kūrinių, kuriuos verta apžiūrėti. Beje, už Gento altoriaus pamatymą reikia papildomai susimokėti 6 Eur. 

Kita mūsų stotelė buvo gražuolė Šv. Mikalojaus katedra. Juk rašiau, kad Gentas pirklių miestas. O Šv. Mikalojus ir yra pirklių ir keliauninkų globėjas ir dar - Kalėdų senelis. Vat, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia - viena seniausių mieste - pastatydinta vokiečių pirklių, o ir Kauno miesto globėjas tas pats Šv. Mikalojus. Taigi, apie Gento Šv. Mikalojaus bažnyčią. Ji yra vadinamojo Scheldto gotikos stiliaus, statyta pakankamai seniai - XIII-XV a. Kadaise joje buvo įvairioms gildijom priklausiusios koplyčios, kurias 1566 m. suniokojo blogieji protestantai. Gaila. Dabar, jei neklystų, tas gildijas reprezentuoja prie kolonų pritvirtinti rombo formos skydai.

Grafų pilaitė - didokoka ir brangokoka (įėjimas apie 8 Eur žmogui). Kaip ir visuose miestuose, taip ir Gente, pilaitė iš pradžių buvo svarbiausias fortifikacijos taškas, vėliau tapo kalėjimu, tada smuktelėjo iki medvilnės audimo fabriko, o savo dienas baigė kaip muziejus. Smalsumą kursto pilyje surinkti Viduramžiais naudotų kankinimo įrankių kolekcija.

Galutinai sušalę nieko daug nesirinkdami užsukom į sriubinę Souplounge, kur gavom po puodą karštos sriubos, bandelę ir obuolį. Ir visa tai už 4 Eur (nelabai įsivaizduoju, kas gali suvalgyti tą didelę porciją už 5 Eur). 

Tad tiek trumpai apie Gentą. Tiesa, šiame mieste mus ištiko dvi, maždaug 9 eurų vertės, nesėkmės. Pirmiausia vargais ne galais susimokėjom už automobilio stovėjimą, vis piktinomės, kodėl aparatas nerodo teisingos datos ir dar bilietą išmušė blogą, kol cvanktelėjo mintis, kad.... savaitgaliais (ar bent sekmadieniais) stovėjimas nemokamas. Tad gavosi taip, kad susimokėjom už stovėjimą iki pirmadienio pietų...

Kita nesėkmė ištiko su batareikom. Išseko fotoaparato elementai, tai mes suradę kokią tai suvenyrų krautuvę įsigijom kitus, už kokius 5 euriukus. Pardavėjas sakė, kad šitie blogi ir netinka skaitmeniniams fotikams ir ragino pirkti kitus, dvigubai brangesnius, elementus. Bet mes, ką, nutarėm, kad tai tik prekybiniai triukai ir nusipirkom pigesnius. Įdėjom - fotikas veika. Na gi, padariau vieną, antrą nuotraukytę - veikia. Padariau trečią ir ekrane atsirado užrašas, raginantis pakeisti elementus... Dar trys kadrai ir fotoaparatas užsilenkė. Ba-bach. Tai va kaip.

Trys patarimai besiruošiantiems į Gentą:

- Gente pirkit tik energizerius;
- Sekmadieniais nemokėti už automobilio stovėjimą;
- Valgyti sriubinėje Souplounge (Zuivelbrugstraat 6).

Barokinis Šv. Mikalojaus bažnyčios altorius

Altoriaus puošmenos Šv. Mikalojaus bažnyčioje

Šv. Mikalojaus bažnyčios pagrindinio altoriaus "nugarinė" pusė

Krantinė Gente

Grafų pilis

Tapetų parduotuvės vitrina. Miau....

Davinys sriubinėje

Maisto parduotuvės Briuselyje

Hm. Čia lyg irgi apie buitį o kada ateis eilė būčiai?

Taigi, taigi kur mes perkam maistą tol, kol vis dar neatradom turgaus? O gi - parduotuvėse. Vat, koks gudrus atsakymas :) Jau pradedam gaudytis prekybininkų ženkluose ir jaučiam, kad laikas važiuoti į turgų. Blogiausiu atveju susirodysim pirštais. Kita vertus, tai aš ne be reikalo virtuvėje prisilipinau lapelį su daržovių ir vaisių pavadinimais prancūzų kalba. Jei jau pirštai turguj nepadės - bent obuolių ir bulvių tikrai nusipirksim.

