Priešgaisrinė sauga belgiškai

http://www.if.lt

Šiandien per prancūzų pamoką apturėjom ne tik plus-que-parfait, bet ir priešgaisrinės saugos mokymus. Na, tokį trumputį praktikumą :) Artėjant pertraukai, mokytoja informavo, kad štai 11 val. jau tuoj tuoj sukauks sirena (neišsigąskite) ir visi turėsim vorele laiptais nusileisti į pastato pirmą aukštą, išeiti lauk ir pereiti į kitą gatvės pusę. O tada, ji mus suskaičiuos, ar niekas nesudegė. Na, apsirengėm paltukus, susimuturiam šalikus ir laukiam mes tos kaukiančios sirenos (įsivaizdavau, kad ji kauks ne mažiau kaip toji ant "Redos" sienos per sausio 13). Lygiai vienuoliktą - tyla. Penkios minutės po - tyla. Hm. Mokytoja išėjo pasiteirauti administracijoje, gal kartais gaisras atšauktas. Ten sako, kad ne, laukit. Dar penkios minutės - tyla. Keista. Pradarom duris, o ten - tokia  ramiai zvimbianti sirena (labiau primenanti argonautus viliojusias jūrų mergeles, nei pavojaus signalą). Ištrepsėjom visi lauk, pastoviniavom, parūkėm, paplepėjom ir pargūžėjom į klasę. Mokymai baigėsi, prasidėjo pamoka.

Nieko ten  ypatingo nebuvo tuose mokymuose - nei dujokaukių, nei dirbtinio kvėpavimo, nei panikos. Tad nuobodžiai besigelbėdama nuo gaisro aš prisiminiau nemirtingą kolegės Rūtos pasakojimą apie atominius mokymus VDA. Kaip visa akademija entuziastingai ruošėsi atominei evakuacijai - tekstilininkai gamino tvarsčius, skulptoriai - neštuvus, o nuskambėjus pavojaus signalui, visa akademija apsigobė baltomis paklodėmis ir draugiškai ėmė šliaužioti Vilnelės pakrantėmis. Kaip porina Rūta, studentams džiaugsmo buvo per akis, o užsienio turistai spoksojo akis išvertę. Ką gali žinoti, gal gi koks performansas? :)

Aš savo trumpoje gyvenimo tais laikais patirtyje, apturėjau tik vienus mokymus. Pradinėse klasėse visi treniravomės kuo greičiau užsimaukšlini priplėkusias dujokaukes. Įsispraudimo į tas gumines kaukes technologijų nebepamenu, bet stipriai įstrigo tai, kad jos baisiai pešė pradinukų plaukus :)

Puikiosios Grimbergeno pirtys

Šeštadienį šešiese (viskas, daugiau "š" nebus) septynias su puse valandos praleidome neapsakomo gerumo Grimbergeno SPA centre. Vanduo ten - kaip vanduo, pirtys- irgi kaip pirtys, bet masažuotojai ir kosmetologės (tikiuosi, kad taip vadinasi veidų valymo ir masažavimo specialistės)... tai - ach, ach, ach - be žodžių. Mano šį paaikčiojimą turėtumėte suprasti, kaip vieną ilgą pagiriamąją tiradą, saldžiabalses liaupses ir odes kūniškiems malonumams kartu. Ir nors anksčiau buvau įsitikinusi, kad geresnės pirties, kaip dzūkiškoje sodyboje negali būti, man, prisipažinsiu ir pasikartosiu, baisiai patiko.

Apsilankymas visai šalia Briuselio įsikūrusiose pirtyse buvo seniai suplanuotas ir užsakytas likus dviem, jei neklystu, savaitėms. Vandens ir masažų malonumų paketus pasirinkom įvairius - kiekviena pagal skonį ir poreikius: su viso kūno ir veido masažais, vien tik su veido ar vien tik su kūno masažais. Nuo pasirinktų malonumų skaičiaus, priklausė ir kaina, kuri Grimbergeno SPA centre svyruoja nuo maždaug 60 iki poros šimtų eurų. Į visų paketų kainą įskaičiuotas įėjimas į pirčių kompleksus, rankšluosčiai ir chalatai bei maža dovanėlė, kuri pasirodė yra nuolaidų kuponas kitam apsilankymui SPA centre. Šitai šiek tiek nuvylė, mat tikėjomės kokių nors stebuklingų mažų buteliukų su centre naudojama kosmetika, muilų, šlepečių ar ko nors panašaus. Nors, geriau pagalvojus, 50 proc. nuolaida įėjimui į pirtis (nuolaidos suma - 12 eurų) irgi visai geras daiktas, ar ne?

