Birželio pasivaikščiojimas po mikroskopinį Durbuy miesteliuką

Apie Durbuy - tituluojamą mažiausiu pasaulio miestu - jau esu pasakojusi, todėl labai neišsiplėsiu. Dar kartą užsukau čia su savo anyta ir šešuru. Po savaitgalio Paryžiuje (apie kurį galbūt kada irgi papasakosiu) pirmadienį leidome važinėdamiesi po Belgiją. Tradiciškai aplankėm Namur'ą, palei upę vingiuojančiu senuoju keliu pasiekėm Dinant'ą, iš kurio pasukom link Durbuy, iš ten - į Huy ir neatsimenu pro kur grįžom į Briuselį vakarieniauti.

Diena Turine

Porą dienų paslidinėję išsiruošėm aplankyti ranka pasiekiamo Turino. Italija… nemėgstu romantizuotai dūsauti, bet tie keli kartai šioje nuostabioje šalyje buvo persmelkti saulės, draugystės ir tokio beveik apčiuopiamo kutulio gerklėje, kuris ima ir kvatokliškai plyšta tarp skliautuotų Bolonijos gatvių ar lyg pukuotas žvėris nusirita numintais Romos šaligatviais. Trumpiau tariant, Italija yra gerai. Net ir sausio pradžioje, su šiek tiek saulės ir prieš ją besišildančiais katinais bei seniokais. Taigi, Turinas.

Slidinėjimas prancūzų Alpėse

Aukščiau tik dangus

O po viešnagės Londone išsiruošėm slidinėti. Į Alpes. Į nediduką Valfréjus (Valfrėžiu) kurortą šalia Prancūzijos-Italijos sienos. Kurorčiukas nutūpęs maždaug 1550 m aukštyje, viršum Modane miestelio. Slidinėjimo vietą pasirinkom panaršę labai geroje internetinėje svetainėje www.ski-france.com, kurioje informacija pateikta ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba. Kadangi nesam labai agresyvūs slidininkai, labiausiai susigundėm Valfréjus įrengta 13 km mėlyna "Jeu" trasa. Dar neišvažiavę planavome, kaip leisimės ja iki pat namų pro karinius bunkerius, miškelius ir kalnų viršūnes.

Kaip labai gerai yra turėti Katiną

Jau senokai galvoje brendo visas sąrašas punktų sakymų apie tai, kaip yra labai gerai turėti katiną. Arba kitaip - kaip puiku būti turimam katino. Gi taip apie katinus sakoma, kad jie suteikia žmogui laimės jausmą leisdami jais rūpintis (atseit, man tai nereikia tavęs, bet jei jau tau reikia manęs, tai gali manimi rūpintis).

Tai tas didžiausias gerumas gyvenant su katinu ir yra galėjimas pamaloninti savo Katiną arba pasijusti Katino mylimam. Tada, kai jis teikiasi ateiti pas tave į lovą ir užsiropštęs ant krūtinės pasisukioja ir įsitaiso taip, kad arba visiškai užstoja skaitomą knygą ar spoksomą filmą arba taip, kad jo gražusis užpakalis būtų beveik šalia tavo veido. Taigi, pagal katinišką suvokimą taip yra labai fainai. Gerai, kad Katinas leidžia jį pasitaisyti. Arba Katinas mėgsta ateitį į lovą vakare, kai mes sukrentam nakties miegui. Dažniausiai jis kukliai įsitaiso savo vietoje kojūgalyje, bet pasitaiko ir taip, kai jis savo prieraišumą išrango skersai mūsų kojų arba lovos viduryje. Ir labai malonu jausti šiltą kamuolį, kuris prisispaudęs prie blauzdos (arba ją prispaudęs) murkdamas užmiega, o gerokai po vidurnakčio pajunta norą išsilaižyti kailiuką ir dar kartą naujai įsipatogina taip, kad dažniausiai mano kojoms paprasčiausiai nebelieka vietos. Tada bandau kažkaip įsitekti mūsų trijų lovoje ir stengdamasi nepažadinti Katino (nes labai jauku, kai jis šalia) pratinuosi užmigti pačiomis neįtikėtiniausiomis pozomis - supintomis ir lyg kokios persikreipusios žirklės keistai suglaustomis kojomis, pusiau ant nugaros - pusiau ant šono ir panašiai (gyvenantys su katinais - puikiai supras). Galiausiai nutirpsta kuri nors viena neaišku kaip paguldyta kūno dalis ir man besipatoginant pažadintas Katinas pabėga lauk.

Šeimyniški Naujieji metai Londone

Arklio metus sutikom Londone. Nežinau, ar tai į gerą, ar į blogą, bet sutikom smagiai. Kita vertus, ar ne arkliui skirta visą laiką svetimais keliais risnoti?

Antverpeno ChinaTown'as

Jei jau taip nuoširdžiau - tai toks ten town'as, verčiau reikėtų sakyti, kad China Street'as. Nes taip ir yra. Vienintelis oficialiais vartais prasidedantis kinų miestelis Belgijoje tėra viena gatvė su labai menkais satelitais gretimose gatvelėse (aišku yra visa azijietiška gatvė Briuselyje, bet be vartų ir be liūtų).