Bet kol kas maistą perkam GB - kaip supantame, vidutinio dydžio "Carrefour" tinklo parduotuvėje (na, lietuviškas atitikmuo tikriausiai būtų dviejų "X" "Maxima"). Šiam tinklui dar priklauso "Hyper" ir "Express" tipo parduotuvės. Mažieji GB'iukai Briuselyje dirba ir sekmadieniais (!) iki aštuntos valandos vakaro.

Buvome užsukę ir į "Delhaize" parduotuves - jos kiek brangesnės. Tačiau kelios "Delhaize" pardės dirba ir sekmadieniais ir dar iki 8 vakaro (neįtikėtina, bet tiesa!). Viena jų, visuomet pilna žmonių, įsikūrusi miesto centre (Anspachlaan 63).

Pigesni variantai - "Match", vokiška "Norfa" - "Lidl" ir belgiškas "Colruyt". Pastarasis skelbiasi pardavinėjantis prekes mažiausiomis kainomis ir išspausdintame pusės puslapio čekyje parašo kiek sutaupėt pinigo pirkdami jų parduotuvėj. Colruyt'as - visai nebloga, gana gausų asortimentą siūlanti parduotuvė. Didžiąją dalį prekių sudaro maisto produktai (turiu pagirti visuomet šviežią ir geros kokybės mėsą) ir būtiniausios higienos bei buities prekės. Nemenkas alkoholinių gėrimų ir tabakų pasirinkimas.


Gal yra ir daugiau tinklų, bet dabar nebeateina į galvą - kai ateis - sąrašą papildysiu.

Bulvė (Solanum tuberosum)

Belgai turi daug bulvių. Nežinau kaip turguose, nes dar neteko lankytis, bet parduotuvėse bulvikes parduoda sufasuotas po 2-3 kilogramus. O nugarinėj pusėje dar pateikia bulvių rūšių ir bulvinių patiekalų sąveikos rezultatų suvestinę. Panašias piešdavo mano tėtis, kai "anais laikais" žiūrėdavo futbolo rungtynes.

Jau ragavom La rouge/rode, dabar pradedam vartoti Frites/Frieten, nes rašo, kad tinka piurė (kažkaip reikėtų rašyti, kad piurei). Bet pardėj matėm ir visokių keistenybių - mažų susitraukusių pajuodusių arba pavioletinyjusių brangių bulvyčių. Net nežinočiau ką su jomis daryti, reikės paskaityti ant pakelio ir tada patenkinti smalsumą. Beje, Ramunė patikino, kad iš belgiškų bulvių gaunasi puikūs cepelinai. Kai iš Lietuvos atvažiuos likę daiktai, reikės patikrinti ;)

Na, jei jau prakalbau apie keistenybes daržovines, tai norėčiau pridurti, kad čia aptikau ir kažkokių keistų, maždaug 5-10 cm ilgio, garbanotų, rausvos spalvos šakniavaisių, kažkiek panašių į topinambus. Reikės nusirašyti kitą kartą pavadinimą ir patikrinti google, pažiūrėsim kas čia per vieni. Ai, ir dar. Radau manijokų (Manihot esculenta). Nors ką ten "radau", jei praktiškai ant akių padėti daržovių skyriuje :) Tik nelabai suprantu, ką su jais daryti, o išbandyti smalsu.

Apie buitį: užvalkalai, parduotuvės ir žolė

Prisirpo laikas užrašyti kelis provincialo pastebėjimus apie Europos sostinės gyventojus ir pačią sostinę. Pradėsiu nuo tokio absoliučiai buitinio dalyko, kaip antklodės užvalkalas. Čia jis kitoks negu pas mus. Va, va toks: stačiakampis, kaip ir priklauso jam būti, bet gale turi prailginimą (na, jo forma tokia beveik kaip termoforo). Turiu du spėjimus kam tas prailginimas reikalingas. Spėjimas A – kad neišsirangytų antklodė; spėjimas B – kad jį būtų galima pakišti po čiužiniu ir miegodamas antklodės nenuspardytum. Nežinau, kaip čia yra, bet man artimesnis variantas B. Bet šiaip, tai jie čia turi ir normalių užvalkalų. Šiandien kaip tik vieną satininį komplektą už 20 eurų nusipirkau. Galiu patvirtinti – be to apendicito.

Kas čia dar apie buitį? A, šiukšlių rūšiavimas. Mes tai kaip žmonės išnešam šiukšles ir jas surūšiuojam tiesiai į konteinerius. Tada atvažiuoja šiukšlių mašina ir išveža. Ir nesukam dėl to galvos. O vat, belgai turi namudiškesnę šiukšlių rūšiavimo sistemą. Jie tris-keturias dienas kaupia buitines atliekas baltame maiše. O visą savaitę plastmasę ir metalą kemša į mėlyną maišą, popierių – į geltoną, o stiklą – į žalią (tikiuosi, kad nesumaišiau spalvų). Po to kartą per savaitę (mūsų rajone – ketvirtadienį) išneša tuos maišus gatvę, kur juos surenka šiukšliavežiai. Kiek vaikščiodama mačiau, tai tie maišai pastovi ir dieną, ir dvi.