Na, tai apie tai, kas man labiausiai patiko. Pirmiausia tai aplinka. Tokia pati, kaip svetainėje publikuojamose fotografijose, tik šiek tiek panaudota. Nors, bendrai, ne nuo to pradėjau. SPA centras įsikūręs mažame miestelyje, kuriame be kita ko verdamas ir Lietuvoje populiarus "Grimbergen" alus. Kaip Nerijus sakė, kad visai ne pro šalį būtų ir alaus vonia (žinant visas gerąsias alaus savybes, keista, kad tokio malonumo centriukas nesiūlo - o galėtų, bent jau vyrams :)). Pirtys įrengtos sename, tipiškame užmiesčio name - iš išorės net nepamanytum, kad už santūraus fasado slepiasi terakotinės saunos ir aromaterapinės garinės pirtys, kurių kelios įrengtos beveik žeminėse.

Grimbergeno pirčių kompleksas padalintas į dvi zonas - nuogšiams ir drovuoliams. Aišku, nuogšių zonoje dauguma poilsiautojų vaikštinėja apsirengę chalatus ar susisupę į rankšluosčius. Bet pirtyse ir dušuose, kurie yra bendri, pliuškenasi drauge. Tad, kaip įsitikino mūsų pulkelis, galima pamatyti ir vyriškos pagarbos ženklų :))))

Pirčių įvairovė pagirtina: skirtingo karštumo sausos pirtys, turkiškos garinės ir aromaterapinės pirtys, pusšiltė žolelių pirtis, pirtis su kokiu tai kristalu, pastatytu patalpos viduryje ir t.t. Šalia pirčių įrengti nedideli baseinai, sūkurinės vonios, bačkos su šaltu vandenių ir kontrastiniai dušai. Ir dar toks nerealiai malonus dalykas, kaip šildomi akmeniniai krėslai.... ech, norėčiau tokio vieno namuose. Galėčiau tada kaip koks driežas gulinėti ant šiltų nugludintų akmenėlių.

Komplekse taip pat veikia vidutiniško gėrio kavinė (pavalgyti galima už maždaug 12 eurų). Didžiausių liaupsių nusipelno SPA centro personalas, o masažuotojai - ypač. Sakyčiau, kad visos iš centro plaukte išplaukėm apdujusios nuo aromatų, muzikos ir stiprių masažuotojų rankų...

Jei trumpai drūtai - tai rekomenduoju, tik nepamirškite, kad apsilankymą, jei svajojate apie masažus ir grožio procedūras, reikia planuoti ir užsisakyti iš anksto. Tuo tarpu norint pasinaudoti tik pirčių kompleksu išankstinės rezervacijos nereikia.

Pirčių kompleksas dirba kiekvieną savaitės dieną nuo 10.30 iki 23.00 (penktadieniais-šeštadieniais iki 24 val.). Komplekso adresas:

"Thermae Grimbergen"
Wolvertemsesteenweg 74
B-1850 Grimbergen


Pirtys pasiekiamos automobiliu ir viešuoju transportu. Detalesnę informaciją rasite čia.

P.S. kadangi pirtyse fotografuoti draudžiamą - savo įspūdžius pagražinau fotografijomis iš pirčių komplekso tinklalapio www.thermae-grimbergen.be 

Belgiška muzika Eurovizijoje

Kad jau pradėjau apie muziką, pamaniau, kad pasidalinsiu ir viena kita belgų daina, dalyvavusia "Eurovizijos" konkurse.

Šių metų belgų eurovizinis bandymas man net gi visai patiko. Toks puikus "vintažas", tik nepamenu, kaip jis buvo įvertintas :)

Pernai metais (2010) belgai į "Euroviziją" nusiuntė savo gitarą įsimylėjusį Tom'ą Dice'ą:

2009 m. Maskvoje dainavo belgiškas Elvis Preslis ("Copycat"). Na, mano akimis žiūrint, tai jis toks... hm... nelabai nusisekęs, tas jų Preslis:

Na, o 2008 m. tai visiškas belgiškas pravalas. Kartais geriau išvis nedalyvauti:

2007 m. - belgiškas "Saulės kliošas". Geri ir neįvertinti kaip lietuviai ;)

