Romantiškasis Villers-la-Ville vienuolynas

Šalia Villers miestelio stūksantys milžiniški cistersų vienuolyno griuvėsiai - vienas iš tų kultūros paminklų, kuriuos tiesiog būtina pamatyti lankantis Belgijoje ir/ar Briuselyje. Tikrai, duodu klyką. Atvykę viešnage džiaugsis ne tik istorijos ir architektūros, bet ir fotografijos bei iškylų mėgėjai. Jau iš toli pasimato rūstūs griuvėsiai, kurie su kiekvienu žingsniu stiebiasi aukštyn, kol galiausiai savanaudiškai užstoja visą dangų. Kas iš tolo rodėsi esą tik apirus bažnyčia - išsiplečia iki akimis neaprėpiamo vienuolyno komplekso. Trisdešimt statinių!  Jų tarpe - beveik 100 metrų ilgio bažnyčia (pusės standartinio futbolo stadiono!), terasomis kylantis vynuogynas ir puikiai išsilaikęs trijų ratų vandens malūnas. Visas Villers-la-Ville vienuolyno kompleksas prilygsta nemažam šiuolaikinio miesto gyvenam kvartalui ar vidutinio dydžio senamiesčiui. Mediatyviam senamiesčiui, apgaubtam maldos ir rankų darbo ramybe. Net neabejoju, kad XIX a. šie griuvėsiai turėjo stipriai virpinti romantikų, rašytojų ir dailininkų rankas ir širdis. O iškylaudami tarp aptrupėjusių vienuolyno sienų, nesibaigiančių tuščių langų eilių ir aukštai išlinkusių nerviūrų, Belgijos romantikai turėjo beveik pajusti šalimais šlamančius juodai baltus abitus, užuosti dar vis juntamą smilkomos miros kvapą ir kartas nuo katro krūptelti pasigirdus unisonu giedamo choralo aidui ar vienuolyno valgomajame į dubenėlio dugną bilstelėjus šaukštui... magiškieji Villers-la-Ville griuvėsiai galėtų lygiaverčiai iškilti vietoje Eichwaldo griuvėsių garsiajame Casparo Davido Friedricho paveiksle "Abtei im Eichwald" (1810) ar atsirasti kuriame nors E. A. Poe romane.

Trumpai apie šį vienuolyną užsiminiau, kai pasakojau apie ten žiūrėtą spektaklį "Rožės vardas". Šį kartą paporinsiu šiek tiek išsamiau, mat apsilankę saulėtą rugsėjo sekmadienį, apšniukštinėjom beveik visus vienuolyno kampelius ir pripyškinom tiek ir tiek fotografijų.


Villers-la-Ville vienuolynas

ŠIEK TIEK ISTORIJOS

1146 m. Marbais valdovas Gauthier ir jo mama Judita pakvietė cistersus įsikurti jų žemėse Brabante. Cistersai kvietimą priėmė ir iš Clairvaux į Villers atsiuntė vieną abatą, dvyliką vienuolių ir penkis broliukus pasauliečius, kurie įkūrė pirmąjį Villers vienuolyną. Praėjus keliems mėnesiams, šviežiai įsikūrusius vienuolius aplankė Šv. Bernardas, pakraipė šventą galvą ir parinko vienuolynui naują (dabartinę) vietą. Gretimai tekėjusios Thyle upės slėnis, jo nuomone, buvo ideali vieta vienuolyno statyboms - nuošali, turinti švaraus vandens šaltinį ir visas statybai reikalingas medžiagas.


Villers-la-Ville. Abato rūmų fragmentas

























Ankstyvieji vienuolyno pastatai - neišliko, mat XIII a. pabaigoje kompleksas buvo pilnai perstatytas ir išplėstas. XIII a. - buvo laikinas, tačiau ženklus, vienuolyno aukso amžius. Kaip tvirtina lankstinukas, keli to laikotarpio vienuolyno abatai buvo paskirti į aukštus bažnytinius postus, o vienuolių ir brolių pasauliečių tarpe radosi daug šventųjų ir palamintųjų. Jei vienuolyno kronikos nemeluoja, per XIII a. Villers vienuolyno bendruomenė ženkliai išaugo, ją sudarė daugiau kaip šimtas cistersų vienuolių ir trys šimtai brolių pasauliečių. Vienuolynui priklausė 10 tūkstančių hektarų dirbamos žemės ir miškų, išsidėsčiusių tarp Antverpeno ir Namūro. Vienuolyno žemes valdė vienuolyno ūkis, įkurtas Grandpré vietovėje (vėliau tapo savarankišku vienuolynu).