Namai yra be butų numerių. Vietoje jų apačioje, prie skambučių arba ant jų, yra surašytos gyventojų pavardės. Lygiai taip pat ir ant pašto dėžučių. Kaip sakė mano prancūzų kalbos mokytoja, čia gyvena žmonės su pavardėmis, o ne su numeriais. Gal ir teisinga sistema :)

Parduotuvės. Mažos parduotuvėlės sekmadienį praktiškai nedirba. Viena kita tik iki pirmos valandos (bulkinės, pyragėlinės, gėlių parduotuvės, turkų, lenkų ir kt. parduotuvės). Šitai man patinka, nes sekmadienis skiriasi nuo kitų dienų. Ir dar sekmadienis visiems (beveik) yra sekmadienis. Ir dar, parduotuvės dirba iki septynių arba pusės aštuonių.

Gėlės. Sausio pradžioje ant palangių jau daiginami hiacintai.

Žolė. Žolę čia jaunimas pučia labai nesivaržydamas. Einant gatve kartas nuo karto praplaukia salsvas debesėlis. Vieną jaunuolių grupelę matėm rūkančius parduotuvės viduje. Sutūpę prie laikrodžių vitrinos ir sau paslapčiom traukia suktinę.

Lietus. Nesuprantu, kodėl Belgija savu laiku nepasivadino „Lietuva“. Čia daugiau nieko nedaro tik lyja. Tai jau tris kartus vos nenusipirkau Crocs‘ų aulinukų, bet pagailo tų 24 eurų. Bet gal dar nusipirksiu iš ketvirto karto, nes šlapia :/

Tai tiek tų pastebėjimų šiam kartui. Galiu tik pasigirti, kad šiandien nebuvau pasiklydus dar (valio valio valio). O užvakar tai įvykdžiau visos savaitės pasiklydimų kvotą – trys kartai per dieną. Pirmą kartą neradau Rue Neuve (ačiū, ačiū, plojimų nereikia), per pietus su nedideliais nukrypimais keliavau į Place du Luxembourg, o baigiamasis akordas buvo kai susimakalavau eidama iš parduotuvės namo. Jau buvau pradėjus galvoti, kad su vestibiuliariniu aparatėliu pas mane ne viskas tvarkoj, bet nei vakar, nei šiandien jis man daugiau šposų neiškrėtė.

Laikinas laikinas būstas

Mūsų kišenė žengus pro duris



Taigi, gyvenimo pradžiai gavome butuką-kišenuką. Tikriausiai čia tokie ir vadinami studio. Viskas su juo neblogai - ramioje gatvelėje, pakankamai šviesus, jaukus, aprūpintas viskuo, kuo gali reikėti laikinam būviui - maža virtuvėlė su indais ir skrudintuve (pažymiu, nes jąją kaip privalumą parodė mūsų landlordas), gyvenama erdvė su keturiomis komodomis, sofke, teliku, CD grotuvu ir ketvirtainišku stalu renesansinėmis kojomis. Laiptais palipus - mūsų lova ir spinta (apkrauta niekur netilpusiais daiktais), o už jos - mini vonia su juokinga sėdvonia. Štai ir visos mūsų valdos. O didžiausi jų minusai, kad šitas senas namas, kurio palėpėje įrengtas butelis, visas atsiduoda kažkokiais agresyvokais pensininkais - kačių putra, sena kaldra ir dar kažkuo labai nemaloniu. Ir dar baisiau, kad tas kvapelis pro durų apačią atkakliai skverbiasi į mūsų kišenę. Kitas minusas, kuris jau nebeatrodo, toks didelis, kad butukas yra ketvirtame aukšte (pagal LT skaičiavimą), o laiptai gana statūs ir siauri ir žinoma, nėra nė užuominos apie liftą ;) 

Ko labai trūksta, tai orkaitės, normalios vonios ir langų, pro kuriuos matytųsi žemė. Na, bet kiekvienas nepasitenkinimas stumia į tolimesnę medžioklę ir tobulesnio būsto, ateinantiems 3 metams, paieškas.  

Čia mūsų kišenė žiūrint pro virtuvės langelį. Vėtrungė mūsų.

