Ypatingo saulėtumo sekmadienis Bois de la Cambre

Žinoma, vietoj to, kad rašau apie praėjusį sekmadienį saulėtame Bois de la Cambre parke ir apie tai kaip ten valgėm ledus, galėčiau papasakoti apie vakarykštį Laurie Anderson (Lori Anderson) pasirodymą BOZAR'e, bet kokia iš to Jums nauda? Vis tiek ten jau nebenueisite, kad ir su dideliausiu užsidegimu prirašyčiau, koks jis buvo nepakartojamas, o vat, į Bois de la Cambre - galit nuvažiuoti bet kada. Susitepat sumuštinių, pasičiumpat butelaitį vandens arba/ir vyno, sėdat ant dviračių (kaip padarėm mes) ar į tramvajų ir atvažiuojat. Tikrai verta.

Didžiulis Bois de la Cambre parkas išsipleikęs pietiniame Briuselio-sostinės regiono pakraštyje ir dalyje paties Briuselio miesto, kur dar atveža viešasis transportas. Erdvus, 1,23 kv.km užimantis parkas buvo pradėtas formuoti 1861 m., tuo pat metu kaip ir buržuazinis Luizos aveniu, prašmatniuose namuose surinkęs visą Briuselio grietinėlę - nuo politikų iki pirklių. Vienu žodžiu, visus, kurie norėjo ir turėjo už ką pasirodyti prašmatniuose balkonuose abipus naujausios miesto gatvės.

Parką, kuriame savo žirgą mėgo pagainioti Leopoldo II žmona karalienė Marie-Hienrette, suprojektavo vokiečių architektas Edouard'as Keiling'as, o įėjimą puošiančias skulptūras sukūrė Jacques de Lalaing'as.

1815 m. liepos 17 d., kai dar apie parką niekas ir nesapnavo, vienoje jo laukymių britų kariškiai, malšindami būsimo Waterloo mūšio įtampas, sužaidė kelis kriketo kėlinius. Šiandien Anglų pievelę žymi bronzinis medalionas ir 150-osioms metinėms pasodintas plačiašakis ąžuolas.

Lietus ir braškės Namure

Valonijos sostinėje esame viešėję jau kelis kartus. Nors niekaip ir neištaikom progos pašlifuoti senamiesčio gatvelių ir tokius planus nustumiam į ateitį, vieną savaitgalį drauge su J.T. ir T.J. išsiruošėm paimti Namuro citadelės. Žadėjom dar gi po to paiškylauti kur nors gražioje Meuse arba Sambre pakrantėse (Namuras įsikūręs šių dviejų upių santakoje).

Na, bet pirmiau nutarėm pasisotinti kultūra. Palikom automobilį aikštelėje ir nukulniavom į senosios citadelės kiemą, iš kurio ir leidomės į ekskursiją po Namuro tvirtovės požemius. Kaip papasakojo gidė, keltų laikais Namuras buvo gana svarbi mainų vieta, įsikūrusi stambiausių Ardėnų kalnus kirtusių prekybinių kelių sankryžoje. Vėliau Namurą iš aduatukų genties nukariavo romėnai. Viduramžiais ant stataus uolos rago Merovingai pastatydino pirmąją pilį. XIII a. Namuras atiteko Flamų grafystei, XV a. - Burgundijos kunigaikščiui Pilypui Gerajam, XVII a. viduryje - ispanams, kurie citadelę gerokai išplėtė ir įrengė modernius įtvirtinimus. Praėjus pusei amžiaus Namurą nukariavo prancūzai, kurie savu ruožtu patobulino ispanų patobulinimus. Praėjus trejiems metams Namurą iš prancūzų atėmė Viljamas III Oranietis. XVIII a. pradžioje, pagal Utrechto sutartį miestas iš olandų perėjo į austrų rankas, nors pirmieji toliau kontroliavo ir modernino citadelę. Tada į Namurą vėl atėjo revoliucingieji prancūzai. Iš jų miestas buvo atimtas Vienos sutartimi ir priskirtas Nyderlandų karalystei. Na, ir galiausiai, 1830 m. Belgija paskelbė nepriklausomybę ir Namurą pasiliko sau. Valio. Bet tai dar nebuvo perėmimų ir atsiėmimo istorijos pabaiga.

I Pasaulinio karo metais atėjo vokiečiai ir panaudoję dujas per tris dienas užėmė Namuro tvirtovę, kurioje  netrukdomi pasiliko viso karo metu. Karui pasibaigus ir vokiečiams apsitraukus namo, belgai po truputį pradėjo stiprinti citadelę - įrengė specialias patalpas, atsparias dujų atakoms, bet prasidėjus II Pasauliniam karui, naciai į Namurą.... atskrido lėktuvais ir priešdujinės kameros citadelės gynėjams nelabai kuo galėjo padėti...

Woluwe parkas, nendrinės vištelės ir didieji mamutmedžiai

Vis virkavau, kad koks šiais metais baisus pavasaris, kaip pavydžiu visiems, gyvenantiems Lietuvoje, kur temperatūra, palyginus su Briuselio, mano akimis žiūrint, prilygo "šiltiesiems kraštams". Et, gerai ten Jums, bet ir mums jau pradeda po truputį sektis - vat, nuskilo net kokios trys dienos (skaičiuojant nuo kovo pabaigos), kai norėjosi nusimesti striukes ir įsispirti į lengvus batus. Mes, žinoma, visomis trimis nuskilusiomis progomis pasinaudojomis, sėdom ant dviračių ir (gėda pasakyti, kad tik tada) atidarėm pagaliau dviračių sezoną.