Villers-la-Ville. Bažnyčios apsidės fragmentas





XV a. vienuolyne padėjo mažėti brolių pasauliečių skaičius. Tai stipriai palietė vienuolyno pajamas, nes sumažėjus vienuolyno žemes dirbusių broliukų pasauliečių skaičiui, teko samdytiems darbininkams mokėti už darbą. Lyg to būtų buvę maža - XVI-XVII a. vienas per kitą besikartoję karai gerokai aptalžė bažnyčią, o vienuolyno bendruomenę net devynis kartus privertė pasitraukti iš savo buveinės. XVIII a., stojus ramesniems laikams, vienuolynas šiaip ne taip išsikapstė iš bėdų ir nepriteklių, sukaupė lėšų ir pradėjo modernizuoti viduramžiškus statinius. Deja, trumpalaikį klestėjimą (koks čia klestėjimas, viso labo - klestelėjimas) nutraukė kilusi prancūzų revoliucija. O 1796 m. naujoji prancūzų administracija vienuolyną uždarė ir kaip nacionalinį turtą pardavė prekiautojui statybinėmis medžiagomis... Voila.

Kaip jau minėjau, XIX a. vienuolyną pamilo ir ėmė lankyti vietiniai romantikai (vienas garsesnių šios vietos mylėtojų buvo patsai Viktoras Hugo). Ir pagaliau, kai 1875 m. universiteto istorikas Eugène Van Bemmelis išleido paskutiniojo Villers vienuolio atsiminimus ("Dom Placide où les mémoires du dernier moine de Villers"),  mylėtojų būrelis pasiekė, kad būtų uždrausta ardyti vienuolyną ir jo medžiagas naudoti naujų pastatų statybai (tuo metu - La Motte piliai). 1893 m. buvo atlikti pirmieji komplekso restauracijos darbai (ach, turėjo skaudėti jų širdis, kai amžiaus viduryje, 1855 m., per vienuolyno teritoriją nutiesė geležinkelį Leuven-Charleroi...). Rimtesne pastatų priežiūra susirūpinta tik 1984 m. (kai gimė mano brolis). Kompleksas yra restauruojamas, atkasami nugriautų statinių pamatai. Restauracijai ir konservavimui naudojamos europinių fondų lėšos (Feder programa).

Vienuolyne organizuojami  kultūriniai renginiai. Vieni iš paminėtinų - nuo 1987 m. veikiančio Villers teatro statomi įspūdingi spektakliai, paskutinį balandžio savaitgalį vykstantis muzikos festivalis bei šviesų šventė spalio pabaigoje.


ARCHITEKTŪRA

Aprašydama vienuolyno pastatus naudojausi oficialiu informaciniu lankstinuku, kurį gavau besilankydama vienuolyne. Specialiai nekeičiau ir aprašomų statinių eiliškumo - galbūt sumanysit vieną dieną aplankyti šią nepaprastą vietą ir atsispausdinę mano straipsniuką pasinaudosite juo keliaudami vienuolyno siūlomu maršrutu.

Home of cooking - parduotuvė, kurioje pradeda stoti širdis

Pirmų pasivaikščiojimų po Briuselį metu Nerijus Skr. užvedė į neišvaizdžioje, kiek purvinokoje gatvelėje įsikūrusią "International home of cooking". "Ai, čia tokia virtuvinė parduotuvė, gal patiks" - trumpai mestelėjo. Gal?! Aišku, kad pati.... ooO! Geras! Aplinkui tiek visokių įvairybių ir įmantrybių, kad net gniaužia kvapą. Ką Lietuvoje namų konditerės gaminasi iš zefyrų ir visokių turkiškų saldainių - čia viską gali nusipirkti tvarkingose tūbelėse. Tiesiog imk ir parsinešęs namo tobulink savo įgūdžius (jei tokių yra). Ir visos saldumynų dekoravimo medžiagos bei instrumentai - visiškas menkniekis palyginus su gausiomis rietuvėmis varinių, silikoninių ir skardinių kepimo formų - nuo pusapskritučių iki gėlės žiedo formos, nuo aukštų keliaaukščių pilaičių iki nedidučių širdelių. Atskiruose skyriuose, kaip kokiame muziejuje, eksponuojami karališki plieninių ir keramikinių kardų peilių rinkiniai, įvairiaspalvės duoninės ir kavinukai, žaisminga SMEG buitinė technika ir technikėlė. Rūsyje išdėliotos eilės aukštų, žemų, plačių, siaurų puodų, keptuvių ir troškintuvių, kurias universitete išmokau pavadinti britvonais, makaronų gaminimo aparatų, raviolų formų, fondiu, kulinarijos knygų ir t.t., ir panašiai. Trumpiau tariant, čia galima įsigyti viską, ko reikia virtuvei ir gaminimui. Ir ne tik viską, bet ir grožį. Mat, čia tas pardavinėjamas viskas dar ir gražus.

