Dangiški kontrastai

Man atrodo, kad tik Briuselyje būna taip, kad giedras dangus per dešimt minučių gali pavirsti žemai slenkančia debesų koše, beraitančia savo drėgnus čiuptuvus kreivose miesto gatvelėse ir paslapčia krebždenančia mano ketvirto aukšto langą...

Išparduotuvės Briuselyje / Outlets in Brussels

Vis ruošiausi papasakoti apie savo mėgiamas išparduotuves, bet tokį buitišką įrašą atidėdavau tam laikui, kai jau nebeturėsiu apie ką rašyti. Mėnesiams bėgant ėmė atrodyti, kad vis tiek visi žino, kur tos išparduotuvės yra ir niekas apie jas net ir nešneka. Mat, kai ėmiau jas po truputį atradinėti, net buvo kažkaip nepatogu apie tai kam nors besigirt, nes dažniausias atsakymas į mano padžiūgavimus būdavo "tai jo, žinau aš tą išparduotuvę". C'mon, o tai kodėl man niekas nesakėt?!

O viskas prasidėjo nuo to, kad vasaros išpardavimų metu beveik atsitiktinai užsukau į DOD'ą, pro kurį iki tol jau buvau praėjusi gal kokių penkiasdešimt kartų. Viena ausimi apie šį išparduotuvių tinklą buvau girdėjus, nes buvusi bendradarbė Regina, klausė kito buvusio bendradarbio Laimono, kur ten ta išparduotuvė, kurioje visi perka gerus drabužius. Laimonas taip atsainiai, lyg šioji būtų koks sisiojantis berniukas, paaiškino, kad taigi, prie Madou. Na, tai ir mes susiruošėm tos Amerikos atrasti.

Vieta širdies mano vakuojanti...

Nesugalvojau, kaip pavadinti įrašą apie išvažiavusio iš namų vienatvę. Tad prisiminiau smagią "Kabareto tarp girnų" dainą apie meilę, kaip mergina krūmuose tupėdama negalėjo atsižiūrėti į traktorių vairuojantį vyruką. Tai taip ji ir traukė, kad "viena širdies mano - vakuojanti". Suprask - laisva. Mes su Rūta (turiu mintyje ir širdyje savo draugę Rūta V.) "Kabareto tarp girnų" melodijas traukėm besiruošdamos devintos klasės egzaminams. Išvakarėse prieš lietuvių literatūros egzaminą. Nežinau, ar V. Kernagio dainos mums padėjo tą egzaminą išlaikyti, ar ne, bet tikrai menu, kad tą pavasario dieną leidom žiauriai smagiai (tėvai būtų žinoję - tikrai būtų susirūpinę būsimo egzamino rezultatais, mais tout est passé bien). Todėl aliuzija į patrakusias dienas - kaip tik tinkama įžanga mano liūdniems pamintyjimams. Seniai juos gromuluoju, bet tik šiandien nesusilaikiau. Prieš išlėkdama gerti kavos su graike Sisi, kuri pozityvių atšvaitų įžvelgia net savo vaiko negalioje, nutariau brūkštelėti apie vienatvę.

Burbuliukai Briuselyje

Dalinuosi trumpu pa(si)stebėjimu - iki pat metų pabaigos tęsiasi "Bubbles in Brussels" - du pažinčių su šampanu mėnesiai. Jau šeštą kartą vykstančioje burbuliukų šventėje šiais metais dalyvauja vienuolikos viešbučių barai, kuriuose galima už 19 eurų paragauti trijų pasirinktų rūšių šampano. Vietų rezervuoti nereikia. Prie šampano siūlomi užkandžiai iš cikorijų, pilkųjų krevečių ir spéculoos sausainių (šie trys produktai yra Brusselicious "vinukai"). Ech, sudie, šokolade - sveiki burbuliukai :)

Dalyvaujantys viešbučiai:

Crowne Plaza Brussels – Le Palace

Dolce La Hulpe Brussels

Hotel Silken Berlaymont

Le Châtelain Boutique Hotel Brussels

Le Méridien Brussels

Novotel Grand Place

Sheraton Brussels

Hotel Sofitel Brussels Europe

Stanhope Hotel

Thon Hotel Bristol Stéphanie

Thon Hotel EU

 

Na, man asmeniškai tai truputį truputį keistokai atrodo visą šampaną sukišti į viešbučių barus (bet gal čia mano nesusipratimo problema). Aš mieliau tas tris taures išragaučiau Šv. Huberto galerijose (6, galerie du Roi) įsikūrusiame šampano bare Champagnothéque. Čia galima rasti, tikriausiai, kad didžiausią šampano pasirinkimą Briuselyje. O ir degustuoti galima įvairiausiais kampais - nuo pigiausio iki brangiausio, nuo balčiausio iki tamsiausio, nuo sausiausio iki šlapiausio saldžiausio ir t.t., ir pan.

Brussels chocolate week / Šokoladinė Briuselio savaitė

Kas lankėtės Briuselyje ir nepirkote lauktuvių šokolado - pakelkite ranką. Jei pakėlėte - tai tikriausiai tik todėl, kad nespėjote užsukti į šokolado parduotuvę, o oro uoste buvo nutįsusios kilometrinės eilės ir vėl neliko kada pagriebti plytelę kartaus skanumyno. O tie, kas mėgstate šokoladą, tikrai žinote, kad Belgijoje gaminamas beveik kad geriausias šokoladas pasaulyje. Neuhaus'as, Godiva, Leonidas ir nerealusis Marcolini, Wittamer... o dar visa eilė nepriklausomų šokolado gamintojų ir visa Briugės šokoladininkų gildija. Mmmm.... juodas, pieniškas, baltas. Su riešutais, su džiovintais vaisiais, karamele, druska, kuberdonais, mėtomis, čiobreliais, čili ir juodaisiais pipirais. O dar visa įvairovė pralinė - su viskuo. Tikriausiai, kad taip pat neperlenksiu lazdos sakydama, kad Belgija ir Briuselis daugeliui pirmiausia kelia saldžias mintis apie šokoladą ir alų, ar ne? Tad šokoladinė Briuselio savaitė (Brussels chocolate week) atėjo pačiu laiku, kad praskaidrintų nuolatos apsiniaukusio dangaus keliamą slogulį.

Šiandien prasidėjusi saldi savaitė startavo tiesiai į Gineso rekordų knygą. Prieš pat vidurdienį buvo atidengtas Andrew Farrugia sukurtas 34 m ilgio šokoladinis traukinys - keliolika vagonų į vieną pusė tempiamų senovinio garvežio, o į kitą - modernaus lokomotyvo. O vagonuose - vežama uoliena, sijos, skrynios, tvirtai pririštos statinės. Andrew nulipdė ir vagoną-restoraną, kuriame, pro praskleistas užuolaidėles, matyti padengti staliukai! Šalia - vagonas-virtuvė, už jos rikiuojasi visa eilė paprastų keleivinių vagonų pritemdytais langais (o įsivaizduojate koks kvapas, kai persisvėręs per apsauginę tvorelę bandai iš arčiau nufotografuoti ornamentuotą traukinį?!).

Atviros durys Cantillon'ų alaus darykloje

Nepraėjo pora mėnesių, o mes kur buvę kur nebuvę vėl atsiradom Cantillon'ų alaus darykloje. Ir dar gi ne bet kada, o praktiškai iškart pragydus pirmiesiems gaidžiams. Na, gal šitoje vietoje kiek ir persūdau, bet kad saulė dar nebuvo pakilus, o pustuščiame tramvajuje važiavome su šeštadienio darbui pasmerktais ir pagirių nukamuotais bendrakeleiviais - faktas. Ir ko mums taip anksti prireikė alaus darykloje (aš paklausčiau to paties, jei man kas nors pasakyti, kad šeštą ryto kėlėsi dėl ...alaus bravorėlio)? O gi tai buvo atvira lambiko alaus varymo diena. Tokios per metus išaušta dvi - viena rudenį, kita pavasarį.