Dviračiai numynėm iki netoliese plytinčio Woluwe parko susipažinti su būsimos iškilos vieta (planuojam tokią vieną tada, kai pradžius pievelės). Pirmas įspūdis buvo pribloškiantis. Pro šį parką dažnai pravažiuojam vykdami pas Ramunę, Nerijų ir Ko, traukdami į didesnį prekybos centrą ir pan., tačiau dar niekada nebuvom į jį įkėlę kojos. Pasirodo - šitai buvo beveik nedovanotina :)

Taigi, apie tą pirmą įspūdį. Kai prieš akis iškilo žalios pievų nuokalnės, aukšti medžiai ir lelijų lapais prisidengęs tvenkinys - vieną akimirksnį pasijutau tarsi būčiau atidūrusi Dubingiuose - savo tėčio gimtinėje, kur prie ilgiausio Lietuvos ežero, drauge su tuntu pusbrolių ir pusseserių praleisdavau dalį vasaros atostogų. Miegas ant šieno, į stogą bumbsinčios kriaušės, žalsvas ežero vanduo, tyliai jo paviršiumi slystanti smaluota valtis, paskui save piešianti ratilų karolius... po ilgiausių pasaulyje maudynių meldų ir ežero sraigių kvapo prisigėrę plaukai, išbrinkusios vaikiškų pirštų pagalvėlės, žiogų cirpimas ir vos girdimai saulėje įkaitusių driežų čeženama sudžiuvusi žolė... Staiga, vienam akimirksniui, tarsi ėmiau ir atsiradau ten... Net nežinau, kas čia taip sužaidė mano atmintimi... gal tai spalvų ir saulės išdaigos?

Žalias ir erdvus Woluwe parkas, išsidėstęs Woluwe-Saint-Pierre rajone, palei Avenue de Tervueren ir Boulevard du Souverain, užima gana nemažą žalią plotą. Parko kraštovaizdis dinamiškas, padalintas į kelias augmenija apsuptas erdves, pritaikytas ilsėtis didesniam skaičiui žmonių ir kompanijų. Plačios, šlaitais nusidriekusios pievos, apsuptos aukštais medžiais, kurių tarpe stiebiasi ir didysis mamutmedis - vienintelis mamutmedžių genties atstovas (bet mes jų nė nepastebėjom :)).

Parko kraštovaizdį pagyvina pailgas, plastiškų formų tvenkinys, turtingas įvairia vandens augmenija ir gyvūnija (gal verčiau reikėtų sakyti "paukštija", nes apart jų - nematėm nei kokios ūdros anei bebro). Po meldynus plaukioja gulbės, žąsys, antys, krante krapštinėjasi juodos nendrinės vištelės, keistai raštuotomis pėdutėmis.

Ką daryti jei Briuselyje Jus apvogė?

Foto iš čia http://www.flickr.com/photos/saigneurdeguerre/5466155982/in/photostream/ 

Ką daryti, jei pastebėjote, kad iš kišenės dingo piniginė su visom banko kortelėm ir asmens dokumentais arba kažkoks niekšas nuo baro kėdės nušvilpė ten kabėjusią rankinę su namų raktais, ta pačia pinigine, telefonu ir dar keliomis mielomis smulkmenomis? Na, galima išvardinti kelis Jums žinomus keiksmažodžius ir tada pult blaškytis ir karštligiškai žvalgytis aplinkui, galima, išvardinus tuos pačius keiksmažodžius, kreiptis pagalbos į kavinės administratorių ir dar galima praleisti momentą su keiksmažodžiais, pasidairyti dėl viso pikto po stalu - ar rankinė, jai vienai suprantamu būdu, neatsidūrė ten, tada kreiptis į kavinės administratorių, kad jis užrašytų jūsų prie staliuko praleistą laiką (jie šitai gali nustatyti pagal pirmo priimto užsakymo laiką). Taip pat dar galima paklausti, ar kavinėje yra įtaisytos stebėjimo kameros - ši informacija gali praversti policijai.

Iš savo vakarykštės patirties galiu pasakyti, kad trečias variantas yra efektyviausias. Taigi, užsirašot tikslų kavinės pavadinimą ir adresą, savo joje praleistą laiką ir drožiat iki artimiausios policijos nuovados (adreso galite pasiteirauti toje pačioje kavinėje). Ten budinčiam policininkui  pasipasakojat apie savo nesėkmę (labai jo nenustebindami, nes Briuselyje per parą įvyksta daugiau kaip tūkstantis smukių vagysčių ir įsilaužimų), užpildot pranešimo apie vagystę formą (ją galite pildyti vietoje, galite - ir namuose, o vėliau atnešti į tą pačią nuovadą). Tada policija išduos antspauduotą pažymos apie pradėtą bylą kopiją bei pažymą ambasadai apie tai, kad Jūsų dokumentai buvo pavogti. Su šia pažyma keliaujate į  ambasadą, kur vėl pasisakote, kad jus apvogė ir gaunate užpildyti dvi formas: pranešimo apie prarastą asmens dokumentą ir prašymą pripažinti negaliojančiu prarastą vairuotojo pažymėjimą. Paliekate ambasadoje ir policijos išduotos pažymos bei asmens dokumento (jei turite kokį kitą - pvz., pavogė Jūsų ID kortelę, bet dar liko pasas) kopijas. O toliau jau ambasada rūpinasi Lietuvos atsakingoms institucijoms pranešti apie prarastus dokumentus.

Briuselio knygynai: belgiški, angliški ir gražiausi

Vieną šeštadienį paskyrėm maloniems pasišiurenimams knygynuose. Spėjom aplankyti visus, artimiausius mums tiek vieta, tiek savo dūšia. Pirmasis tądien buvo šviesus "Filigranes" knygynas, įsikūręs avenue des Arts 39-40. Čia neskubėdami pasimėgavom vėlyvais savaitgalio pusryčiais, kuriems išsirinkom po trikampį gabalėlį pomidorinio kišo ir po puodelį kavos.