Kainos? Kainos - nelygu ką pirksite. Nuo nedaug iki daug. Bet kokybė... liuks!

"International home of cooking" įskūrusi Briuselio senamiestyje, rue Léopold 3.
Darbo dienomis dirba nuo 10 iki 18 valandos, šeštadieniais - iki 18.30.

Ta proga prisiminiau vieną Julia Child, Alex Prud'homme knygos "My life in France" vietą, kurioje Džiulija pasakoja, kaip ją buvo apsėdusi virtuvinių reikmenų kaupimo manija. Užėjusi į "International home of cooking" visada šią ištrauką prisimenu ir pasvarstau, ar Džiulija čia išliktų šalto proto.

Štai ir Jums mėgėjiškas minimo gabaliuko (p. 78-79) vertimas:

"Polas (Džiulijos vyras - R.) mano virtuvę pradėjo vadinti "alchemiko tvirtove", o mane pačią praminė "kuosa Džiulija" - pagal lengvai kuoktelėjusį paukštelį, kuris be atvangos į savo lizdą tempia visokiausius stagarus, karulius, pūkus ir skanius kąsnelius. O tiesa ta, kad aš reguliariai lankiausi "Dehillerin", iš kur parsinešdavau pačių įvairiausių kulinarinių įrankių ir prietaisų. Mūsų virtuvėje buvo tiek peilių, kad būtų pakakę apginkluoti visą piratų laivą. Čia taip pat buvo varinių, molinių, skardinių ir porcelianinių indų; matavimo lazdelių, svarstylių, termometrų, laikmačių, atidarytuvų, butelių, dėžučių, maišų, svorių, tarkų, kočėlų, marmurinių plokščių ir įmantrių presų. Vienoje virtuvės pusėje, išrykiuoti kaip kareiviai, stovėjo septyni Ali Baba tipo stikliniai aliejaus indai pripildyti išgarintų sultinių. Kitoje pusėje - kabėjo skirtingų tūrių matuokliai - vieno, pusės ir ketvirčio litro, šimto ir peniasdešimties mililitrų. Aplinkui buvo sukaišioti ir mano ypatingieji rakandai: varinis kaistuvėlis cukrui, ilgi virbalai, skirti susmaigstyti į mėsą lašinių gabalėlius, ovalus vėžlio kiauto įrankis, kurį naudojau gremžimui, kiniškas konuso formos sietas; taip pat mažos keptuvėlės lietiniams blynams, tartų žiedai, klevinės maišymo mentelės ir daugybė sunkių varinių puodų su ilgomis rankenomis... Mano virtuvė mirgėte mirgėjo nuo įrangos gausos, bet man niekaip neatrodė, kad jau turiu užtektinai.".

Prancūzai šaiposi iš belgų

Vakar per prancūzų pamoką kilo diskusija apie tai, kaip belgai kalba prancūziškai. Vienus žodžius jie taria "belgiškai" (pvz, Antverpeno pavadinimą "Anvers" taria ne [anver], kaip to reikalautų prancūzų kalbos taisyklės, o [anvers]), kitiems susigalvoja pakaitalus (pvz., prancūzai rankšluoščius vadina "serviette", o belgai - "essui"), tik skaičiuoja paprasčiau nei prancūzai. Jei pastarieji "97" išdainuos kaip matematikos uždavinį (4*20+17), tai belgai pasakys labai paprastai ir padoriai - "97".

O prancūzai, nors ir pačių regionai kalba labai skirtingais dialektais, mėgsta iš belgų pasišaipyti. Ir ne tik iš jų tarties. Kaip sakė prancūzė mokytoja, jei jau prancūziškuose anekdotuose dalyvauja bukas, kvailas ir visiškas mėmė personažas - tai jis būtinai bus belgas. Štai jums vienas anekdotas su paaiškinimu.

Prancūzų kalboje yra tokia konstrukcija "pas de", kuri reiškia "jokio/jokios". Pavyzdžiui, "pas d'argent" (jokių pinigų), "pas de probleme" (jokių problemų) ir panašiai. Taigi:

Važiuoja belgas į Kalė (Calais)*. Privažiuoja miesto ženklą ir skaito "Pas-de-Calais". Apsisuka ir grįžta namo.

* šnekamojoje kalboje dažniau vartojamas sutrumpintas miesto pavadinimas. Kaip ir lietuviškai - "Kalė", o pilnas miesto pavadinimas yra "Pas-de-Calais" (pažodžiui išvertus būtų "Jokios Kalės").