Ryte į daryklą atvykusius smalsuolius, žurnalistus ir alaus mėgėjus Cantillon'ai vaišino puodeliu karštos kavos ir traškiais kruasanais (vien dėl jų buvo verta taip anksti atsikelti). O kas pusvalandį nuskambantis varpas kvietė į pasivaikščiojimus su aludariais po alaus daryklą. Tai, kaip yra verdamas lambikas - briuselietiškas spontaninės fermentacijos alus - pasakojau ankstesniame savo įraše apie Cantillon'ų alaus daryklą, tad šį kartą pasidalinsiu tik keliomis auksinėmis, mus po bravorą vedžiojusio, Alberto mintimis.  O šiose tikrai netrūko aštrių špilkų industriniam alui ir lambiko negeriantiems briuselėnams.

Pasak Alberto, pusę visos produkcijos Cantillon'ai eksportuoja. Pagrindinės lambiką vertinančios šalys - JAV ir Japonija (mat japonams, pasirodo, lambikas primena jų pačių ryžių alų - sakė).

Naktinės šviesos ir muzika Villers-la-Ville vienuolyne

Turiu pripažinti, kad spalį praleidome turiningai - apsilankėm marionečių teatre, dviejose alaus daryklose, paviešėjom Liuksemburge ir romantiškame Villers-la-Ville cistersų vienuolyne, paklaidžiojom po Briuselio senamiestį beieškodami kultūrinės nakties instaliacijų ir performansų, šventėm Tatos jubiliejų ir Helauvyną. Fiu... dar tarpuose tarp kultūros išsilaikiau prancūzų B 2.1 egzaminą, pažiūrėjom kine "Paperboy" ir niekaip neprisivertėm pradėti sportuot (eilinį kartą).

Kur rasti gerą kirpėją / hairdresser / coiffeur Briuselyje?

foto iš www.lrytas.lt

Šitas klausimas mane kankino beveik pusantrų metų. Sutikite, kai esi pripratęs prie savo kirpėjo, kuris už Tave sumąsto, kaip Tave reikėtų apkirpti ir dar šitai padaro nepriekaištingai ir greitai - sunku tobula frenglish atsakyti belgui kirpėjui, kokio kirpimo Tu norėtum. Na, gal nevisiems. Bet man šitai buvo didi nekonforto būsena, todėl beveik metus kirpausi viso labo kas kelis mėnesius pas savo tobulą kirpėją Arūną... Vilniuje. Jo ir kirpimas laikydavosi porą-trejetą mėnesių ir be jokios baimės medituodavau, kol jis aplink ausis pasitikimai čekšėdavo žirklėmis. Visada tobulai. Et, Arūnai, atvažiuotum Tu į Briuselį padirbėti. Eičiu pas Tave kiekvieną mėnesį ir būčiau pati ištikimiausia klientė.

Briuselietiškas Cantillon daryklos alus

Kad lankantis Belgijoje reikia paragauti bent kelių rūšių belgiško alaus - rašo visi turistiniai gidai. Mandresni užsimena, kad Briuselyje verdamas briuselietiškas spontaninės fermentacijos alus vardu le lambic (lambiek), o iš jo gaminami la gueuze, le faro ir la kriek (pastarasis itin populiarus alaus nemėgstančių moterų ir turistų tarpe). Tradicinį savaiminės fermentacijos alų Briuselyje, Briuselio apylinkėse - Pajotteland'e ir Vakarų Flandrijoje gamina 15 daryklų: "Belle Vue", "Boon", "Cantillon", "De Troch", "Girardin", "Lindemans", "Mort Subite", "Timmermans", "De Cam", "Drie Fonteinen", "Hanssens", "Oud Beersel", "Tilquin", "Bockor" ir "Van Honsebrouck".


