Jazzu ir Leon Somov "The Music Village" klube

Nutariau pasidalinti naujiena. Sakau, gal bus aktualu ir kam nors, kas neskaito Belgijos lietuvių bendruomenės konferencijos pranešimų. O naujiena štai tokia, kad lapkričio 21 d. Briuselio džiazo klube "The Music Village" skambės Jazzu ir Leon Somov - vienas populiariausių lietuviškų duetų. Ir į mūsų kaimą ateis šventė :)

Taigi, koncertas vyks lapkričio 21 d. (pirmadienį). Bilietus galima rezervuoti internetiniame klubo puslapyje: http://www.themusicvillage.com/Reservation.aspx

Bilieto kaina: BLB nariams 13 Eur, ne BLB nariams - 15 Eur.


O čia - ausytėms pasimaloninti:

"Brazil.Brazil" Šimtas metų Brazilijos meno

M. Brocos "Redemption of Han" (1895 m.)

Vietoj to, kad ruoščiausi prancūzų egzaminui, rašau įspūdžius apie parodą "Brazil. Brazil". Tokią atseit apžvalgėlę už 12 eurų. Keistas tas brazilų menas. Toks, lyg aštriu peiliu padalintas į kolonijinių patirčių apraudojimą importine stilistika ir abstrakčių formų bei primityvizmo samplaiką braziliška maniera. O kas yra braziliška - taip ir lieka sunku apibūdinti - (per)ryškios (per)grynos spalvos, aptakios formos, grubus primityvizmas? Atrodytų, kad brazilus kamavo (kamuoja) tas pats tautinės stilistikos paieškos košmaras, su kuriuo Lietuvos dailininkai grūmėsi XX a. pradžioje. Ar tema, ar koloritas? Palyginus, lietuviams tai buvo niekų darbas - lietuviai-lenkai-žydai-rusai, bet visi daugiau mažiau tipiški, vienas kito nemėgstantys, kaimynai, dailės pradžiamokslį išėję pas tuos pačius mokytojus. O brazilai? Portugalai? Afrikiečiai? Indėnai? Čia jums jau ne vieno regiono tautų makalynė, o trijų žemynų estetinės grumtynės. Kur gi tas stilistinės atramos ir pasaulėvokos atspirties pagrindas, kurį užgožia vergovės nuoskaudos ir sarmatos?

Sunkoka užduotis, reikia pripažinti, teko ir parodos kuratoriams. Kokią Braziliją pristatyti? Turtingą ir skoningą ar savitą, daugiau mažiau tokią, kokia buvo (yra)? Ir manyčiau, kad pasirinktas konceptas su šalies meno istorija supažindinti pateikiant stipriausių įtakų pjūvį - neslepiant meninių lepsusų ir pataikūniškų akadeministinių "šūdevrų" - slidus, bet ir baisiai masinantis kelias. Kažin, ar Lietuvos kuratoriai ryžtųsi reprezentacinėje parodoje iškabinti renesansinio dydžio drobę su raudonosiomis gurguolėmis ar linksmais raudonskariais pionieriais?























Parodoje eksponuojami keli šimtai tapybos, grafikos ir skulptūros darbų, sukurtų (ir kažkaip atrinktų) nuo Taikomojo meno akademijos (1822 m.) įsikūrimo iki pirmų pripažintų grynosios braziliškosios tapatybės apraiškų XX a. 3 deš. Šimto metų laikotarpis, apimantis blizgančius skiepijamos civilizacijos įrodymus Brazilijoje (europietiškai aprėdyti indėnai, sukniomis ir auksiniais karuliais išpuoštos juodaodės vergės, "baltųjų kilmingųjų" pozomis išsirikiavę "kitokie" žmonės) ir organinį, simbiozinį "brazilišką" primityvizmą, kurio ambasadore pasirinkta Tarsila do Amaral. Eksponuojamuose "Antropofagija", "Darbininkai" (ir kituose, kurių pavadinimų neprisimenu)  "prasimuša" europietiško kubizmo karkasas, apvilktas, anot kuratorių, primityviomis indėnų meno formomis, o aš pridėčiau, kad ir spalvomis.