Lova lovytė

Spinta mažoji.

Sėdvonia.

Antroji vonios pusė.

Kelionė pirmyn

Į savo netolimą kelionę išplaukėm keltu „Maxima“ („apie viską pagalvotą“). Pirmiausia 23 valandos (vietoje planuotos 21) iki Kylio, o tuomet dar apie 680 km sausuma automobiliuku iki Briuselio. Nors atstumas neatrodo labai didelis – viso labo pirmyn-atgal iš Vilniaus į Klaipėdą, bet važiavom su nakvyne. Na, bet apie viską iš eilės.

Vargšas mūsų mašiniukas buvo iki pat stogo prikrautas mantos ir atrodė kaip su niauktais stiklais. Toks truputį papiktintas. Kelionę įveikė sėkmingai, o bevažiuojant antrą parą, daiktai suslūgo ir juos dar šiek tiek pakamšius Olandijoje - buvo galima naudotis galinio vaizdo veidrodėliu. Ei, aš ir vėl kažkaip šokinėjo nuo chronologinio prie freestyle pasakojimo.

Taigi, apie keltą. Keltas visai toks neblogas, bet ir nepigus. Už truputį mažiau kaip 1400 Lt gavom atskirą dvivietę kajutę ir vietą automobiliukui į vieną pusę. Kajutė švari, gana erdvi, o svarbiausia su langu (tiesą sakant, tai buvo keturvietė kajutė, kurioje gyvenom dviese). O be jo, tai nebūčiau sutikus plaukti, jau vieną tokį plaukį (naujadaras pagal žodžio „snygis“ logiką) Talinas-Stokholmas-Talinas prieš 3 metus atlaikiau. Kol laukėm, kada pagaliau keltas pajudės, pro savo langą matėm geltonom švendrėm pasišiaušusią Kiaulės nugaros salą, ledu apsitraukutas marias, apsnigtas kopas ir akvarelinius debesis – melsvus, mėlynus, pilkšvus, purpurinius-vos-vos, pilkus, balkšvus ir kanapėtus. O priešais, užlindęs už nedidelio debesėlio, į mus spoksojo sprindis vaivorykštės... Geras ženklas.

Marios buvo lygios, apsitraukusios plonyčiu leduku. Kai pajudėjom iš prieplaukos ir keltas sukėlė bangas -ant jų pakilęs ledas trupėjo ir visą kelią iki jūros vartų girdėjom malonų čiužesį. Lyg šalia kelto būtų ėjusios mūsų Mylimųjų mintys...

Visą naktį jūra buvo tamsi, gyli ir rami, bet laivas truputį palinguodavo, tai visi čia atrodė tokie truputį pakaušę (buvo ir tokių, kurie besugebėjo jauniausią nuo staliuko prie baro pasiųsti su žinia - "faif big").

Kas kelte blogai, tai maistas. Pasirinkimas neblogas, bet bulvių košė iš miltelių. Vienas krovininio automobilio vairuotojas, matyt, jau žinodamas iš anksto, išsirinko geriausią asortimentą: marinuotų agurkų, rūkytos skumbrės ir tris vištos gabalus. Gal ir keistas derinukas, bet matyt, patikrintas. Nerijus pasiėmė troškintų kopūstų, bulvių košės ir guliašo, ir ...nusivylė. Mano davinys - ramunėlių arbata ir obuolių pyragas – buvo ryškiai geresnis. Neskaitant slogos ir skaudančios gerklės.  

Pats keltas – tai kaip Joną prarijusi žuvis. Didžiulis gargaras, pilnas vilkikų, automobiliukų, žmogeliukų, nuobodžiai puškuojantis palei Baltijos jūros krantą. Keista, kai toks daiktas sugeba ne tik išsilaikyti vandens paviršiuje, bet dar ir įveikti nemažą atstumą.

Iš kelto išsikrapštėm tik gerokai po pietų - puse trijų (o tikėjomės, kad 12...) - dar teko palaukti kol visi pėstieji keleiviai su savo terbelėm išsimugins, tuomet nusirioglinti į patį apatinį denį ir sulaukti savo eilės išvažiuoti į paviršių. Antžeminė kelionė buvo visai sklandi. Dėka Mr. Tom Tom, net nenupjovėm jokio grybo. Išriedėję iš kelto pasileidom kaip akis išdegę Vokietijos-Olandijos sienos link. Tikrai kaip akis išdegę, nes eismas čia - tai formulė vienas.