Po pusryčių apsukom knygyną. Nerijus užstrigo kažkur tarp politikos ir istorijos, o aš dar kartą ištyrinėjau kulinarijos ir kelionių skyrelius bei rūsyje įsikūrusias knygas anglų kalba. Dauguma "Filigranes" parduodamų knygų yra išleistos prancūzų kalba, ypač nemenka knygų vaikams ir laisvalaikio literatūros pasiūla. Knygyne taip pat galima įsigyti ir knygų anglų kalba, bet nėra ko šiam knygynui nė bandyt konkuruoti su britų didžiūnais "Sterling books" ir "Waterstones".

Vasaros knygų mados - ko nepamiršti išvažiuojant prie jūros

Tačiau "Filigranes" knygyne man smagu vien jau pavaikščioti po skaidriu stogu uždengta knygų karalystę. Užeidavau čia net tada, kai skaityti prancūzų kalba buvo tikslas nepasiekiamas ir neatrodantis įmanomu, o apie rūsyje slypinti anglakalbį lobį nežinojau, o ir pasiteirauti nelabai tegalėjau. Man smagu bent pavartyti gražiai išleista knygas - knygų dailininkų ir jos autorių kūrinį: tirtai įrištą, kruopščiai apipjautą, prisidengusią šiek tiek paslaptingu, daug žadančiu viršeliu ir dailiai išdėliotu vidiniu pasauliu... 

Kaip vaikystėje, kad užeidavom su tėvais į knygyną buvusį šalia Kauno soboro (kurį teisingiau būtų vadinti Įgulos bažnyčia) arba į "centrinį", esantį netoli Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankryžos. Įėjimą į šį knygyną saugodavo sunkios, juodais aliejiniais dažais nutamsintos durys su iki žvilgesio nučiupinėtomis "S" silueto rankenomis. Vien kiek jėgos reikėdavo jas atidaryti! O didžiulėse senovinėse vitrinose būdavo dailiai sudėtos naujausios knygos. Ir dar vienas dalykas buvo tame knygyne. Žinot, kas? O gi loterijos bilietų būgnas: aštuoniakampis, pagamintas iš skaidraus plastiko ir pakabintas ant dviejų šoninių ašelių. Tėtis retkarčiais pirkdavo rausvą, kniede sutvirtintą bilietėlį, o man tekdavo laimė pro nedidelę angą būgno šone ištraukti tą laimingąjį, kelis kartus perlenktą lapelį. Jau seniai šis loterijos prisiminimas tūnojo kažkur giliai, saugiai padėtas į tų metų, kai gyvenome Lenino prospekte, skrynelę, o šiandien ėmė ir lyg koks spyruoklinis arlekinas - op ir iššoko. 

Grįžkime iš "centrinio" knygyno į Briuselį. Taigi, iš "Filigranes" patraukėm į gėjų paradą, o iš ten (pakeliui dar su J.T. ir T.J. išgėrę po taurę belgiško alaus) patraukėm į "Waterstones" (boulevard Adolphe Maxlaan 71-75). Smulkiai jo nepristatynėsiu, tikriausiai visi žinote, kas tai per žvėris ir koks jis patrauklus, ir kaip greita nuo jo išsivysto priklasomybė. Man net kelionė į jį pasirodė tokia maniakiškai įprasta, kad pamiršau nufotografuoti, o kai prasmegau kažkur tarp grožinės ir kelionių literatūros (mat ruošiamės antrai kelionei į Prancūziją) - tai tik alkis iškrapštė.

Belgian Pride 2012

Šeštadienį visu garsu nušurmuliavo Belgijos gėjų paradas, sutraukęs daugiau kaip 50 000 dalyvių ir minias žioplių: palaikančių, smalsių, pašaipių, bet nei vieno nematėm atėjusio tam, kad išreikštų protestą ir neapykantą. Nors pastarųjų sekuliarioje ir gana liberalioje Belgijos visuomenėje, pasirodo, irgi netrūksta - iš homofobiškų paskatų buvo nužudytas homoseksualus vyras Ihsane'as Jarfi's, kurio atminimą tylos minute pagerbė visa spalvinga minia. Po jos sekė vieningas šūksnis prieš homofobiją.

Parado platformas lydėjo dydžiai garsi muzika, dėl kurios, tikriausiai, nebūtų buvę gėda ir Paryžiaus techno paradui. 

Vienas paskui kitą traukę vilkikai ir išmoningai papuošti autobusėliai plyšojo populiarias gėjų daineles, šiandieninius šokių aikštelių hitus ir kitokius tra lia lia bum. Kojos pačios kilnojosi, net šalimais stovėjusį gerokai pagyvenusi moters smagiai kraipė klubus ir į taktą linksėjo galva. Tai jau kalbėti apie mus ;)

Prisipažinsiu, kad nudžiugino pozityvi eitynių atmosfera, smagia nusiteikę dalyviai ir vaizdų ištroškę smalsuoliai. 

Mano šių metų parado favoritas - indiškai persirengusių vyrų grupės smaragdinė dievybė. Gražių bruožų žmogus su dailiu grimu ;) Ar gi ne žavus?

Parlamentariumas

Europos Parlamentas suprantamai

Būna kartais (ar net dažniau nei kartais) - išsirenki muziejų, nusiperki bilietą ir... nusivili. Ne todėl, kad būtų gaila pinigų ar laiko ir net ne todėl, kad buvo apvilti lūkesčiai. Pasidaro baisiai gailu dėl įsikerojusios idėjų ir kūrybiškumo krizės. Kai pasitenkinama mažiausiu, vietoje to, kad būtų siekiama augti ir iki maksimumo panaudoti patraukliausius eksponatus ar muziejaus vietą. Kai dirba tam, kad sulaukti paskutinės darbo valandos, o dėl atėjusio žmogaus. Ir tokių užkonservuotų ir apkerpėjusių muziejų pilna visur. Na, teisybės dėlei turėčiau pridėti, kad šiek tiek didesnis finansavimas Europos (konkrečiu atveju - Belgijos) muziejus verčia patrauklia ir pakankamai dinamiška susibūrimų ir užsukimų vieta. Nežinau, kokią sumą pinigų belgai kasmet atseikėja muziejams, bet, kad kiekvienas kaimas rūpinasi pareklamuoti ir pakviesti į savo klumpių ir samčių muziejų - akivaizdu. Vien ko vertas internetinis tinklalapis www.365.be!