Prisipažinsiu, kad mane labiau sudomino ta išprievartauta XIX a. tapyba - klestinčios plantacijos, pakrantėje įsikūrę nauji miestai, kilmingomis pozomis susodintos juodaodės vergės - ir šalimais eksponuojami etnografinių kelionių eskizai, kuriuose įvairiausiai susiraitę tamsiakūniai vyrai ir pusnuogės moterys, specialiomis kaukėmis uždengti veidai su prierašu "kad vergai negalėtų nusižudyti prisivalgę žemių". Gal ir banalios prieštaros, bet savo darbą padaro. Taip pat - tokios keistos realistine maniera sukurtos falsifikuotos istorijos scenos, kuriomis buvo stengiamasi įtvirtinti naują valstybę, pateikiant "turėjusią būti" praeitį.

V. Meirelles "The first mass in Brazil" (1860 m.)

Tokie paveikslai kaip V. Meirelles "Pirmosios mišios Brazilijoje" ir nepuošia ekspozicijos, bet puikiai iliustruoja norą Naująją šalį matyti romantizuotą ir egzotišką, kur susidomėję (laisvi) indėnai smalsiai stebi taikius kolonizatorius. Beveik rojus. Beveik išsiilgtoji Arkadija.

P. Americo "Tiradentes quartered" (1893 m.)

Kita milžiniško dydžio drobė pasakoja herojišką kareivio Tiradentes'o, nuteisto miriop ketvirčiuojant už antikolonistines ir revoliucionieriškas veiklas, kitaip tariant, Tėvynės išdavimą, istorija. Tai pirmą kartą pavaizduotas savos šalies herojus. Naujas naujos šalies atpirkėjas pakartas, nuskandintas ir ketvirčiuotas už žmones ir už naują Tėvynę, kurios kontūrus pakartoja išdarkytos kūno dalys. Tikriausiai, net nereikia sakyti, kad dailininkas sulaukė kritikos ir murmesių iš oficialiosios dailės akademijos.

Iš modernesnės dalies verčiausi dėmesio keli paveikslai, kuriuose pavaizduotos minkštos lyg lėlės, spalvingos ir jaukios prostitutės. Gaila tik, kad neatsimenu nei autoriaus, nei tikslaus pavadinimo (bet galiu pasakyti kurioje salėje ir ant kurios sienos jiedu kaba). Ir dar bandelinis motinystės ciklas, sukurtas interpretuojant senųjų vietos gyventojų laidojimo urnų formas. Na, taip, dar ir sausa adata atlikta raudonųjų žibintų serija. Nors ta modernėjančios dailės dalis nepasirodė labai įspūdinga, matyt, visas XX a. II p.-XXI a. gėris slypi anapus, kitoje parodoje "Art in Brazil".

Nieko aš čia labai smarkiai nepapasakojau, bet Jūs nueisit ir patys pamatysit.

Paroda eksponuojama BOZAR'e iki 2012 m. sausio 15 d. Bilietai kainuoja po 12 eurų, su "Eurostaro" bilietu - du žmonės gali apsilankyti už vieno bilieto kainą (mums dar liko du tokie "Eurostaro" bilietai, jei kas norėsite - rašykit - padovanosiu :))

Tiesa, negaliu susilaikyti ir nepakritikuoti paties BOZAR'o - išgirto ir trokštamo. Tegu jo vardas ant parodos lankstinukų ir būna geriausia renginio reklama, bet eksponavimo sąlygų tikrai nepavadinčiau geromis. Erzino tai, kad beveik kaskart teko prisitaikyti pasilenkti tinkamu kampu, kad galėtum sau netamsuodamas perskaityti  eksponato etiketę. O ir mano akis, išlepusi nuo NDG judrių eksponavimo širmų, modernios Karališkojo meno muziejaus eksponavimo įrangos ir pan., liko nepatenkinta BOZAR'o salėmis, įsuptomis į pilkas užuolaidas. Sutinku, tai būdas spręsti reikalaujamo mobilumo problemą, bet. Kai dalis salių užuolaiduotos, o kitos baltomis sienomis... kažkaip neprofesionaliai atrodo. Lyg kokia provincijos galerija. Net jei šitas keistenybes pasirinko brazilai - BOZAR'o profesionalai galėjo įsikišti ir bent tinkamai sureguliuoti apšvietimą. 