Apie septintą valandą vakare pasiekėm mažą Horstel miestuką - su didele bažnyčia, itališka picerija ir mažu VW salonu. Nakvojom viešbutyje "Haus Hilkmann". Toks keistas tas viešbutukas, kaip koks seolių pensionas iš senų filmų. Visas apstatytas povų iškamšomis ir be proto ilgais laivų modeliais (trūksta tik šarvų su plunksnų kokardomis). Keli jo privalumai: netoli greitkelio (2-3 km), ramioje vietoje, švarus, duoda pusryčius ir galima atsiskaityti kortele.

Papusryčiavę išvažiavom link Briuselio. Kirtom Olandiją ir po pietų, apie pirmą, jau buvom Briuselyje (pirmiausią ką padarėm, tai puolėm skambinti savo Mylimiesiems – mes jau atvažiavom!). Gavom savo kambariuką-butuką ir sio. Tada Nerijus sutempė į 4 aukštą mūsų mantą, o aš bandžiau kurti namų jaukumą. Pavakary dar apsireiškė šeimininkas ir pasakė, kad atliekas reikia rūšiuoti į tris skirtingų spalvų maišus ir kad tai yra labai svarbu. Dar sužinojom, kad šiukšles čia veža du kartus per savaitę. Pirmadienį ir ketvirtadienį. Kaip anksčiau pas mus :). Tik čia nereikia laukti pypiančios mašinos. Čia visas mikrorajonas jau nuo ryto krauna spalvotus maišus gatvėse ir patvoriuose, o po šeštos valandos pradeda važinėti šiukšlių mašina ir rinkti paketukus.

Mūsų įžengimo į Briuselį diena buvo pavydėtinai graži - švietė saulė, buvo apie plius 4. Tai dar nuslinkom iki vienos gatvelės, kur vyksta šopinimasis. Nukovėm truputį maisto, palikom 50 eurų ir nešini maišiukais parkėblinom namo. Su savo kailiniais ir žieminiais batais pasijutau kaip laukinė moteris ir laukinio miško. Reikės atidėti juos į šoną ir ieškot palto. Mačiau, kad visur ant parduotuvių yra iškabos su išpardavimais. Visur 30-50-70 proc. nukainavimai. Vakar dar nukeliavom iki prekybcentrio, bet sugebėjom pataikyti ant darbo pabaigos (dauguma parduotuvių čia dirba iki septynių). Na, bet vis tiek spėjau visai gražių dalykėlių pamatyti. Šiandien važiuosiu po pietų paieškoti virdulio, adijalo, didelių puodelių ir vienos patalynės svečiams. Ai, tiesa, čia buvo apie kelionę, o aš čia jau, kad įsismaginau rašyti apie laisvalaikį ;).

Atsisveikinimas

Adventure. Taip Nerijus mane vis drąsino kai man krisdavo ūpas ir bepradėdavo ristis ašaros. O paskutinę dieną ir jam reikėjo priminti adventure. Prieš sėdant į keltą kažkaip ir jam pagailo namiškių, namų ir miesto (nors šitai perskaitęs jis sakys, kad visai ne). Mums abiem – vienam kiek daugiau, kitam kiek mažiau - kelias iki pasų kontrolės Klaipėdos tarptautinėje jūrų perkėloje buvo ilgas ir labai jautrus. Atsisveikinimai su draugais, kolegomis, šeima... atrodo, kad jau ne XIX a., yra lėktuvai, o Internetas (nors anot mano kolegės Ramunės studentų, pastarasis atsirado XIX amžiuje) pakeitė telegrafą ir daug lengviau išlaikyti širdies ryšius, tačiau apkabinus Brangiuosius labai nesinori jų paleisti. Nerijus mūsų bobutę ir močiutę guodė sakydamas, kad jau nebe tie laikai, kai žmonės į Ameriką išplaukdavo garlaiviais ir daugiau ne-be-pa-si-ma-ty-da-vo. Tiek daug kartų kartojom, kad mes tik trumpam, tik labai arti, kad tuoj parsirasim, kad ir patys tuo patikėjom. Tikrai trumpam, tikrai netoli. O tuos širdies ryšius, grįžtant trimis sakiniais atgal, aš visuomet įsivaizdavau kaip plačias raudonas juostas, kurios tįsta tarp mūsų ir mums brangių žmonių širdžių. Kiek toli bevažiuotum, tos juostos tempiasi ir nenutrūksta. Ir kuo daugiau turi Brangiųjų, tuo daugiau tų juostų ir randasi. Ir visas mūsų pasaulis yra apvytas plačiajuosčiais širdžių kaspinais. Kaip kokonas ar kanceliarinių gumelių kamuolys.

Mes tikrai trumpam. Tikrai greitai grįšime namo.