Gal kas žino daugiau juokelių ir anekdotų apie belgus? Pasidalinkti ;)

Diena be automobilio, ferma prie karaliaus rūmų ir cypa tikka masala

Šiandieną, kaip dori ir susipratę europiečiai, praleidome be automobilio. Nors, tiesą sakant, tai jau buvo gal kokia penkiolikta ar šešiolikta tokia diena be automobilio, todėl teisingiau būtų sakyti, kad dieną praleidome su dviračiais, belgiškom vėliavėlėm ir lėtu maistu.

Europos judrumo savaitę Briuselyje vainikavo dar judresnis sekmadienis. Prie karaliaus rūmų jaunieji agronomai įkūrė fermą, kurioje buvo galima pasižiūrėti, kaip atrodo baklažanai, vištos ir karvė. Kažkodėl pastaroji mažiems belgiukams sukėlė ypač daug juoko. Nors, kai geriau pagalvoji, pirmą kartą sutikta karvė tikrai gali palikti ne paties kilmingiausio gyvūno įspūdį: keistai išlinkę ragai, po jais krutančios pailgos plaukuotos ausys, drėgnas ūsuotas snukis ir didelis papelijusios spalvos kūnas su keistu rausvu maišeliu tarp užpakalinių kojų. Ir dar savarankiškai besimaskatuojanti uodega. Hm, na gal ir juokinga.

Bet gi, fermoje buvo galima ne tik apžiūrėti "gyvuolius" (kaip sako N. močiutė) ir susipažinti su kiaušinio atsiradimo schema, bet ir pakramsnoti vietoje ruošiamo "lėto" maisto. Maisto iš ūkiuose užaugintų daržovių ir gyvūlėlių bei paruošto normaliuose puoduose ir keptuvėse, be tu visų "E". Mūsų pasirinkimas nebuvo nei koks labai originalus, nei ką, nes skrandžiai jau buvo sujaukę protus ir ten mirksėjo tik vienas žodis "VALGYTI!". Mano pietūs - viščiukas tikka masala su eko-ryžiais ir eko-lešiais. O Nerijus pasiėmė kažką-neįsivaizduoju-ką afrikietiško.

Šalimais bruzdėjo ir ūkininkų turgus, kuriame be visų įprastų ožkų ir karvių pieno produktų bei limuzinų (čia tokios karvės) dešryčių ir kvapnių duonos kepaliukų buvo galima įsigyti šviežių sraigių. Tai spėkit, ar mes galėjom joms atsispirt?

Vėjas "fermoje" irgi buvo natūralus. Ne koks nors zefyras ar fenas. Tad, pradėję šiurpti, apžergėm savo dviratukus ir pasukom link Cinquantenaire (Jubelpark) parko, kur visą dieną vyko pačios įvairiausios sportinės rungtys, Londono olimpinių žaidynių pristatymas (todėl buvo galima sutikti ir vieną kitą britišką policininką su juokingai languotomis kepuraitėmis ir juodais katiliukais) ir visoks kitoks jormarkas.

Malonu buvo matyti laisvomis gatvėmis besidžiaugiančius žmones. Visi stengėsi nors kaip nors pažymėti dieną be automobilių: kas važiavo dviračiais ir tandemais, kas riedučiais ar riedlente, kas jojo žirgais, stūmė vaikų vėžimukus ar netrukdomi skriejo neįgaliųjų vežimėliais, o kas neturėjo kuo - tai bent pėsti, "iš principo", ėjo gatvėmis. Smagu, kai toks paprastas dalykas, kaip viena diena be automobilio, gali suteikti tokį malonumą.

Midijos restorane "Chez Léon"

Drauge su Briuselyje viešinčiais kolegomis nutarėm suraitoti po puodą midijų. Galvų ilgai sukti neteko, nes iki šiol vis dar neturim mėgstamiausios moliuskinės. Pasiklausėm Googl'o Visagalio, kur geriausios midijos visame Briuselyje. Jis mums ir sako: "Eikite į "La Bonne Houmer" arba į "Bij den Boer". Deja, pirmasis mums netiko, nes trokštama kryptis buvo Senamiestis, antrąjį teko atmesti, nes jų puslapyje prašoma vietas rezervuoti iš anksto. Hmmm, ieškom toliau - kelionių vadovas sako, kad "La moule sacree", įsikūrusi pačiame centre, yra puiki vieta suvalgyti porciją midijų. Dar truputį pagooglinę radom kelis nelabai gerus, švelniai sakant, atsiliepimus apie šį restoną ir nutarėm ten kojos nekelti. Na ir kas beliko? Liko išbandyti turistų knibždančioje rue des Bouchers įsispraudusį "Chez Léon".