Šis tas įdomaus apie Belgiją: draudimai, leidimai, balsavimas ir kanapės

Toliau pratęsiu belgiškų įdomybių sąrašiuką. Šį kartą apie tai, ką leidžia ir draudžia belgiški įstatymai, moteris valdybose ir mokesčius.

• 2002 m. Belgija įteisino eutanaziją. 
• 2003 m. Belgija įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas.
• Belgija pirmoji pasaulyje uždraudė kasetines bombas.
• Belgija buvo antroji šalis pasaulyje, 2006 m. uždraudusi priverstines vedybas.
• 2003 m. kovo mėnesį Belgija ir Italija pirmosios pasaulyje pradėjo naudoti elektronines asmens tapatybes korteles. Belgija taip pat bus pirmoji Europos valstybė visiems šalies piliečiams išdavusi e-tapatybes korteles.
• Belgija buvo pirmoji šalis pasaulyje, kuri išdavė elektroninius pasus pagal ICAO reikalavimus.
• Belgijos vyriausybėje dirbančių moterų ministrių procentas yra vienas aukščiausių pasaulyje (2000 m. - 55%), o 1921 m. Belgija tapo ir viena iš nedaugelio pasaulio šalių, į kurios Parlamentą buvo išrinkta moteris.
• Belgija yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose mokslas yra privalomas iki 18 m.
• Belgija buvo pirmoji šalis 1892 m. įvedusi privalomą balsavimą.
• Belgijoje galima nebaudžiamai laikyti 3 gramus kanapių arba augintis vieną tokį augalėlį.
• Belgijoje kasmet suvartojama 24 milijonai "Ecstasy" tablečių.
• Mokesčiai Belgijoje yra vieni didžiausių pasaulyje. Gyventojo sumokamas pajamų mokestis gali siekti 50 proc. gautų pajamų. Mokesčiai, įskaitant socialinį draudimą, gali siekti 57,3 proc. Paveldėjimo mokestis gali siekti 80 procentų paveldimo turto vertės. 
• Karališkosios šeimos išlaikymui kasmet skiriama 12 milijonų eurų, kurie surenkami per mokesčius.
• Belgija yra antra po Kanados pagal kasmet suteikiamų naujų pilietybių skaičių.

Šis tas įdomaus apie Belgiją: alus, šokoladas, bulvytės ir vafliai

Užtiko Nerijus labai įdomių rinkinuką faktų apie Belgiją. O aš nutariau jais pasidalinti su jumis, galiu kirsti lažybų, kad bus ir tokių, kurių nežinojote!

• Belgijoje išvaroma daugiau kaip 800 rūšių alaus.
• Vienas Belgijos gyventojas per metus suvartoja maždaug 150 litrų alaus.
• Pirmoji pasaulyje alaus akademija buvo įkurta 1999 m. Belgijoje, Limburgo provincijoje, Herk-de-Stad mieste.
• Trapistų alus, varomas Westvleteren vienuolyne kelis kartus buvo išrinktas geriausiu alumi pasaulyje. 
• Leuveno Anheuser-Busch Inbev yra didžiausia alaus kampanija pasaulyje.
• 1912 m. Briuselyje J. Neuhausas sukūrė šokoladinius saldainius su įdaru (praline).
• Belgijoje kasmet pagaminama po 220 000 tonų šokolado.
• Vienas Belgijos gyventojas kasmet suvalgo po 22 kg šokolado (arba po 61 g kasdien).
• Belgijoje yra daugiau kaip 300 šokolado gamintojų, veikia daugiau kaip 2100 šokolado parduotuvių.
• Kilogramas belgiškų praline saldainių kainuoja nuo 30 iki 58 eurų.
• Briugė - belgiško šokolado sostinė.
• Daugiausia pasaulyje šokolado parduodama Nacionaliniame Briuselio oro uoste.
• Belgija eksportuoja daugiausia šokolado pasaulyje. 
• Belgai išrado gruzdintas bulvytes, kurios pardavinėjamos visuose Belgijos miestuose.
• Belgiški vafliai yra trijų rūšių: Liežo, Briuselio ir galettes. Liežo vafliai yra netaisyklingos formos ir riebesni, Briuselio - didesni, keturkampiai, liesesni, paprastai valgomi su plaka grietinėle, ledais, šokoladu ar uogomis, galettes - ploni ir minkšti vafliai, paprastai valgomi per pusryčius.
• Belgija garsėja savo konditerija. Populiariausi šie mieliniai kepiniai: cramique (mielinis pyragas su kiaušinių tryniais ir razinomis), cougnou (valoniškas mielinis žiemos pyragas), gozettes (įdaryti pyragaičiai) ir tarte (su vaisiais ir uogomis).  Populiariausi tarte su vyšniomis, slyvomis, obuoliais, cukrumi ir ryžiais.
• Belgija yra viena iš nedaugelio išsivysčiusių pasaulio šalių, kurioje vienam gyventojui tenkantis McDonald užkandinių skaičius yra labai mažas - 0,062 užkandinės 10 000 gyventojų. O tai yra 7 kartus mažiau nei JAV, 4 kartus mažiau nei Japonijoje ir dvigubai mažiau nei Prancūzijoje ir Vokietijoje.
• Belgijoje vykstanti La Foire de Libramont yra didžiausia žemės ūkio mugė Europoje.