2006 m. ... totaliai blogas belgų pasirinkimas... na, nebent jie tikėjosi išlošti "ant" dainininkės praskiepo :)

2005 m. atsiųstas Selinas Dionas, daug geresnis, nei metais vėliau dainavusi belgiška Yva:

2004 m. finale skambėjusi "One life" gal ir apgalvotas pasirinkimas, bet šiaip, tai kažkoks marazmas:

O štai 2003 m. konkurse dalyvavusi daina ir šiandien kartas nuo karto suskamba radijuje:

Apie 2002 metų šedevrą, tai... na, gal kam ir patiks:

Na, ir keli senesni gabaliukai. 1971 m. Jacques Raymond'o ir Lily Castel atliekama "Goeiemorgen, Morgen":

O vat, 1986 m. Sandra Kim sudainuota "J'aime la vie" Belgijai išplėšė kol kas vienintelę pirmą vietą "Eurovizijos" konkurse:

1975 m. poliglotiškas belgiškų lyrizmas:

Tai tiek trumpai apie Belgijos bandymus užkariauti Europą. Jei susidomėjote - tokios muzikos pilnas jutubas. 

Kelios tralialionės apie Briuselį

Pagalvojau, kad ne prošal būtų pasidalinti keliomis atrastomis dainelėmis apie Briuselį. Porą tai užtikrintų ir laiko patikrintų ir porą šiandieninių :)

Pirmasis - ekspresyvusis Jacques Brel'is ir jo "Bruxelles":

Romantiški jausmai Briuseliui Dick'o Annegarn'o dainoje "Bruxelles ma belle":

Belgų komikės Simone Max atliekama "Oie, oie, oie":

Dalidos perdainuota Jacques Brel'io daina "Il pleut sur Bruxelles" apie lietų Briuselyje:

Na, šiame dainos "Bruxelles" klipe daug Briuselio nepamatysite, bet galit pasiklausyti apie ilgesį šiam miestui:

Linksmas Benabar gabaliukas apie Briuselį "Bruxelles":

Dvikalbis "Simple plan" kūrinys apie Briuselį:

Na, o čia tai net nežinau nei kas, nei apie ką, bet vadinasi tai "Une chanson belge":

Gal žinote daugiau dainų apie Briuselį?

Liuvenas - Erazmo Roterdamiečio ir beginių miestas

Liuvene (Leuven) apsilankėm spalio pabaigoje - vieną saulėtą, bet baisiai žvarbų sekmadienį. Net saulėkaitoje nesinorėjo nusiimti kepurės ar iš kišenių ištraukti rankų. Džiaugėsi tie, kas susiprotėjo pirštines pasiimti, o man beliko apgailestauti, kad tas gudrusis buvau ne aš... Na, bet ne apie tai noriu papasakoti. Taigi, Liuvenas (nors vietiniai taria miesto pavadinimą kiek kitaip - "Liovenas").

Vienas senesnių flamndiškosios Belgijos miestų, savo karjerą pradėjęs karinės romėnų stovyklos vietoje, kurią antai įrengė pats Julijus Cezaris. Viduramžiais mietas suklestėjo dėka sėkmingos prekybos audiniais (kaip ir visas šitas kraštas). Kišenėse ir skrynutėse sukaupti auksiniai pinigėliai buvo panaudoti geram reikalui - 1425 m. popiežius Martynas V ir Brabanto grafas Jonas Liuvene įkūrė universitetą. Praėjus šimtmečiui, jis tapo vienu geriausių universitetų Europoje, čia profesoriavo neprilygstamasis Erazmas Roterdamietis, mokėsi geografas ir kartografas Gerardas Merkatorius. Universitetas pagarsėjo ir 1968 m. kilusiomis flamandų ir valonų studentų riaušėmis, po kurių universitetas buvo padalintas į Katalikiškąjį Liuveno universitetą ir Karališkąjį Leuveno universitetą. Pastarasis įsikūręs Naujajame Liuvene - Leuven-le-Neuve.

Man pačiai pasirodė daug įdomiau, kad Liuveno universitete 1864 m. mokėsi "Anykščių šilelio" autorius - kunigas Antanas Baranauskas, XX a. pirmojoje pusėje - filosofas Pranas Kuraitis ir keli kunigai: Antanas Maliauskas, Mečislovas Reinys, Simonas Šultė, Antanas Viskanta, Pijus Bielskis ir Jurgis Galdikas, kurie buvo įkūrę draugiją "Lietuva". Tarpukariu Liuveno universitete filosofiją studijavo Antanas Maceina, Juozas Girnius ir kiti Lietuvos studentai. Po karo - iš Lietuvos pasitraukę S. Mironaitė, J. Danauskas, P. Gaida-Gaidamavičius, K. Brazaitis ir kt.