Prasibrovėm pro minias turistų ir nuolatos kimbančius restoranų padavėjus, gavom staliuką kimšte prikimštame restorane ir išsirinkę ėmėm laukti atplaukiančių moliuskų. Imant domėn restorane vakarieniaujančios minios skaitlingumą, patiekalai atplaukė pakankamai greitai. Na, bet tikrai nenustebino ir negaliu sakyti, oooooOO, jau kokios geros midijos pas Leoną, tai šakės. Jokų šakių. Midijos kaip midijos ir dar gi - vidutinio dydžio. Ir dar gi, kažkaip per dažnai man trekšėjo burnoj smėlis ar kažkas panašaus (gal perlai? :))). Todėl galiu sakyti, kad kol kas skaniausias midijas valgiau Mons'e.

Geros naujienos apie "Chez Leon":

- su tėvais atėjusiems vaikams iki 12 metų siūlomas nemokamas vaikiškas meniu.
- su midijomis patiekiamas bulvytes galima valgyti be saiko, t.y. tiek, kiek nori.
-  sekmadieniais vakare (nebepamenu nuo kurios valandos, lyg nuo 18) midijų galima valgyti tiek, kiek telpa.

Plačiau apie Leoną ir trumpą filmuką rasite čia.

Dégagez, s'il vous plait

Būna tokių dienų, kaip tyčia, kai gerą nuotaiką sugadina į metro vagoną įlipęs valkatėlė, kuriam neduodi išmaldos, o jis Tave pasiunčia kažkur toli ar šiaip, palinki nusisukti kur nors sprandą. O išlipus iš metro ir užėjus į bulkinę skanios pynės su cukaus gabaliukais, arogantiškas prancūzas, stovintis ties prekystalio viduriu, tau įsižeidusios asmenybės tonu pradeda aiškinti, kad matai, pone, užlindai prieš mane ir apskritai, iš kokio tu čia laukinio miško, kad nesupranti, iš kurios pusės stojama į eilę. Ir netenki amo. Kai viskas nutinka per dešimt minučių, labai būna gaila, kad nemoki prancūziškai keiktis ir bent jau valkatos pastatyti į vietą. Belieka nuduoti, kad nesupratai jo tono ir mimikos, o bulkinėj - atsiprašyti ir pasiaiškinti, kad net pardavėja nesuprato, kad Jūs, pone, stovite eilėje. Hrrrrr!!! Nors pasakyti norisi visai ne tai, o kad gerbiamas pone, atsikniskit, o jei stovite eilėje, tai ir stovėkit prie kasos, o ne prie durų. O valkatai atrėžti, kad tiesiog atsikabink, piss off.

Tai va. Šita istorija nutiko jau senokai, bet šią savaite išmokom labai naudingą žodį - "dégager", kurio pirminė reikšmė yra "atlaisvinti" (pvz., vietą). Bet pavartotas liepiamąja nuosaka, šis žodis šie tiek pakeičia ir reikšmę. "Dégage!" - verčiamas kaip "dink!", o sakomas kaip "atsiknisk!". Kad būtų mandagiau, galima kreiptis ir "Jūs": "Dégagez, s'il vous plait!".

Didesnę pasirinkimo įvairovę rasite čia.

Kur Briuselyje mokytis prancūzų kalbos?

Jei planuojate apsigyventi Briuseyje ir manote, kad anglų kalba yra numeris vienas visame pasaulyje ir Jums daugiau nereikia jokių kitokių kalbų, tuomet galiu pražiuginti, kad čia, Briuselyje, tikrai galima išgyventi ir be prancūzų kalbos. Užteks, kad iš pardavėjų išmoksite "merci" ir "bonjour". Jei šiek tiek pasistengsite - su laiku įsisavinsite ir "pardon" bei "s'il vous plait". Viskas, daugiau neverta varginti galvos ir liežuvio.

O jei manote, kad dar viena užsienio kalba nepamaišys, o supermarketo savitarnos kasą norėsit iškeisti į turgelius ir butikus - tuomet Briuselis puiki vieta mokytis prancūzų kalbos. Tikriausiai antra pagal gerumą po Paryžiaus :) Ir nors Briuselis įsikūręs Flamandiškos Belgijos dalyje, čia dažniau išgirsite kalbant prancūziškai, nei olandiškai. Na, bent jau ten, kur lankytis tenka man. Žinoma, su savais tarimo ir kartais gramatikos niuansais. O daug čia nevyniojant į vatą, štai Jums sąrašiukas viečikių, kur galima mokytis prancūzų kalbos (kad jau viena pažįstama vyresnio amžiaus olandė paprašė):

- AAA Europa Language School
Šnekamosios prancūzų kalbos kursai vyksa kasdien, du kartus per savaitę arba savaitgaliais. Mokomasi mažose (iki šešių studentų) grupėse, organizuojami individualūs kursai pagal Tailor'o metodus (kaip beveik ir visur kitur). Taip pat vyksta anglų, olandų, rusų, švedų, lenkų, kinų, kroatų ir kitų Europos kalbų kursai.