Pasakysit, kad bepigu kraipyti galvą ir nežiūrėti į kito aky boluojantį šapą ir vien tik skalbti savus už rastigalius. Ir Briuselyje esam apsilankę keliuose muziejuose, kurie mus stipriai nuliūdino. Vienas iš tokių - Komiksų muziejus, nes toks jau senamadiškas, kad jo negelbėja nė be proto patrauklus objektas (todėl nekantriai lauksiu muziejaus renovacijos). Tai ką geriausio galima padaryti su komiksais - tai jau padarė Herge muziejus Leuven-la-Neuve, o Briuselio komiksų muziejus liko kažkur toli už nugaros. Nemažiau nuvylė ir Armijos muziejaus stiklinės spintos, prikimštos dūlančių kariškų mundurų. Bet šis muziejus, palyginus su komiksais, turi tris didelius privalumus: lėktuvų angarą, kuriame galima įsiropšti net į kelis didžiapilvius lėktuvus bei naikintuvo korpusą; Pirmojo Pasaulinio karo tankus, į kurių vidų galima pažiūrėti pro skaidraus plastiko langelį; ir galiausiai - šis muziejus yra nemokamas. Štai taip. Kitas mano nemylimas, bet vis tiek lankomas muziejus (ar tiksliau - parodų ir koncertų salių kompleksas) - BOZAR. Kiekvieną kartą mane tarsi nudilgina jų atsainiai paruoštos ekspozicijos, pusiau skustos, pusiau luptos parodinės erdvės bei baisingas apšvietimas. Atsidūstu ir vis tiek einu, nes tomis apgailėtinomis sąlygomis jie eksponuoja didžius lobius.

Lietuvoje tų nusivylimų patyriau daugiau - galbūt todėl, kad ir muziejų čia esu daugiau aplankius. Viena iš paskutinių skriaudų, kurias patyriau praeitą žiemą, beviešėdama Nidoje, padarė ne kas kitas, o Thomo Manno namelis... Ir šioje vietoje tritaškis labai tinka - graudžias nuotaikas atskleidžia ir muziejaus tuštumas parodo... Aš tikrai nuoširdžiai nesuvokiu, ką ten randa tie vokiečiai, kuriuos ten tuntais veža (kita vertus, jie ten važiuoja, tikriausiai, vieną kartą, tai nelabai ir aišku, ar jie ten tikrai ką nors randa). Nors geriau pagalvojus, jie turi vieną pranašumą prieš mus - gali perskaityti vokiškų laikraščių iškarpas, kuriose aprašyta Thomo Manno kelionė į Nida. Ir už tas iškarpas bei Manno festivalio fotoakimirkas reikia mokėti tris litus. Baisu.

ES plėtra 2004 m. 

Pradėjau kaip kokia megzta beretė nuo bambėjimų. Tikrai yra pas mus ir daug gerų bei patrauklių muziejų: energetikos, pinigų, NDG, ČDM, etnokosmologijos ir t.t. Nevardinsiu juk dabar čia visų, patys žinote, o jei nežinote, tai apsilankykite bent pirmuosiuose - pažadu - nustebsit, kad mūsuose tokių muziejų esamą :) O dar gi, šie metai - geriausia proga iš naujo atrasti Lietuvos muziejus - juk šie metai - Lietuvos muziejų metai, kurių programą rasite paspaudę ant šią nuorodą.

Be galo smagu, kai ekranai prabyla tavo gimtąja kalba

Kas domina? Spausk ir tu bus atsakyta.

Tai  apie ką aš čia norėjau rašyti? Ach taip, pradėjau nuo blogųjų pavyzdžių, o norėjau pagirti vakar aplankytą Parlamentarium'ą. Stačiai nuostabu, kaip tokį nuobodų dalyką kaip ES parlamento istorija, galima pateikti šitaip nežmoniškai patraukliai. Aš dar šiek tiek tramdžiau emocijas, bet mano miela bičiulė Erika aikčiojo nuo įėjimo iki suvenyrų parduotuvės: "Tu tik pažiūrėk, ką galima padaryti su skaitmeninimų!", "O geras...", "Oho!", "Čia specialūs terminalai neįgaliesiems!", "O parašom laišką... vardenis.pavardenis@....". Ir tikrai, patvirtinu iš šiek tiek blaivesnių pozicijų, verta.

Istorijos juostoje ir Lietuva

Ekspozicijoms panaudotos tikriausiai visos įmanomos moderniausios technologijos. Lietimui jautrūs ekranai jau seniai nieko nestebina, bet kai tas ekranas, jį aktyvavus audiogidu, prabyla sklandžia tavo gimtąja kalba, kai gali su juo daryti ką nori - didinti ir mažinti pasirodžiusius paveiklėlius bei teksto ištraukas, su lietuviškais subtitrais peržiūrėti filmuotus istorinius kadrus ir fotografijas - jau šiokį tokį įspūdį padaro.

Oui, c'est moi :)

Jau seniai norėjau pasigirti, kad pirmą kartą patekau į garbės lentą. Na, gerai, truputį persūdau. Bet labai nedaug. Paprasčiau tariant - buvau atspausdinta ant "L'Alliance Française" sienos. Mano vardas, taip tik vardas, bet mano :)

Prieš  "L'Alliance Française" persikraustant į naujas patalpas vyko tokia kaip ir loterija - kas norėjo, tas galėjo ant lapelių užrašyti savo vardą, gimtą miestą ir šalį ir įmesti tą lapelį į specialią dėžutę. Ai, ėmiau ir užrašiau, nors nelabi tikėjausi, kad ims mane ir ištrauks. Tai užrašiau, įmečiau ir pamiršau.