2012 m. Tour de France startuos Lieže

Šiandien daugiadienių dviračių lenktynių "Tour de France" organizatoriai paskelbė kitų metų lenktynių maršrutą. Pasirodo, kad kitąmet dviratininkai startuos Belgijos mieste Lieže, apsukę kilpą stos Vise ir iš Vise, kirtę Belgiją, stos Tournai. Toliau - Prancūzija. Galbūt tai puiki proga dviračių mėgėjams apsilankyti Belgijoje?

Numatoma programa:

birželio 27 d. atidarymo ceremonija ir pan.
birželio 28 d. ekipų pristatymas
birželio 30 d. prologas Lieže (6,1  km)
liepos 1 d. Liežas-Seraing (180 km)
liepos 2 d. Startas Vise miestelyje. Vise-Tournai.

Iliustracija iš http://www.letour.fr 

Briugė - sausaininis Viduramžių miestas

Briugės kanalas

Apsilankymą Briugėje vis taupėm laukdami draugų, su kuriais galėsime pašniukštinėti po šį išgirtą Belgijos miestą. Nutiko taip, kad per mėnesį Briugę aplankėme net du kartus - su Drambliais ir su RR. Abu kartus ištaikėme saulėtas giedras dienas, net keista ;)

Briugė. Daug kas kaltiną šį miestą esą jis labai turistinis, per daug sutvarkytas, per daug nulaižytas, per daug gražus, per daug dar kažkoks. Kiti žavisi, Briugės naudai lygina ją su Gentu ir vis grįžta dar kartą čia pasivaikščioti. Dar ir dar kartą. Kokie lankytojai būsime mes? Sunku pasakyti. Man Briugės senamiestis abu kartus pasirodė per pilnas turistų, per didelis, bet tu pačiu, pasukus į nuošalesnes gatveles žavėjo provincijos miestelio ramybe, romantiškais užkaboriais ir netikėtomis miesto perspektyvomis. Pakeisti - nieko nepakeisi - miestas yra toks, koks yra arba toks, kokį jį pats matai ;)

Briugės gatvė. Perspektyvoje matosi Šv. Salvadoro katedros
bokštas

Briugė - tai kelionės laiku gerokai atgal miestas, kuris stebėtinai sėkmingai išvengė frontų, bombardavimų ir kitų XX a. nelaimių (nors abu kartus jį buvo okupavę vokiečiai ir čia sušaudė vienuolika okupacijai besipriešinusių miestiečių ir britą laivo kapitoną). Dabartinis Briugės senamiestis susiformavo aplink IX a. tvirtovę, kuri buvo suręsta kaip atsparos taškas prieš vikingų atakas. XIV-XV a. Briugė tapo pasaulinės svarbos prekybos audiniais centru, kuriame gyvenę pirkliai nesibodėjo leisti pinigo ištaigingiems rūmams ir gyvenamiems namams, fundavo bažnyčių statybą, kvietėsi dailininkus ir skulptorius bei iš užsienio tempėsi meno šedevrus. Kai sako mano kelionių vadovas, Briugės prašmatni ir naujoviška architektūra bei už jos sienų slypėjusi prabanga kėlė pavydą visai Šiaurės Europai. Na, žinoma, kaimynai per tuos 200 klestėjimo metų tiek pripavydėjo, kad uždumblėjo ir nuseko Zwino upė - miesto gerovės gysla. Ištikta nelaimės Biugė tarsi sustingo, užsikonservavo už savo gynybinių sienų. Viskas. Taškas.