- Active Languae School
Prancūzų ir kitų Europos kalbų kursai. Taip pat vyksta arbų ir kinų kalbs kursai. Orientuojamasi į šnekamąją kalbą.

- Alliance Francais de Bruxelles-Europe
Prancūzų kalbos kursai vyksta kasdiens (intensyvūs kursai), du arba tris kartus per savaitę, savaitgaliais. Organizuojami šnekamosios ir rašytinės kalbos kursai. Taip pat - nuotoliniai kalbos mokymosi užsiėmimai. Čia mokausi pati, tad galiu pasakyti, kad, mano akimis, patogu tai, kad kursai vyksta pagal tą pačią metodiką, naudojami tie patys vadovėliai kaip ir Prancūzų kultūros centre Vilniuje (dabartinis Prancūzų institutas). Todėl, jei mokėtės ten ir patiko, tai galite drąsiai tęsti čia.

Norint užsiregistruoti - reikia atlikti testą (vietoje arba namuose).
Išduoti kalbos pažymėjimai galioja visame pasaulyje (;) ).

- Amira Language School
Intensyvūs arba vakariniai prancūzų kalbos kursai vyksta mažose grupėse grupėse. Taip pat mokoma anglų, olandų, vokiečių, italų ir ispanų kalbų.

- Berliz
Tikriausiai šį pavadinimą teko matyti ant pačių įvairiausių kalbos mokymosi leidinių - pokalbių kygelių, žodynėlių ir žodynų. Mokykoje organizuojami pačių įvairiausių kalbų kursai, siūlomos pačios įvairiosios programos - intensyvūs, individualūs kursai ir užsiėmimai grupėje.

- Call international
Čia vyksta bendrinės ir verslo kalbos kursai grupėse, inividualiai, nuotoliniu būdu ir pan. Mokoma prancūzų bei kitų Europos kalbų, taip pat kinų, japonų ir arabų.

- CCLM - Communal school
 Mokoma prancūzų, olandų, anglų, ispanų ir italų kalbų. Organizuojami specialybinės kalbos kursai. Vakarais - pokalbių klasės.

- Centre d'Etude du Francais
Prancūzų kalbos moko intensyviuose seminaruose, savaitaliniuose kursuose, individualiuose užsiėmimuose arba grupėse.

- Ceran Lingua International
Prancūzų, anglų, olandų, vokiečių, ispanų, italų, portugalų, rusų, arabų, kinų ir japonų kalbų kursai.

- CLL Language Centres (in UCL)
Siūlomi 31 kabos kursai studentams, grupėms ir verslo klientams. Studijos vyksta Briuselyje, Woluwe, Liovene, Namure, Vervierse, Tournai.

- Communication Claire 
Prancūzų, anglų ir ispanų kalbos prie puodelio kavos, skaitant knygas, žaidžiant stalo žaidimus ir diskutuojant Skype, el. paštu, MSN ir Twitter.

- CVO VUB 
Prancūzų, olandų, anglų, vokiečių, italų ir ispanų kalbų kursai VUB universitete.

- CVO Tervuren-Hoeilaart
Rugsėjo ir sausio mėnesiais startuojantys prancūzų, olandų, anglų, ispanų ir italų kursai.

- CVO Meise-Jette
Prancūzų ir dar 11 kalbų kursai įprastinėse grupėse bei nuotoliniu būdu.

Yra, žinoma, ir daugiau tų kursų ir mokytojų. Norint, galima susirasti vadinamuosius kalbos mainų partnerius. Pavyzdžiui, Jūs prancūzą mokote lietuvių, o jis Jus - prancūzų kalbos. Voila.

Belgiško alaus šventė

Savo tinklaraštyje dažniausiai pasakoju apie atradimus ir naujus patyrimus, o šįkart tenka rašyti apie tai, ką praradome. Gal čia aš truputį ir per daug skambiai pasakiau, nes šį praradimą, manau, kompensuosime kitą rudenį, bet tiks. Na, o jei žmoniškai, tai nesudalyvavom belgiško alaus savaitgalyje (hm... o gal tai kaip tik sėkmė?). Žinojom, žinojom, kad toks bus ir ruošėmės, bet: 1) neradom deramos kompanijos; 2) dar Lietuvoj būdama susigadinau koją, tad vaikščiojimas ir ilgas stovėjimas tomis dienomis buvo šiek tiek komplikuotas.

