Broliai Dardenne'ai

Foto iš čia

Kažkurią dieną (bet jau gerokai prieš metus) pagalvojau, kad nelabai ką žinau apie belgų kiną. Na, taip, palmių šakelėmis apsikaišiusius brolius Dardenne'us galėčiau išvardinti, bet... tai ir viskas. O tikėtina, kad mažoje Belgijoje yra ir daugiau režisierių, todėl žingsnis po žingsnio vis rausiuosi L'Alliance francais bibliotekoje ir namo tempiu įvairiausius frankofoniškus filmus. Belgiškus irgi. Štai taip šiandien baigsim Kanuose garsiai įvertintų Dardenne'ų filmų peržiūrą.

Primenu, kad 1999 m. Dardenne'ų filmas "Rosetta" ("Rozeta") iškovojo pirmą Auksinę palmės šakelę. 2005 m. antrąją šakelę nuskynė jų drama "L'Enfant" ("Vaikas"), pasakojanti tėvo, pardavusio savo naujagimį, istoriją. Brolių Dardenne'ų filmas apie du albanų imigrantus "Le silence de Lorna" ("Lornos tyla") 2008 m. pelnė Kanų apdovanojimą už geriausią scenarijų. Užpernykštis "Le gamin au velo" ("Vaikis su dviračiu") Kanuose pelnė Grand Prix. Beje, broliai Dardenne'ai yra vieni iš šešių režisierių, du kartus apdovanotų Auksine palmės šakele (po du apdovanojimus dar yra pelnę Alf'as Sjöberg'as, Francis Ford'as Coppola, Bille August'as, Emir'as Kusturica ir Shohei Imamura).




Nesu ir tikriausiai, kad jau niekada nebūsiu garsi kino kritikė, todėl dalinuosi vien tik savo pastebėjimais ir mintimis, atsiradusiomis galvoje begrumulojant pamatytas istorijas ir visuomenės mažutėlių veidus. Būtent. Nežinau, ar visuose filmuose, bet keturiuose žiūrėtuose, Dardenne'ai iš labai arti žvelgia į mažutėlius - imigrantus ir jau nebe vaikus, užaugusius gatvėje, priekabų miestelyje, paliktus ar pragertus tėvų, trapius ir vienus, bandančius visomis jėgomis įsikabinti į "normalų" gyvenimą ir dėl jo sudarantys fiktyvių vedybų sutartis, parduodantys savo naujagimius, įskundžiantys tokius pačius kaip jie patys. Istorijos pasakojamos bejausmiais kadrais, nebandant iš kasdieniškų istorijų sukurti holivudiškų tragedijų. Paprastai, beveik dokumentiškai, abejingai ir beveik nuobodžiai, bet įtaigiai ir su didele smogiamąja jėga. Reikia pripažinti, kad scenarijai - genialūs ir tuo pačiu tokie paprasti, kad filmo širdį galima išskrosti vienu taikliu sakiniu. Tėvas parduoda savo naujagimį. Galima ir šiek tiek plačiau. Tėvas parduoda savo naujagimį, nes reikia pinigų, nes sau pasidarys kitą.

Iš kitos pusės, pastarieji Dardenne'ų filmai (ir nėra pagrindo manyti, kad ankstesni buvo kitokie) yra - pigūs. Turiu mintyje tai, kad visos pasakojimų scenos nufilmuotos viešose erdvėse (gatvėse, po tiltais, šalia upių, viešojo transporto stotelėse, šalia greitkelių), miške, laiptinėse, nebrangiuose nuomojamuose butuose, gyvenamųjų kabinų miestelyje, skalbyklose, etc. Jokių pribloškiančių efektų, 3D, kompiuterinės grafikos stebuklų, brangaus grimo, neįkainojamų kostiumų ir jokių vidutiniško gerumo aktorių.

Tikrai rekomenduoju susipažinti su brolių kūryba. Ypač jei jie visai Jums nepažįstami. Jei esate matę mano čia paminėtus dardeniškus filmus, pasirauskite senesnių. Štai sąrašas:

Chant du rossignol (1978);

Lorsque le bateau de Léon M. descendit la Meuse pour la première fois (1979);
Pour que la guerre s'achève, les murs devaient s'écrouter (1980);
R... ne répond plus (1981);
Leçons d'une université volante (1982);
Regarde Jonathan/Jean Louvet, son oeuvre (1983);
Il court... il court le monde (1987);
Falsch (1987);
Je pense à vous (I Think of You) (1992);
La promesse (1996);
Rosetta (1999);
Le fils (2002);
L’Enfant (2005);
Dans l'Obscurité (2007);
Le silence de Lorna  (2008);
The Kid with a Bike (2011).

P.S. Filmų plakatai - iš internetinių platybių.