Briugė. Stogo fragmentas

Visų miesto grožybių čia neaprašysiu - nuvykę kada nors viską pamatysite patys - dangų remiančius bažnyčių bokštus, mirgančius prašmatnius miesto rotušės ir rūmų fasadus, painias akmenimis grįstas gatveles, gilių kanalų sistemą, tiltų tiltus ir rylininkus. Bet štai, ką mes aplankėme ir ką tikrai verta pamatyti Briugėje:

Briugės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Iš visų miesto kampelių matomą Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, kurios bokštas (122,3 m) - aukščiausia plytų mūro smailė Belgijoje ir antra pagal aukštį Europos. 1220 m. prasidėjusios bažnyčios statybos užtruko du šimtus metų. Bažnyčioje galima apžiūrėti gana rūstų gotikinį interjerą, pamatyti Michelandželo skulptūrą "Madona su kūdikiu" (1504-1505), kurią į Briugę parsivežė flamandų pirkliai broliai Janas ir Aleksandras Mouscronai. Įdomu ir tai, kad ši skulptūra yra vienintelis Michelandželo kūrinys, kuris buvo išvežtas iš Italijos menininkui dar esant gyvam. Kitas įdomumas tas, kad už patekimą į tą bažnyčios dalį, kur stovi skulptūra - reikia susimokėti.

Votai Briugės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje

Verta apžiūrėti P. Pourbuso tapybos darbus bei Burgundijos princo Karolio Narsiojo bei jo dukters Marijos mauzoliejus.

Netoliese Švč. Mergelės Marijos bažnyčios įsikūrę du nedidukai muziejais - Gruuthuse, įrengtas prabangiuose pirklio rūmuose ir Groninge, kuriame sukaupta visai nebloga ankstyvosios flamandų ir olandų tapybos kolekcija. Neabejotinos šio rinkinio puošmenos - J. van Eycko ir keli  H. Boscho tapybos darbai. Bilietai kainuoja po 8 eurus - šiek tiek pigesni nei Briuselio muziejuose, tačiau ir ekspozicijos čia kuklesnės. Pagrindinėje aikštėje įsikūręs miesto muziejus ir kokia tai dar parodų salė, kurioje šiuo metu eksponuojami S. Dali darbai. Priešais Švč. Mergelės Marijos bažnyčia esančiame konferencijų centre už 6 eurus galima apžiūrėti P.Picaso, J. Miro ir kitų jų amžininkų grafikos darbelius.

Aklojo Asilo skersgatvis)

Toliau pėdindami palei kanalą praeisite nedidelį sendaikčių turgų, o pasukę link gatvelės smagiu pavadinimu - Aklo Asilo skersgatvis - pateksite tiesiai į didžiąją miesto aikštę (Burg), į kurią fasadus atgręžusi pasakiška miesto rotušė (1375 m.), Šventojo Kraujo bazilika, gildijų pastatai ir pirklių rūmai.

Šventojo Kraujo bazilikoje (XII a.) saugoma viena švenčiausių relikvijų - šventas indelis, kuriame likę keli nukryžiuotojo Kristaus kraujo lašai. Legenda pasakoja, kad šiame inde pasemtu vandeniu Juozapas iš Arimatėjos plovė mirusio Kristaus kūną.

Nežinia, kiek šios relikvijos istorijoje tiesios, juo labiau, kad ji atsirado XII a., galbūt čia kaip ir U. Eco romane "Fuko švytuoklė" aprašytame viduramžių turguje, kuriame buvo galima iš vieno prekijo nusipirkti Marijos kaukolę vaikystėje, paauglystėje ir senatvėje (nepaisant jau to, kad krikščioniškoje tradicijoje Marija yra vienintelis žmogus į Dangų paimtas su kūnu). Bet ar tame esmė? Daug svarbiau, kad ši vieta žmonėms įkvepia ramybę ir tikėjimą.