Kad galėtumėme bent įsivaizduoti ir kitiems papasakoti, kaip viskas išrodo, nuslinkome į Grand Place pasižvalgyti. Tryliktą kartą vykstantį alaus savaitgalį organizuoja Belgijos aludariai. Šventė prasideda penktadienį mišiomis Šv. Mykolo ir Šv. Gudulės katedroje, uždaru priėmimu rotušėje, apdovanojimais ir kitokiais geriausių aludarių pagerbimais. O tuomet, pavakarį, prasideda liaudies alaus fiesta Didžiojoje aikštėje. Šeštadienį per miestą keliaują alaus statinių ir vežimų eisena, vyksta aludarių paradas, sekmadienį - tęstinė alaus fiesta su animacija.

Alaus, kurį pilsto daugiau kaip pusšimtis alaus daryklų, galima paragauti visokio (bet man "Moeder Lambic" meniu įspūdingesnis). Tik reikia atstovėti netrumpą eilę iki žetonų kiosko, o po to panašią dar ir prie pasirinktos daryklos stendo. Jei ruošiatės degustuoti iš širdies, atstovėję eilę žetonų prisižerkit pilnas kišenes.

Sekmadienį buvo galima praktiškai neklystant atskirti tikrus alaus mėgėjus, kurie šventėje sąžiningai dalyvavo nuo penktadienio pavakarės ir prašalaičius turistus :)

Woké - kūrybingas maistas

Galerie de la Toison D'Or - viena iš mūsų mėgstamų prekybinių vietų. Gal net ne pati Galerie de la Toison D'Or, o visa Chaussée d'Ixelles, kurioje knibždėte knibžda prekybininkų ir pirkėjų. O Galerie de la Toison D'Or mūsų didaus prielankumo nusipelnė dėl dviejų dalykų - kino teatro UGC Toison d'Or ir Woké. Pastarąją užkandinę atradom visai neseniai, o užsukom belaukdami filmo "Rise of the planet of the apes" ("Beždžionių planetos sukilimas") pradžios.

Na, užkandinė, kaip užkandinė. Pradžioj prisipažinsiu, kad po bandymo pavalgyti Vilniuje įsikūrusioje "Wok to walk", buvau susidariusi labai nekokią nuomonę apie visokias wok viešojo maitinimo įstaigas. Žinoma, gal man tiesiog nepasisekė. Bet nepasisekė taip, kad savo "iš keptuvės į gatvę" dėžutę pilną makaronų su morkom, pievagrybiais ir svogūnais (nors meniu žadėjo visų septynių daržovių gamą) gana greitai pastačiau greta suoliuko Operos teatro skverelyje. Nutariau, kad aš nesu ant tiek alkana, kad valgyčiau makaronus su svogūnais, o kažkam gal gi toks daiktas pasirodys tikru delikatesu. Todėl net nereikia ir sakyti, kad šitas (ar šita) Woké mane nustebino. Ir ne tik maisto kokybe, bet ir išradingu meniu, kurio koncepcija gana paprasta - "Sukurk - mes pagaminsim!".

Savo atradimą darėm rugpjūtį, kai ir Briuselis ir Woké buvo beveik pustuščiai, todėl galėjom ilgiau, niekieno neraginami, lyg kokie kompiuteriniai beraščiai ar idant silpnaregiai, pastovėti subedęs nosis į monitorius ir neskubėdami susipažinti su maisto užsakymo tvarka. O ji štai tokia: kompiuterio ekrane pasirenki ryžius arba makaronus. Antru žingsniu prie jų pridedi norimas daržoves (morkas, sojų daigus ir pan.), trečiu - vieną ar kelis mėsos, žuvies arba jūros gėrybių priedus, ketvirtuoju - išsirenki vieną iš šešių padažų, penktuoju - siunti savo užsakymą virtuvei. Išsivynioja čekiukas, su kuriuo keliauji iki kasos, susimoki ir antrame užkandinės aukšte atsiimi savo sukurtą wok patieką. Pats paprasčiausias wok kratinys iš makaronų ir daržovių kainuoja 4,90 Eur. Su apetitu, žinoma, auga ir kaina.

Jei nesinori wok, galima paragauti anų karštų užkandžių - įvairiausių pavasario ritinėlių, garintų koldūnų ir pan., kuriuos gali pats pasirinkti nuo užkandžių baro. Keturių vienetų rinkinukas kainuoja 3,10, aštuonių - 6,10, o dvylikos - 8,50 Eur.

Kas patiko dar, tai - kava ir arbata, kurios puodelis tekainuoja viso labo 1 eurą. Voila. Tiesa, iš visokių ananasų, kivių, bananų ir kitų labai sveikatai naudingų vaisių galima susikurti ir švelnutį vaisių kokteilį. Mažas švelnutis kainuoja nuo 3,20 Eur.