Universitetui priklauso ir Didieji beginių namai, kuriuos mokslo įstaiga įsigijo 1961 m. ir pritaikė studentų reikmėms - čia gyvena rektorius ir tie studentai, kuriems pasiseka :).

Didieji beginių namai arba Groot Behijnhof - tai atskiras miestelis Liuveno mieste - akmenimis grįstos gatvelės, žemi raudonų plytų nameliai, jaukūs kiemeliai ir siaurais tilteliais pažabotas Dilje upelis.

1230 m. įkurti Liuveno beginių namai buvo didžiausi Belgijoje ir talpino šimtus beginių - neįšventintų vienuolių arba vienuolių pasauliečių. Manoma, kad šį religinį ordiną įkūrė kryžiuočių našlės, kurios, žuvus vyrams, ėmė laikytis pamaldaus gyvenimo būdo. Aš jas pavadinčiau pirmosiomis feministėmis - pasirinktas atsiskyrėliškas gyvenimo būdas leido išvengti negeidžiamų pakartotinų vedybų ir leido ramiai ir pamaldžiai gyventi neatsisakant saikingos prabangos (neturto įžado beginės neduodavo). Skirtingos beginių bendruomenės laikėsi skirtingų nuostatų. Vienos priimdavo tik kilmingas moteris, kitos - tik turtingas, trečios visas. Dažnai buvo keliamas reikalavimas - turėti tiek pinigėlių, kad galėtum pasistatyti ar nusipirkti tą mažą plytinį namuką. Nelabai turtingos našlės galėjo tikėtis būti priimtos kaip turtingųjų beginių tarnaitės. Dauguma beginių vienuolynų buvo buvo panaikinti kilus Reformacijai, o kitą užtikrintą smūgį šiam judėjimui sudavė XIX a. per Europą nusiritusi emancipacijos banga.

Per Beginių miesteliuką besirangantis upelis nuvinguriuoja į patį Liuveno senamiestį, kur stypso pieštukinę primenanti rotušė ir nupjautabokštė Šv. Petro bažnyčia. Nesupraskite neteisingai, rotušė nėra nei cilindro, nei kubo formos, tiesiog smailūs bokštai stiebiasi į viršų kaip atidžiai nusmailinti pieštukai. Visi pastato fasadai padengti kruopščiais raižiniais ir miesto iškiliųjų skulptūromis, kurių čia yra visai graži draugija - 300.

Skaisčiai mėlynas sekmadienis ant Instrumentų muziejaus stogo

Ažūrinis ardekiškas universalinės parduotuvės "Old England" pastatas, įsispraudęs tarp santūrių baltai tinkuotų namų - tikrų tikriausia Menų kavos puošmena. Kaip pasakytų koks neoriginalus ekskursijų vadovas - karūnos perlas. Gal ir nesuklystų, nes Menų kalvos palyginimas su karūna - ne toks jau ir prastas. O "Old England" - dailiausias tos karūnos brangakmenis.

Kiekvieną kartą, kai pamatau šį plieno ir stiklo stebuklą, bandau įsivaizduoti, kokį ažiotažą spaudoje ir to meto visuomenėje turėjo sukelti šio univermago atidarymas. Ohoho, tik pagalvokit, klestinčios prekybos kampanijos "Old England" pasamdytas architektas Paul Saintenoy gavo ne tik honorarą, bet visišką laisvę įgyvendinti ambicingas konstrukcines fantazijas. Kampanija tikrai nesuklydo pasirinkdama architektą ir žengė protingą žingsnį leisdama jam dirbti savo darbą. Įsivaizduoju, su kokiu smalsumu ir pavydu parduotuvės atidarymo turėjo laukti profesionalai kolegos! Lažinuosi, kad nenuilsdami skalbė P. Saintenoy kailį, kalbėjo apie konstrukcijų (ne)patvarumą ir stilistinį įžūlumą. Oi, oi, oi. O tų kalbų įaudrinti miestiečiai tikriausiai nenustygo vietoje iš noro pasicekavinti. O po to, arbatėlių metu vienas kito klausinėjo, tai ar jau buvę "Old England", ar jau kėlėsi tuo liftu, ar jau matę parduodamo tvido kainas ir t.t, ir pan . :)