Žemutinė Briugės Šventojo Kraujo bazilikos koplyčia

Bazilika sudaryta iš dviejų koplyčių: žemutiniosios asketišos Šv. Bazilijaus ir aukštutinės, XIX a. perstatytos, koplyčios (mat nedorėliai revoliucionieriai prancūzai ir čia spėjo prikišti savo destrukcinius nagus).

"Ellis Gourmet burger" - tikri mėsainiai žuvų pašonėje

Visiškai nekilmingas maistas žuviai paskirtoje Šv. Katerinos aikštėje (4 place Sainte-Catherine). Tegu ir prasčiokiškas šitas maistas, bet tikrai nepriekaištingai paruoštas. Retai prašaunanti "Agenda" restoranėlių kritikė K. Merchiers "Ellis Gourmet burger" mėsainiams skyrė tris taškus iš keturių galimų. O tai jau daug! Ir tikrai, Ellis mėsainiai nė iš tolo neprimena plastmasinių Mc Donald'ų ar Quick'ų hamburgerių ir net, sakyčiau, lenkia daugumą kebabinių, kurios šiaip jau išsiskiria dosniomis porcijomis ir šviežiais produktais.

Mėsainių kainos nėra laužtos iš piršto ar išburtos tą patį pirštą bedus į dangų. Iš pirmo žvilgsnio jos gal ir gali sukelti dvejonę (8-13 eurų už sumuštinį - mano bobutė tai tikai gūžtelėtų pečiais, o koks drąsesnis kritikas tai dar ir pirštą prie smilkinio pasukinėtų), bet pirmas gero maisto kąsnis ją lengvai ištirpdys :). Prie mėsainių galima papildomai užsisakyti dubenėlį salotų arba gruzdintų belgiškų bulvyčių (abeji po 3,5 Eur).

Mes išbandėme tris variantus - mini mėsainių trio (13 eurų už tris kumščio dydžio mėsainius su aviena, vištiena ir jautiena), ekstravagantišką mėsainį su vištienos file ir pomidorais (9 Eur) bei firminį Ellis special -bacon mėsainį (9 Eur). Nei vienas iš valgytojų nesiskundė, o krimto savo porcijas net ausys lapsėjo.

Manyčiau, kad mini mėsainių trio - puikus pasirinkimas, ypač jei nežinote, ko norite arba jei labai labai norite kelių mėsainių ir negalite išsirinkti :) Po Ellis meniu galite pasižvalgyti čia.

Darbo dienomis ir sekmadienį "Ellis Gourmet burger" valgytojų laukia nuo 12-23 val. Nuo ketvirtadienio (mažojo penktadienio) iki šeštadienio restoranėlis atviras iki vidurnakčio. Puiki, vienok, vieta vėlyvam užkandžiui.

Kad lengviau surastumėte, pridursiu, kad restoranėlis įsikūręs priešais "Mer du Nord".

O štai tobula pamokėlė iš "The pink panther", kaip užsisakyti hamburgerį.

Čiuku čiuku iš Briuselio į Londoną: dviejų valandų kelionė su "Eurostar"

Pirmą spalio savaitgalį pasinaudojom vienu iš Briuselio privalumų - vieta. Įsispraudęs į pačią Europos širdį, šis miestas yra žiauriai puikus starto taškas europinėms kelionėms - iki Amsterdamo - vos dvi, o iki Paryžiaus ar Kelno - trys valandos automobiliu, iki Londono - dvi valandos traukiniu. Žinoma, atstumą iki Londono irgi galima matuoti automobiliais - ypač jei išdrįstumėt važiuoti ne ta kelio puse - bet mes šįkart nutarėm jį išmatuoti traukiniais. Iš smalsumo. Na, ir ką Jūs manote - dvi valandos ramios, tylios kelionės (nė nepalyginsi su seniau Lietuvoje važinėjusiomis električkomis) ir atsirandi tarptautinėje St. Pancras traukinių stotyje. Neišpasakytas gėris. Jokių mindžiukavimų laukimo salėje, jokių pakilimų ir nusileidimų, jokių slėgio pokyčių, jokių reklamų ir siūlymų pirkti loterijos bilietus, jokio nuovargio. Ramuma. Kai traukinys pajuda - šitai supranti tik iš pradėjusio slinkti pakelės vaizdo. Greitį traukinukas išvysto irgi įspūdingą - Nerijus spėjo, kad greičiausiuose ruožuose traukinys lėkė didesniu nei 280 km/val. greičiu. Va, tada net ausis užgulė, kaip lėktuve.