Ir štai, vieną dieną ateina mano grupiokė vokietė Ilona ir sako: "Ar matei, kad Tavo ir mano vardai užrašyti ant sienos šalia registratūros?". "Tikrai?! Dar nemačiau" - sakau ir per pertrauką pirmu taikymu nulėkiau patikrinti. Ir gi tikrai taip, kaip ji sakė - beveik pačioje garbingiausioje vietoje užrašyta aš: "Rūta (Kaunas, Lituanie)". Tad bent iki tol, kol  "L'Alliance Française" pakeis patalpų dizainą - mane rasite pirmame aukšte, šalia registratorių.

Smagu :) Jaučiuosi beveik kaip ambasadorė :)

Sulūžo mūsų gatvė

Grįžtu šiandien namo po prancūzų pamokos, o gi matau, kad jau iš tolo prie posūkio į mūsų gatvelę švyturiuoja policijos automobiliai, akis spigina ryškios vandentiekio tarnybos ir kumunalininkų liemenės. WTF? Priėjus radau visai solidžią žmonių minią ir dar tiek pat ryškiaspalvių miesto gelbėtojų, o liūdniausia buvo tai, kad radau... užtvertą gatvę ir praradau galimybę patekti namo :(

Jaunas ir gražus policininkas paklausė, kuris iš atkirstų namų yra mano. Tada skėstelėjo rankomis ir pažadėjo, kad kai baigs darbus - mane įleis namo. Na, ačiū, o kada?

Atlikus pareigas parduotuvėje ir valykloje nusprendžiau išbandyti savo laimę. Ir nebūtų penktadienis - ėmė ir pasisekė. Prasmukau pro akinančiai geltonas ir morkines liemenes ir pagaliau su visais maišais parsiradau namo.

Nusispyriau batus ir prie lango - gi cekava, kas nutiko. O pasirodo, kad mūsų gatve važiavęs sunkiasvoris vilkikas (convoi exceptionnel) perlaužė asfaltą ir įsmuko į atsivėrusią duobę. Kažkaip jis tos duobės atsikratė ir sau ramiai nuburzgė savais keliais.

Duobė liko ir ją rūpintis ėmė visos antžeminės ir požeminės Etterbeek'o tarnybos.

Atskubėjo patikrinti komunikacijų, atvežė priekabą tvorelių, sumontavo atitvarą ir pasilinkėję venas kitam "bon week-end" išsiskirstė kas kur sau.

Dabar vis privažiuoja koks vienas kitas žurnalistas, nufotografuoja mūsų duobę ir išvažiuoja rengti reportažo. O aš vis tiek juos aplenkiau :)

Kai kitą, kartą mūsų gatvėje pramuš skylę, reikės pasidomėti kam galėčiau parduoti nuotraukas ;)))

Ankstyvas rytas Briuselyje

Buvo vienas iš rytų, kai anksti prižadino katinas. Niekaip po to nebegalėjau naujai įsliuogti į šiltas miego duknas, tad pravėriau langą ir įsileidau į kambarį šiek tiek ankstyvo pavasarinio ryto. Nustebau, jei ne retkarčiais kažkur toli praburzgiantis automobilis, miestas būtų pilnut pilnutėlis paukščių čiulbesio. Ne tik to vieno sparnuočio, kuris garsiai cirpauja po mūsų langu, bet ir viso jam atliepiančio paukščių choro.

Kaip Leopoldas tapo Farineliu ir liūdna katytės iš Siamo istorija

Mūsų Leopoldas Lambikas I prieš savaitę pakeitė savo vyrišką tapatybę į šiek tiek aplinkai abejingesnę skardžiabalsio Farinelio. Taip aš jį retkarčiais pravardžiuoju prisiminus paskutinį dainininką kastratą Farinelli. Mat mūsiškis kastratas lygiai taip pat skardžiai miaukia, kiauksi, miauksi ir leidžia visus katinui kitus įmanomus garsus, kaip ir XVIII a.  Artėjant TAI dienai vis labiau kankino kaltės jausmas ir noras persigalvoti, bet... kai nepraėjus nė savaitei po paskutinio karto stojo dvi su trupučių savaitės trukusios nepažintos meilės paieškos... išgaravo man visos abejonės. Šešiolika nemigo naktų daro savo. Tikriausiai, kai viskas baigėsi, lengviau atsipūtė ir kaimynai, nes nuo naktinių beviltiškų "miiiiaaaaaauuuuuuu", "myyyyyaaaaaaaaaaaaaaaaauuuuuuuuuuuuu" "miaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaau" skambėjo visas namas. Ir paguosti tu jo negali, ir užglostomas nesiduoda, o ir pasigauti sudėtinga, kai jis, atsispyręs į gartraukį, užšokdavo ant virtuvės spintelių ir ten, pasak Nerijaus, traukdavo savo hormonizuotą liaudies dainą  "Oi norėjau, norėjau"... Tai galit įsivaizduoti, kas dėjosi paskutinę naktį, kai aprimusius katiniškus hormonus pakeitė neištveriamas alkis ir negalėjimas suvokti, kodėl jam neduodama ėsti. Tiesiog piktas ir beviltiškas "Miaaaaaauu!" iš didžiosios "M".

Vis tiek išaušus nemiegotam penktadienio rytui pasidarė gaila alkano ir nusikamavusio katino, bet... Atvykusius į veterinarijos kliniką pasitiko pagyvenęs registratorius, kuris pasiteiravo, ar tai Leopoldas atvyko pas gydytoją ir geranoriškai kilnojo antakius, kol aš savo nemiegojusiose smegenyse pagaliau suradau "dūzior" (12 val.). Kai prieš tai, sukeldama mesjė registratoriui nerimą, pasakiau, kad Leopoldas nevalgė "diozior" (2 val.), tada pasitaisiau į "dizior" (10 val.) ir galiausiai pasiūliau trečią, teisingą variantą - "dūzior". Šiaip ne taip.