Gražusis šešių tarpsnių pastato fasadas ištisai sumontuotas iš plastiškų kaldintos geležies, dekoratyvių ketaus konstrukcijų ir plačių stiklo lakštų. Išties įspūdinga improvizacija Art Noveau tema... Pastatas vainikuotas ažūriniu bokšteliu ir įstiklintu belvėderiu, kuriame šiandien veikia restoranas. Į restoraną galima lipti nuožulniais laiptais arba lėtai kilti senoviniu liftu, pro kurio kaltinį kiautą atsiskleidžia "Old England" interjeras. Ir tarsi iš sapno ar iš saulės spindulio apšviesto dulkių ruoželio sušmėžuoja sepijos spalvos miestietės, pasipuošusios įmantriomis sukniomis ir skrybėlaitėmis, nekantrių vaikų būreliai, brangių audinių rietimus kilnojantys pardavėjai, pomoda kvepiantys vyriškiai rūkalų skyriuje ir... liftui kylant aukštyn šie vaizdai pradingsta iš akių... kaip tas pats dulkių ruoželis.

O šurmuliuojančioje terasoje pribloškia atsiveriančios panoramos - visas miestas kaip ant delno.

Štai čia, tiesiai priešais nosį, kupso Coudenbergo Šv. Jokūbo bažnyčia. XVIII a. iškilusios bažnyčios fasadas suprojektuotas sekant antikinės šventyklos prototipu - nieko labai originalaus, Vilniuje ir Vidiškiuose stovi ne ką prastesni L. Stuokos-Gucevičiaus kūriniai. Briuselio neoklasikinė bažnyčia pastatyta buvusios koplyčios, skirtos Brabanto hercogams, vietoje. Prancūzų revoliucijos metu čia buvo įrengta Proto ir Teisės šventykla. XIX a. pradžioje ji buvo gražinta katalikams, kurie iki 1849 m. surentė prašmatnų, ant aštuoniakampio būgno iškeltą, kupolą.

Šalimais bažnyčios, buvusiuose Coudenbergų rūmuose, veikia ING banko galerija (pavasarį joje buvo eksponuojamas iš Ispanijos atvežtas Miro).

O štai čia - Karališkųjų rūmų kupolas su plevėsuojančia Belgijos vėliava. Rūmai pradėti statyti XIX a. 3 deš. vietoje ankstesnių Coudenbergų rūmų. Rūmų statyba ir vidaus apdaila užsitęsė visą XX a. Na, juk ne be reikalo šie rūmai yra dvigubai didesni nei britų karalienės trobelė :)

Belgijos karališkuosius rūmus galima aplankyti nemokamai liepos-rugsėjo mėnesiais.

Maistas restorane gana brangus, bet kavos kaina - įkandama, svarbiau - rasti laisvą staliuką ;). Sekmadienio rytais restorane tiekiami vėlyvi pusryčiai (brunch), kurių kaina - beveik 30 eurų. Manyčiau, kad kaina gana pagrįsta, nes už ją pusryčiaujantys gauna šiltų gėrimų ir įvairių užkandžių a volante: salotų, aštunkojų, sūrių, vaisių, kiaušinienių ir pan. Mes savo vėlyvus sekmadienio pusryčius buvom suraitę "Cafe Belga", tad aš pasitenkinau ryžių desertu su šviežiomis braškėmis ir puodeliu baltos kavos. Na, žinot, buvo skanu - rekomenduoju.

Bet buvo ir du dalykai, kurie restorane nuteikė ne ypač smagiai. Pirmasis - tai absoliutus chaosas, netvarkingai išstumdyti staliukai, ant grindų prigulusios servetėlės ir maisto likučiai. Antrasis - restorano darbo laikas - iki penkių ir nė minutės ilgiau. Ateina muziejaus apsauginiai ir sako - fiesta finita. Vsio, neškit mėsas lauk. Tai gerai, kai mes tik gėrimų buvom užsisakę - murkt murkt ir likučius sulaižėm, o buvo pora, kuri tik buvo įpusėjus valgyt... Tai ką jiems dabar daryt? Susidėti į kišenę tuos aštunkojus ir salotas? Manyčiau, kad jau neturėtų priimti užsakymų, jei žino, kad už pusvalandžio restoranas užsidarys (bus uždarytas). Kažkaip baisiai nefrankofoniška :/ ir nebelgiška - abeji juk mėgsta skaniai pavalgyti...