Jei atstumą matuoti eurais - tai išeitų 85 Eur žmogui į vieną pusę. Į Paryžių, reikėtų teisybės dėlei pasakyt, bilietai daug pigesni. Per specialias akcijas į vieną pusę galima nukeliauti ir už 30-40 Eur.  

Londone praleidome dvi puikias dienas. Norėčiau rašyti lėtas, nes nebuvo skubos link oro uosto ir oro uoste. Ir kas Londone? Neskaitant to, kad tai buvo karščiausios ever rudens dienos Londone (Briuselyje irgi), mes su draugais JMTM aplankėme Parlamento rūmus (ekskursijos kaina 15 svarų), kur ne tik išklausėm Didžiosios Britanijos parlamentarizmo istoriją ir pasakaites apie iki šiol išlikusias apeigas :), bet ir susiurbčiojom popietės arbatėlę.

Pasisėmę žinių patraukėm Temzės krantine link Tate modern.

Hm, kas čia per pastatas? O gi, ne prastesni rūmai nei Parlamento - pati Londono rotušė.

Temzės krantinė, kaip ir visada, buvo pilna keistuolių, kūrėjų ir ... turistų :). Ir ne tokia ji jau trumpa, ta krantinė. Nors, jei nukulniuotumėme palei visą Nemuno krantinę Kaune ar Neries krantinę Vilniuje - atstumo taip pat prikapsėtų. Sukartos pėdos, uolekčiai ir kiti ilgio matai, drauge su saule, padarė savo - pradėjom žvalgytis laisvo suoliuko, vandens pardavėjų ar šiaip, bent jau kokio padoresnio šešėlio. Ir net nesitikėjom, kad šešėlyje slepiasi kultūra - po tiltu aptikome plačius klodus senknygių. Voila, kaip čia pas tuos londoniečius, beveik kaip pas Kauno bukinistus. Briuselyje tokios knygos paprastai pardavinėjamos dideliuose knygynuose.

Koja už kojos, bekalbėdami ir besimėgaudami bičiulyste, pripėdinom Tate modern. Kaip sako pats muziejus - menas už dyką.

Kokob - Etiopijos virtuvė Briuselio senamiestyje

Išlydėdami Mindaugą namo, paskutinės vakarienės užsukom į "Kokob" - etiopietiškų patiekalų restoraną (10/13 rue des Grands Carmes). Nė nenutuokėm, ko tikėtis ir ko laukti. Keptų žiogų ar kruopienės su bulvėmis? Prisipažinsiu, kad aš pirmą kartą ragavau kažko iš afrikietiškos virtuvės.

Jaukiame restorane nuotykiai prasidėjo mums dar nepradėjus valgyti. Gavom staliuką ir meniu. Pavartėm, pakraipėm galvas - ką gi mes žinom, kas geriau, troškinti burokėliai ar lešiai? O gi štai - discovery menu (atradimų meniu) - kaip tik tai, ko reikia trim lietuviams Europos sostinėj. Pasiteiravom padavėjo, ar nebus tik mums per daug, jei imsime atradimų meniu su gėrimais (3 mėsiški patiekalai, 3 daržovių patiekalai, 2 sūriai, salotos ir po pusę litro vyno bei vandens. Ir tik 30 Eur!). Padavėjas užtikrintai pakratė galvą, "kaip tik" atsakė. Na, kaip tik, tai kaip tik. Imam. Belaukdami savo atradimų, gavom užkandžius - birių mėsiškų ryžių su razinomis ir skiltele citrinos - paprasta, bet skanu.