Na,  tada registratorius mūsų Lambiką pasvėrė, pakalbino jį ir girdamas, kad Leopoldas tikras katinas gražuolis, nunešė veterinarui. Mums gi liepė ateit Leopoldo atsiimto apie penktą valandą vakare.

Į kliniką prisistatėm net kiek anksčiau. Užėjom pas katinėlį operavusį veterinarą, kuris patikino, kad Leopoldo operacija praėjo sėkmingai, kad Leopoldas (aš čia ne šiaip pabrėžtinai vadinu katiną vardu - taip jį vadina visa klinika) vos tik atsigavęs po narkozės puolė savo narvelyje krutėti, bruzdėti ir visaip kitaip krebždėti. Ant tų žodžių šaunusis Leopodas paleido stresinio šlapimo srovę (net neįsivaizduoju kur jis buvo tiek sukaupęs skysčio, jei jau metu buvo nelakęs jau beveik parą). Veterinaras visą tą "pipy" reikalą mikliai sutvarkė, pareklamavo klinikos pardavinėjama ėdalą katėms, papasakojo apie kastruotų katinų mitybą, sumažėjusį aktyvumą ir pan., padovanojo maišelį reklaminio ėdalo "for young castrated male cats" ir išrašė namo. Pavijimui pridūrė, kad nepamirštumėm už trijų savaičių atvežti Leopoldo pakartotiniams skiepams ir palinkėjo mums ir Leopoldui gražaus ilgojo savaitgalio.

Dar beeidami į kliniką buvom sukirtę su Nerijum lažybų, dėl operacijos kainos. Nerijus sakė, kad kainuos apie 230 Eur, o aš pasilikau prie kuklesnio spėjimo - 175 Eur. Tad mūsų nuostaba, kai registratorė padavė sąskaitą ir pasakė, kad turime sumokėti 71,90 Eur, buvo begalinė ir atitinkamas palengvėjimas turėjo būti aiškiai  perskaitomas mūsų veiduose.

Lambikas po operacijos atsigavo per parą (tą laiką jis daugiausia snaudė, šiek tiek palakdavo vandens ir užkrisdavo vieną kitą trupinėlį). O praėjus trim parom lakstė po namus kaip kumelaitis, miaukė linksmas miaukseles ir šiaip, buvo gana žaismingai nusiteikęs. Tik ant palangės ar radiatoriaus jam nelabai sekėsi užšokti, matyt dar maudė operuotą pauodegį. Na, bet šiandien, neskaitant nespėjusio ataugti kailio lopinėlio, nė ženklo patirto streso ir operacijos. Vat, šiandien ryte jis mane pasitiko tupėdamas ant šaldytuvo, kuris pas mus yra ganėtinai aukštas - aš ir su kopetėlėm nepilnai pasiekiu jo viršų nuvalyti. Ėda katinas taip pat normaliai - vieną dieną daugiau, kitą mažiau, vakarais laksto paskui projektuojamą pelę ir su pasimėgavimo taršo mano bobutės jam surištą baltą pelytę. Atrodo, kad viskas einasi gerai.

Trumpiau tariant, veterinarijos klinika "Champ du Roi", jos personalas ir požiūris į pacientus - gyvūnus, paliko didžiai teigiamą įspūdį. Klinikoje dirbantys specialistai atidūs ir geranoriški, ką liudija ir laukiamajame išsirikiavę kačių, šunų, vėžlių ir mikimauzų savininkai. Gaila buvo vienos pagyvenusios poros, kuri, palikusi šunelį operuoti, išėjo ašarodama... Žinau šitą jausmą...

* * * * * * * * * * * * *
Kažkada seniai turėjome (mano tėvai, brolis ir aš) grakščią Siamo katę. Tiksliau katytę, kuri su didžiausiu entuziazmu kedeno mamos gėles, miegojo įsirausus po brolio antklode, naktimis skrebendavo ant sienos kabantį mano kalendorių ir atkakliai laipiojo tėčiu per galvą. Tėtis pradžioje sakė, kad tokios elgesio nekęs, bet vėliau susitaikė, kad kažką pakeisti jis bejėgis. Visų išdaigų ir įpročių neaprašysi. Juoko turėdavom, kai ji atsistojus ant dviejų kojų striksendavo mamai iš paskos arba imdavo alpėti vien užuodus šviežią žuvį. Nedaugžodžiaudama sakau, kad pilnateisiu mūsų šeimos nariu ji tapo greičiau, nes mes ją prisijaukinom.

Vieną ankstų pavasario rytą pabudau nuo didžiulio noro žvilgterėti pro langą žemyn (gyvenom mes trečiam aukšte). Ir tai ką pamačiau - man atėmė žadą - apačioje tupėjo mūsų katė ir užvertus galvą žiūrėjo tiesiai man į akis... Nepamenu kaip išnirau iš pižamos ir užsimetus drabužius atsidūriau šalia namo buvusiam gėlyne. Išsigandusią ir susižeidusią katę teko vaikytis palei visą namo ilgį ir galiausiai lįsti po laiptais į benamių gyvūnų gūžtas, iš kurių ir išsitraukiau savo katę.