P.S. "Old England" kompanija tebeklesti ir šiandien, tik įsikūrusi ji Louise aveniu 419 numeriu pažymėtame pastate.

P.P.S. Instrumentų muziejaus adresas: 2 rue Montagne de la Cour.

"Muziekpublique" ir airių grupės "Shantalla" koncertas

Nerijaus kolegės airės Monikos kvietimu apsilankėme airių-škotų grupės "Shantalla" koncerte. Eidami neturėjome jokių iliuzijų ir net patingėjome prieš tai internete pasidomėti kas tai per dainorėliai, todėl gausiai tradiciniu folkloru atmiešta muzika ir šilta koncerto atmosfera paliko malonius įspūdžius. Smagi ir mums mažai įprasta pokalbio scenoje tradicija, kupina paprastų, bet šmaikščių pokštų ir nuoširdaus bendravimo su publika. Žinoma, airiška ir škotiška publika taip pat neatsiliko - plojo, šūkčiojo ir dainavo drauge su grupe. Vokalistė Helena baisiai tokiu publikos elgesiu pasidžiaugė ir paskatino visus pašūkčioti drauge, nes tai esą pagirtinas ir ypač tinkamas elgesys airiškos ir škotiškos muzikos koncerte :) 

Grupės dūdmaišininkas Michaelis pasiguodė, kad vakar jo namuose apsilankė vagys, kurie per savo neišmanimą neįvertino seno airiško instrumento ir pačiupinėję paliko jį gulėti ten, kur rado. pasisekė ir Michaeliui ir mums, mat tai - bene charakteringiausias grupės instrumentas, unikalus tiek skambesiu, tiek grojimo technika. Išvertus iš airių kalbos, instrumento pavadinimas "píobaí uilleann" skambėtų kaip "alkūninis dūdmaišis". Šį airišką dūdmaišį sudaro dvi pagrindinės dalys: prie liemens diržu tvirtinamos dumplės, kurios yra spaudžiamos alkūne ir maišo su keliomis dūdelėmis, pro kurias ir išvinguriuoja dumplėmis įpūstas oras. Žemiau esančiame paveikslėlyje matote kaip atrodo šis instrumentas.

Kas mums dar patiko? O gi australišku straubliu didjeridoo grojęs milžinas.  Skambesys panašus į tą, kuris skamba žemiau esančiame įraše, tik milžino didjeridoo buvo toks paturbintas, teleskopinis, matomai specialiai sukurtas šiuolaikinis straublio variantas.

Taigi, kitas svarbus dalykas, kad atradome "Muziekpublique" ir Port de Namur pasaže, Matonge rajone, įsikūrusį Moliere teatrą, kuriame ir vyko koncertas. Kaip pasakojo Monika, "Muziekpublique" pavasarį rengia koncertus Ixelles rajone esančiuose privačiuose gyvenamuose namuose. Bilietas kainuoja 10 eurų, už kuriuose ne tik galima paklausyti smagios world muzikos, bet ir pasicekavinti svetimuose namuose :)

Lapkritį ir gruodį Moliere teatre vyks dar keli išties dėmesio verti koncertai: čečėnių ir gruzinių ansamblio "Ensemble aznach", Hadda Ouakki iš Maroko, tuvių kvarteto "Huun huur Tu", brazilų "Grupo Uakti", taip pat kelių italų, indų, meksikiečių ir kt. muzikos grupių koncertai. Visą programą rasite "Muziekpublique" internetinėje svetainėje ir gal susitiksime kuriame nors koncerte :)

Tintinas ir Herge

Tikriausiai nėra tinkamesnio laiko šį bei tą parašyti apie vieną garsiausių belgų - Tintiną - drąsų žurnalistą ir bebaimį avantiūristą, pažįstamą iš Herge komiksų. O štai prieš tris savaites Tintinas iš knygų įžengė į spalvingą kino pasaulį. Praktiškai iš plačiakelnio reporterio virto TV žurnalistu. O padaryti šią karjerą jam padėjo dėdė Stevenas Spielbergas ir jo kolega Peteris Jacksonas. Nereikia nė sakyti, kad visa Belgija, pavasarį persirgus ūmia žydrąją smurfų karštine, pasidengė Tintino figūrėlėmis, šio skiauterėto vaikino atvaizdai suplevėsavo degalinių vėliavose, nusėdo ant marškinėlių, rašiklių, puodelių, saldainių dėžučių, padažų tūtelių ir kitų nevisai tintiniškų daiktų.