Ekskursija Cantillon darykloje

Šeimos valdoma Cantillon darykla - vienintelė iki šiol veikianti briuselietiško alaus (turiu minty lambiką) darykla pačiame Briuselyje. Ji įsikūrusi neišvaizdžioje rue Gheude, 56 numeru pažymėtame pastate (1070, Anderlecht), visai netoli Pietinės traukinių stoties (Gare du Midi). Lankytojai darykloje priimami kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 17 valandos ir nuo 10 iki 17 valandos šeštadieniais. Ekskursijos grupėms (iš anksto susitarus) vedamos prancūzų ir anglų kalbomis.

Mūsų jaunas gidas - vienas iš daryklos savininkų - papasakojo, kaip verdamas lambikas (sulietuvinkim briuselietišką pavadinimą), kokie produktai naudojami šiam tikrai išskirtinio skonio alui. Beje, apie skonį. Daug kam jis nepatinka. Sakau tiesiai šviesiai - pirmą kartą paragavus šio alaus man jis irgi nepatiko. Antrą kartą irgi. Atvirai sakant, jis taip sutraukė burną, kad ji turėjo panašėti į stipriai surištą mazgą. Negaliu sakyti, kad ir po trečio bei ketvirto karto lambikas man labai patinka. Tačiau tikrai jo nesipurtau, gerdama nesiraukau ir kaip kitaip akių nebevartau. Bet vat, pavyzdžiui, mūsų bičiulis Rytis, lambiką pamėgo nuo pat pirmo gurkšnio. Taip sakant, meilė nuo pirmo susilietimo lūpomis.

Lambikas - tai tikrai rūgštaus skonio alus, primenantis aštrias obuolių sultis su pelėsio prieskoniu ir neturintis nieko bendro su įprastai karstelėjusiu kviečių gėrimu. Šiuo alumi reikia išmokti mėgautis. Kaip pasakytų De la Senne bravoro aludaris, tai kultūrinis skonis, kurį reikia perprasti, suvokti, kad skanu ne tik tai, kas yra saldu. Lygiai taip pat, kaip ir alyvuogių kartumą, pelėsinių sūrių aromatus, austres, jūros ežius, šampaną ar kartų juodąjį šokoladą. Todėl visų pirmiausia, reikia žinoti, kaip ir iš ko lambikas gaminamas ir pasistengti suprasti jo skonį, pajausti jo savitumą ir aludarių rūpestį išvaryti tradicinį briuselietišką alų.

Neuhaus outlet'as

Šokolado mėgėjams tikriausiai net nereikia pasakoti, kas yra tas Neuhaus'as. Kitiems, kurie tikėjosi, kad imsiu ir parašysiu apie batų išparduotuvę, trumpai pristatau - ta daaaam - vieną iš geriausių belgiško šokolado gamintojų - NEUHAUS.

Pradžią šiam saldžiam verslui davė 1857 m. madingiausioje Briuselio vietoje - dengtose Šv. Huberto galerijose (konkrečiai - Galerie de la Reine) - šveicaro Jean'o Neuhaus'o su svainiu įkurta ...vaistinė. Joje Nauhaus'as pardavinėjo ne ką kitą, o bombonkes nuo kosulio ir nuo pilvo skausmų. Į šeimos verslą įsiliejus Jean'o sūnui Frédéric'ui, čiulpinukai nuo pilvo dieglių virto šokoladu. Frédéric'o sūnus Jean'as 1912 m. sukūrė garsiuosius praline - šokoladinius saldainius su įdaru, o jo talentinga žmona Louise Agostini - nepakeičiamas praline dėžutes šokoladui, kurias iki šiol naudoja visi Belgijos šokoladininkai.

Tai, kad Neuhaus'as yra vienas iš šokoladininkų lyderių - seniai žinojau, tačiau, kad jų produkcijos galima įsigyti Briuselio pakraštyje įsikūrusioje išparduotuvėje - man buvo didi naujiena. O tai, kad nuvykus į šią svajonių išparduotuvę galima ragauti visus saldainius iš eilės - pasirodė absoliučiai tobula. Tai ir nuvykom į Vlezembeek'ą savomis akimis pamatyti tą šokoladinį rojų.