Parsinešus gyvūnėlį namo - apžiūrėjau. Nepastebėjau jokių sužeidimų, tik iš to, kaip katytė tepeno, supratau, kad krisdama pro langą ji susižeidė priekinę letenėlę... Sulaukiau grįžtančių tėvų, paieškojom veterinaro, bet tuo metu niekas sekmadieniais nedirbo arba tiesiog apie tai mes nieko nežinojom. Šiaip ne taip sulaukėm pirmadienio ir iš pat ankstaus ryto nuvežėm gyvūnėlį į Veterinarijos akademijos klinikas. Ten mus priėmė apyjaunis chirurgas, kuris pačiupo pasišiaušusią katę už pakarpos ir įbruko į narvą. Nekantriai išklausė nelaimingo nutikimo istoriją ir liepė vakare atvažiuoti pasiimt "sutvarkyto" gyvūno. Atvažiavę gavom katytę su sugipsuota koja. Buvo taip ramu pasidarę - juk specialistas apžiūrėjo ir sutvarkė - vadinasi išsigydysim lūžį ir vėl smagiai ir laimingai gyvensim.

Aišku katelė po operacijos gana sunkiai gaivaliojosi - vėmė, o paeiti trukdė gipsas, todėl mes ją visi pakaitom nešiojom iki tualeto, iki dubenėlio su vandeniu ir atgal į jos pasirinktą guolį. Ryte išbėgau į paskaitas, o grįžus radau katę be ...gipso. Iš darbo paskambinusi mama papasakojo, kad nuo gipso katei pradėjo kaisti ir tinti letenėlė (na, kaip ir žmogui, jei kam yra tekęs tikro pilno gipso malonumas - žinote apie ką aš kalbu) - kas dabar pasakys, ar gipsas buvo tinkamai uždėtas? Vargšas gyvūnas beveik neteko proto (o juk katės labai kantrios...) - sutelkęs jėgas ėmė šokinėti į viršų ir savo svoriu bandyti suskaldyti letenėlę įkalinusį tvarstį. Tam nepavykus - ėmė graužti dantimis, kurių kelis išsilaužė... Visa laimė, kad tuo metu tėvai dar nebuvo išėję į darbus. Mama bandė suturėti besižalojančią katę, pastaroji jai iki pat kaulo perkando pirštą, iš kurio pasipylė upeliai kraujo, o jautimai į jį grįžo praėjus geram pusmečiui. Gelbėdamas mamą ir katę tėtis čiupo po ranka buvusį bebro kailį, į jį suvyniojo paklaikusią katytę ir nežinau-net-kuo sėkmingai nuėmė baisųjį gipsą...

Aš, sužinojusi istoriją, - už katės, į taksi ir vėl atsidūriau prie katytę operavusio veterinaro kabineto durų. Jis vėl mus priėmė, nukirpo kabančias išlaužtas iltis ir pajuokavo, kad nieko tokio dėl to gipso, tik kad kreivai suaugs letena ir katė negalės dalyvauti parodose (kas jam sakė, kad ji išvis ruošiasi tose parodose dalyvauti?!). Viskas. Paleido ir mudvi grįžom namo.

Atrodytų, kad pagaliau viskas turėjo po truputį stoti į savo vėžes: katei - kreivai suaugti letenėlė, mamai - pirštas, visiems likusiems - širdis, bet ...rytojaus dieną katę pradėjo paralyžiuoti. Ji nebepajėgė valdyti užpakalinės kūno dalies, bet vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi nušliaužti iki savo tualeto. Paralyžius pastebimai sparčiai progresavo. Verkdama aš ją visą naktį pranešiojau ant rankų... Atsiprašinėjau, apgailestavau, guodžiau, o ji tyliai kentėjo savo paskutines valandas. Drauge tyliai nemiegojo ir visa šeima. Ryte atlikau paskutinę savo pareigą - nunešiau mūsų katę pas kaimynystėje dirbusius jaunus veterinarus užmigdyti... Jie gyvūnėlį apžiūrėjo, dar bandė pastatyti ant kojyčių, bet iš jų veidų ir balsų supratau, kad mūsų katytės padėtis beviltiška. Nešdama uždegtą krepšį namo pro ašaras nemačiau kelio. Sunkiai besitvardydama iškūkčiojau visą netektį, gailestį, pyktį ir kaltę.

Dar tą patį vakarą tėtis suvystė ją į gabalėlį drobės ir vienas išvežė į Pažaislį pakasti. Mūsų mažą pilkšvą katytę žydromis lyg stiklo karoliukai akimis tėtis užkasė šalia kapinių tvoros ir niekada mums nesakė kur. Kažkaip po vieną ir drauge išliūdėjom skausmingą ir traumuojančią mažojo šeimos nario netektį. Išsilaižėm širdies žaizdas ir susigyvenom su likusiais randais, tačiau iki šiol dar negalim ramiai kalbėti apie beprasmiškas gyvūnėlio kančias. O man ramybės neduoda klausimas, ar veterinaras, žinodamas, kad katė iškrito iš trečio aukšto, turėjo ją peršviesti rentgenu ir nuodugniai apžiūrėti, ar nėra daugiau traumų? Ar jis neturėjo su mumis pasitarti dėl gipsuojamos kojytės, jei tai vėliau pasirodė nebūtina? Ir daugybė kitų klaustukų dėl neišduotų čekių už atsainaus požiūrio į pacientą... Ir tos pašaipos... Prisipažinsiu, buvo kelis kartus kilęs noras nuvažiuoti trečią kartą į kliniką ir tam veterinarui tiesiai į akis išsakyti visus priekaištus, bet susilaikiau. Gal todėl, kad buvau dar labai jauna (dabar netylėčiau), gal todėl, kad smarkiai skaudėjo širdį, o gal todėl, kad tai jau nieko nebūtų pakeitę... Tik vėliau apie tą patį veterinarą Interneto forumuose perskaičiau daugybę panašių atsiliepimų, skundų ir pasibaisėjimų. Nerašysiu nei vardo, nei pavardės, važiuodami į kliniką - paskaitykite atsiliepimus apie joje dirbančius specialistus. O susidūrę su nepaslaugiu ir grubiu veterinaru, pareikalaukite kito specialisto konsultacijos. Dėl viso pikto.