Užužpraeitą savaitgalį Briuselyje vyko didžiai džiugios filmo sutiktuvės, kuriose dalyvavo ir pats dėdė Stevenas Spielbergas, atbildėjęs iš Paryžiaus specialiu traukinio reisu. Filmo "Tintino nuotykiai: Vienaragio paslaptis" kūrėjai smalsiojo žurnalisto nuotykius pristatė ne kur kitur, o vienoje charakteringiausių Briuselio vietų - Jeu de Balle aikštėje, Marolles kvartale. Šios aikštės prieigose darbavosi ir pats Tintinas, čia taip pat prasideda ir ekranizuoti Tintino nuotykiai. 

Anot spaudos, Spielbergas mielai kalbėjo apie Tintino tėtį - Georges Remi alias Herge (Eržė). Spaudos konferencijoje Spielbergas pasakojo, kaip susipažino su Tintinu ir jo kūrėju. Pasak Spielbergo, po Indianos Džouns premjeros prancūzų apžvalgininkai filmo herojų palygino su populiariuoju Tintinu, bet... režisierius nelabai nutuokė apie ką eina kalba. Teko atsiversti Herge komiksų knygeles, kurios Spielbergą taip sužavėjo, kad jis panūdo istorijas ekranizuoti. Susisiekė su Herge ir gavo jo sutikimą. Net gi buvo sutarę susitikti, bet likus porai savaičių iki pasimatymo, Herge pasimirė...





















Filmo pradžioje režisierius, mano manymu, atiduoda pagarbą Herge: praplaukia aikštės ir sendaikčių turgaus vaizdai, kamera pagauna miklų kišenvagį, o už kadro pasigirsta gatvės dailininko, piešiančio miesto įžymybės - žurnalisto Tintino portretą, balsas. Kamera pasisuka ir štai - besišypsantis Herge. Beje, ar žinote kaip sudarytas šio iliustratoriaus ir komiksų autoriaus slapyvardis? Paprasčiau nė negali būti - [h] + eR+Ge. Už "eR" slepiasi "Remi", o už "Ge" - Georges - dailininko inicialai. Raidės užrašytos taip, kaip yra tariamos ir sukeistos vietomis. O netariama "H" buvo prirašyta, kad slapyvardis būtų panašesnis į slapyvardį. Tobula.

Herge gimė 1907 m. gegužės 22 d. Briuselyje, Etterbeeko rajone, Cranz gatvės name Nr. 22. Ši gatvė šiandien vadinasi - rue Philippe Baucq (taip, tai mūsų gatvė!), namas, kuriame nepilną mėnesį gyveno būsimas dailininkas, pažymėtas 33 numeriu. O ant to namo sienos nuo 1986 m. kybo atminimo lentelė.

Iš mūsų gatvės, kuri tada dar nebuvo mūsų, kartu su tėvais, Herge persikėlė gyventi pas senelius į Theux gatvę. Suaugęs ir jau patapęs dalininku, Herge taip pat kraustėsi ne vieną ir ne du, ir net ne tris kartus. Ilgiausiai (1939-1953) jis gyveno Delleur aveniu 13 numeriu pažymėtame name (toje pačioje gatvėje gyveno ir vienas Herge sukurtas herojus - profesorius Bergamotė).

Herge mirė būdamas 76 m. amžiaus ir yra palaidotas senosiose Uccle kapinėse (le cemetiere du Dieweg). 