Taip mums bekramsnojant ir iš atminties vardinant Afrikos valstybes, ant stalo atsirado trys... puslitriai vyno ir pusantro litro vandens. Ir mes supratome... ką padarėm  - užsisakėm tris tuos atradimų rinkinius. Dar bandėm guostis, kad gal vis tik jie bus nuosaikūs, gi matė, kad užsakom tai tryse, o ne visa gentis. Tokios kvailos viltys žlugo iškart, kai ant stalo vienas po kito pradėjo rastis troškinių ir sūrių pilni dubenėliai. Fiu... net abiem vyrams smakrai atkaro. Tai ką kalbėt apie mane? Bet jau šaukštai po pietų (tiksliau - kaip tik pietums) - nieko kito nebeliko, tik giliau atsikvėpti, atsileisti diržus ir kibti į gausią vakarienę.

Maistas buvo labai skanus: troškinta aviena, aštri jautiena ir dubenėlis minkštos vištienos; troškintos burokėlių salotos, aštrus daržovių troškinukas ir špinatai; birus varškės sūris, sūris su špinatais bei šviežių daržovių salotos. Šalimais - pintinėlė etiopietiškos duonos - ritinėliais susukto raugintos tešlos blyno. Bet kiekiai mus nugalėjo - kaip Mindaugas pajuokavo - suvalgėm visos šeimos metų davinį.

Tikriausiai kada nors ateityje, kai praeis sotumo jausmas, dar užsuksime į šį puikų restoraną. Tik tada jau būsim išmintingesni - imsim ko nors labai saikingai :) Jūs irgi nepasimaukit!

Viršuje esančioje nuotraukoje matosi kaip atrodė maždaug trečdalis vakarienės. Sudorojom dar vieną tokią porciją ir palūžom - dalį maisto teko palikti.

Portugališki Garsijos pyragėliai

Netikėtai ir nelauktai mus užklupo spalis. Pirmosios jo dienos, kurias praleidome Londone, nešykštėjo šilumos (29'C!), buvo pilnos lėto vaikščiojimo, bičiulystės, londonietiško tikka masala ir popiečio arbatėlės... bet apie tai vėliau -  kelionių skyrelyje. Duodu ir daugiau pažadų, nes taip ir liko neaprašytos rugsėjo kelionės į fucking Briugę, Leuvain-le-neuve ir Vaterloo, gausi vakarienė etiopiečių restorane "Kokob" "Mokobo", atrastasis Briuselio beginažas ir Šv. Kotrynos bažnyčia. Todėl pažadu, tarpuose tarp prancūzų kursų ir svečių - papasakosiu visas naujienas (kol jos dar nepavirto istorijomis). O šiandien, kol oras neatvėso (nors mano ispanas Iniaki, sakė, kad jau tuoj tuoj oras grįš į normos ribas), pasidalinsiu trumpa žinute apie portugališką kavinaitę "Garcia" (confeitaria Garcia).

Vieną saulėtą šeštadienį užsukom  į netoliese įsikūrusią "Garcia" (Avenue de la Couronne 75, Ixelles) pusryčių. Mat, garbės tai nedaro, bet šaldytuve, kaip mano brolis sako, buvo tik iš bado pasikorusi pelė. Už dvyliką eurų iš jauno pardavėjo gavom po stiklinę kavos ir keturias bandeles: vieną su kumpiu, antrą su višiena, trečią su krevetėmis, o ketvirta buvo bulvinis pyragaitis su žuvimi. Kepėjus galiu tik pagirti ir pakviesti Jus, kai važiuosit pro šalį, užeiti pas Garcia. Vietiniai mūsų kvartalo portugalai užeina, tai ir Jūs galite drąsiai stumtelti baltas duris į vienuoliktus metus gyvuojančią "Garcia".

Garcijos kavinaitė - nedidukė, jauki, įrengta tarsi portugališkas kiemelis - su nedideliu fontanėliu, namukų frontonais ir metaliniais baldais raitytomis kojomis, todėl šiek tiek keista, kad niekas kiemelyje ... nerūko :)

Šalimais veikia kepinių parduotuvė "Garcia". Pyragai, kuriuos matėme pro langą, atrodė žiauriai patraukliai. Tai sakau, gal ateikit/atvažiuokit kas nors į svečius - bus proga paragauti portugališkų saldumynų :)