Geraardsbergen'as (Grammont'as) ir mattentaart (tarte au maton)

Į Geraardsbergen'ą (flam.) arba Grammont'ą (pranc.) užsukom bėgdami nuo ūkuotų Blakenberge's pakrančių. Užsukom čia tyčia - paragauti varškės pyragaičių tarte au maton arba mattentaart, kurie yra saugomi UNESCO, t.y. nuo 2007 m. Europos Sąjungos yra pripažinti garantuotu tradiciniu gaminiu ir jiems yra suteiktas saugomos geografinės nuorodos ženklas. Pyragaičiai - kaip pyragaičiai, tik gaminami nuo neatmenamų laikų, o seniausias žinomas užrašyta jų receptas datuojamas XVII a.

Anot Marc Declercq "La cuisine traditionnelle belge", "maton" - tai atitinkamu būdu paruošta saldaus pieno varškė, kuria įdaromi tradiciniai pyragaičiai. Senaisiais laikais vėsius ir talpius rūsius, kuriuose galėjo ilgai išlaikyti nesugedusius pieno produktus turėjo tik vienuolynai ir pilyse gyvenę didikai. Skurdžiai gyvenę žemdirbiai apie tokią galimybę tegalėjo pasvajoti. O kadangi suprato, jog svajonėmis sotus nebus, sumąstė kaip pieno produktus išsaugoti šiltuoju būdu.

Nenugriebtas pienas būdavo sumaišomas su pasukomis, užkaitinamas ir nuvarvinamas. Trumpiau tariant - pagaminama saldaus pieno varškė. Tuomet į piestoje sutrintą varškę įberdavo cukraus ir įmušdavo kiaušinių trynių. Šią paruoštą varškės masę dėdavo ant nedidelių tešlos gabalėlių, užspausdavo ir iškepdavo pečiuje. Štai ir pyragėliai, ir būdas ilgiau išlaikyti greitai gendančius pieno produktus. Kad nepagalvotumėte, kad tik gramontiečiai buvo tokie gudrūs, pridursiu, jog toks varškės paruošimo būdas buvo plačiai žinomas ir praktikuojamas Vokietijoje (matte, kasematte) bei šiaurinėje Prancūzijoje (matte, maton). Tik gramontiečiai labiau už visus pamėgo tuos varškės pyragaičius ir kepė juos tol, kol įtikino visą Europos Sąjungą, kad mattentaart ar tarte au maton - yra pats pačiausias tik Grammont'e (Geraardsbergen'e). Ir tikrai, pyragaičiai baisiai skanūs. Paprasti, be didesnių išgalvojimų ir labai varškiniai.

Į Grammont'ą (Geraardsbergen'ą) atvykome sekmadienio pavakarę, tad vos spėjom apsidairyti, kai nebeliko nei vienos dirbančios kepyklėlės... Didžiai nuliūdome, bet nepraradome vilties gauti tai, dėl ko tiek kelio buvom atsibeldę. Ryžtingai apėjom rotušės aikštę ir prisėdom vakarinės saulės apšviestame nedideliame bariuke, kuris pasirodė besąs geriausias dviratininkų baras Europoje (ir pataikyk tu man taip). Baro šeimininkė atnešė mums po puodelį baltos kavos ir po superinį mattentaart'ą. Verta buvo važiuoti ir ieškoti :)

Pyragaičiai buvo populiarūs Geraardsbergen'o (Grammont'o) mieste bei jo apylinkėse jau XVI a. Žinoma, kad mieste veikusi Dievo Motinos ligoninė savo reikmėms nuolatos iš vietinių kepyklų pirkdavo mattentaart'us. Miesto kepėjai jau tada bandė reglamentuoti pyragaičių kepimą ir taip užtikrinti nepriekaištingą jų kokybę. Tad 1665 metais pasirodė pirmasis taisyklių rinkinys, aprašęs kepimą bei naudojamų produktų normas. Vėliau, 1752 m., karalienė Marija Teresė Austrė, tuo metu valdžiusi ir Belgiją, išleido pyragaičių dekretą. Galiausiai, 1978 m. miestelio kepėjai susikaupė ir susibūrė į Geraardsbergen'o kepėjų gildiją, kuri nuo 1980 m. organizuoja kasmetines gerardsbergenietiškų mattentaart'ų šventes.

Pasotinę žingeidumą ir pilvus, užsukom į Šv. Baltramiejaus bažnyčią (eglise Saint-Bartholomeus) - pačiame centrinės aikštės viduryje.

Tikrai nustebino, nes nesitikėjom išvysti tokio turtingo interjero. Neogotikinė, 1880-1896 metais iš plytų ir akmens luitelių sumūryta bažnyčia pastatyta ant gotikinės XIV a. šventovės pamatų. Didžiausios bažnyčios interjero puošmenos: neogotikinis altorius, įkomponuotas tarp kolonomis paremtų šešių arkų, polichrominė sienų tapyba...

... iš medžio drožtos skulptūros, ant sienų spalvingus atspindžius metantys vitražai, kurių viename pavaiduotas entuziastingas bažnyčios statybų vadovas Luisas su žmona ...

... užveriamas trijų dalių medinis Švč. Mergelės Marijos altorius...

...Kristaus kapo koplyčia...

 ... tradicinė flamiška iš medžio drožtą sakykla.

Bažnyčią supa kelios koplyčios: Šv. Antano iš Padujos, Šv. Andriejaus, Šv. Juozapo, Švč. Dievo Motinos širdies, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Baltramiejaus ir Kristaus kapo. Kiekvienoje jų XIX a. pabaigoje buvo įrengti neogotikiniai altoriai (išskyrus Šv. Andriejaus koplyčia, kurioje stovi išlikęs barokinis altorius). Bažnyčioje taip pat saugoma nemažai išskirtinės vertės įrangos bei apeiginių indų, kuriuos galite apžiūrėti paspaude šią nuorodą.