Tintinas savo smalsiojo žurnalisto karjerą 1929  m. pradėjo ne kur kitur, o laikraštyje, tiksliau jo priede vaikams "Le petit Vingtieme" (filmo personažai keliuose epizoduose skaito laikraštį tokiu pačiu pavadinimu). Po metų, 1930 m., Tintinas persikraustė į ilgametražes komiksų knygas. Pirmoji jų vadinosi "Tintino nuotykiai: "Petit Vingtieme" reporteris Sovietų šalyse" (dabar atėjo į galvą, kad visai įdomu būtų šią knygą įsigyti ir pažiūrėti, kaip namisėda Herge įsivaizdavo to meto Rusiją. Nenustebkit, tikrai Herge buvo namisėda, o vaizdelius Tintino nuotykiams (kraštovaizdžius ir miestovaizdžius) dailininkas kopijavo iš įvairių žurnalų (pvz., "National Georaphic"), bei perpiešė savo gimtojo miesto vaizdus (karalių rūmus, miesto gatves, smagiąją Jue de Balle aikštę ir kt.). Kas dar man pasirodė įdomu, kad iliustratorius įkvėpimo Tintino nuotykiams sėmėsi ir iš to meto populiarių kino filmų ir spaudoje aprašytų įvykių. Na, ne tik nuotykiams, bet pagalbinėms scenoms - gatvės muštynėms, juokingoms situacijoms ir pan. Paralelės ypač akivaizdžios sugretinus Herge pieštus komiksų puslapius su trumpomis filmų iškarpomis. Deja, nei tokios nuorodos įdėti, nei kaip kitaip pailiustruoti šito negaliu - teks jums apsilankyti Louvain-le-Neuve įsikūrusiame Herge muziejuje.

O muziejus tikrai vertas dėmesio. Tiek muziejaus pastatas, tiek ekspozicija. Ne per seniausiai (2007-2009) pastatytas pagal prancūzų architekto, apdovanoto Pritzker Prize, Chistian de Portzamparc projektą. Pastatas išties išsiskiria netikėta erdvių kompozicija ir kompaktišku monumentalumu. Kiaurai peršviečiamas pagrindinis muziejaus fasadas primena komikų knygelės langelius, šoninis fasadas - komiksų (arba BD, kaip juos vadina belgai) knygelės viršelį. Foje erdvė, besitęsianti per visą pastato aukštį - asimetriška ir svaiginanti, tarsi siurrealistinio spektaklio dekoracijos. Puikus funkcinis patalpų suorganizavimas.

Muziejus atviras kasdien, išskyrus pirmadienius, nuo 10.30 iki 17.30. Savaitgaliais - nuo10.00 iki 18.00. Bilieto kaina - 9,50 Eur.

Muziejus lengvai pasiekiamas automobiliu (važiuojant keliu link Namuro, E411), traukiniu (iš Midi, Centrinės arba Liuksemburgo traukinių stoties; važiuoja išvardinta tvarka), autobusu. Šią informaciją galite pasitikrinti muziejaus puslapyje.

Muziejuje veikia fantastiška tintologijos parduotuvė ir kavinė "Le petit Vingtieme".

Leopoldas Lambikas I alias Kicius, Kacius, Katanėlis

Kurį laiką nieko nerašiau. Ne, ne todėl, kad Belgijoje nusibodo ir nebėra jau apie ką papasakoti. Tikrai ne. Ši maža šalis pilna staigmenų ir visokiausių įdomybių. Priežastis buvo kita. Ją, tiksliau jį, matote nuotraukoje. Mūsų namuose apsigyveno katinas. Dar toks visai katinėlis, gimęs rugpjūčio viduryje.

Pavadinom mes jį tokiu ilgu skambiu vardu - Leopoldas Lambikas I, bet šaukiam trumpais kaciais ir kiciais. Kilmingojo vardo kilmė ir logika tokia: Leopoldas - belgų karaliaus garbei (mūsų kacapėlis irgi yra belgas), Lambikas - briuselietiško alaus garbei (nes abu jie - ir katinas, ir alus - šviesios spalvos ir spontaniško būdo).

Mūsų Leopoldas turi savo pintą namelį (ugdom gerą skonį, ką ten visokiuose skudurinėse palapinėse gyvens), kurį, esant reikalui, galima paversti kelioniniu krepšiu (kemperiu). Visas tas įmantrus būstas kainavo apie 25 eurus "Tom&Co" parduotuvėje. Kitas stambus pirkinys - WC su stogu ir dvigubu dugnu - užtenka kasdien persijoti kraiką ir išmesti tai, ko ten neturėtų būti. Šitą pirkom netoli namų esančioje "Une vie de chien". O toliau prisidėjo kraikas, žaisliukai, ėdalo indeliai, purškikliai atbaidyti ir purškikliai privilioti, etc.

Pirmomis dienomis turėjom šiokio tokio vargo su WC dėžute, bet panašu, kad (tfu tfu tfu) jis jau beveik praeityje. Kažkada, artimiausiu metu, teks mūsų chuliganėliui susipažinti su veterinaru. Gal kas galite kokį nors rekomenduoti?