Ko dar nepasakiau - tai labai smagi užkandinės aplinka. Tokia džiungliška. Žalios-žalsvos gyvybingos sienos, platūs ilgi stalai, ryškiaspalvės kėdės ir minštasuoliai. Puiki vieta atsikvėpti (arba prisikvėpti) belaukiant kino arba tada, kai pirkimas užknisa juodai (būna gi ir taip).

Rugsėjo šeštadienis Ostendėje

Rašyti apie Belgijos orą tai tas pats, kaip rašyti apie nieką, pilstyti iš tušio į kiaurą ar su pliku pešiotis. Beveik visuomet tinka trys žodžiai "lyja" arba "tuoj lis". Neįtikėtina išimtis buvo balandžio mėnuo. Ne pavasaris, o svajonė. O vos tik išaušo birželio pirmoji - susirinko debesys ir pradėjo lyti. Nieko nuosbaus, nieko keisto ir net gi nieko blogo. Viskas taip, kaip ir turi būti. Kai toks beveik-tuoj-tuoj-lis-oi-jau-lyja oras tęsėsi visą vasarą, stėbėjausi, kodėl Belgijos parduotuvėse pardavinėjama tiek daug suknelių. Vis tiek, geriausia vasaros eilutė - kaliošai ir skėtis. Na ir tarp jų dar kas nors atsparus drėgmei. Todėl maloniai nustebau kai rugsėjis prasidėjo saulėtai ir sausai, o pirmą rugsėjo šeštadienį termometro stulpelis, pats nepaliaujamai stebėdamasis, užsiropštė iki pat 29'C. Oho! Tokiu oru nieko kito nelieka, tik traukti iš Briuselio kur nors arčiau gamtos: į kukurūzų labirintą, topiarų parką ar prie jūros. Kaip žinia, nepanorę kišti nosies lauk iš miesto galėjo degustuoti belgišką alų visą savaitgalį Grand place vykusioje Alaus šventėje.

Mudu patraukėme jūros link, nosies tiesumu į Ostendę. Atomobilių kelyje buvo begalė, todėl dvigubai prailgo kelionė ir netikėtai užklupo nuožmus alkis. Pirmasis sustojimas - Ostendės centras, kur nors, kur kas nors gamina maistą. Neprisimenu nei pavadinimo, nei adreso (matyt, iš bado jau buvo aptemusios akys), bet kažkur suvalgiau vieną iš tradicinių Belgijos patiekalų - svieste keptą jūros liežuvį, o sutuoktinis suraitė visai neblogą steikiuką. Akims prašviesėjus išvydome pagrindinėje miesto gatvėje vykstačią visuotinę mugę-išpardavimą (net GB dalyvavo;), mat ko nenupirks poilsiautojai paskutinėmis atostogų dienomis - tas gulės sandėliuose iki kitos vasaros) ir išgirdom pro šalį žygiuojantį išprakaitavusį miesto orkestrą. Va, taip švenčiama vasara.

Iš šurmulio šiaip ne taip išnešėm kudašius į beveik mediatyvią pakrantę miesto pakraštyje. Pagaliau tyla ir sūrus vėjas, danguje plazdenantys spalvoti aitvarai ir retkarčiais pradundantis tramvajus. Vanduo sūrus.

Pavakarį, prieš išvažiuodami į sostinę, sustojom apžiūrėti šalia uosto įrengtų šliuzų ir ardekiško tilto.

Viskas, šeštadienis ir vasara baigėsi.

Egzotika Flagey aikštės turguje: magostinos, durijai, pitajos ir kiti baisūs žodžiai

Jau kelis kartus rašiau apie sekmadieniais miesto aikštėse įsikuriančius ūkininkų ir perpardavinėtojų turgelius. Kol Briuselis ir spalvingi jo turgūs buvo didžiai naujas ir be galo įdomus dalykas - važiuodavome iki Clemenceau arba Midi turgų (tokių ganyklų, išsitiesusių "nuo jūros iki jūros", nė liežuvis nesiverčia vadinti "turgeliais"). Kai jų žavesys priblėso, o kelionė su persėdimu pabodo, pradėjom lankytis gretimai įsikūrusiuose Jourdan, Chatelain ir Flagey aikščių turguose, o į super-turgus vežame tik besisvečiuojančius bičiulius.

Apie pirmuosius tris jau pasakojau, todėl šiandien, sekmadienio proga nutariau pabyloti apie Flagey aikštės turgeliuką - dviem eilėmis išsirykiavusius daržovių, vaisių, sūrių ir dešrų prekystalius bei vietoje gaminamų jūros gerybių virtuvėles. Nors ką čia daug apie patį turgų pribylosi, geriau papasakosių, kokių vaisių prisirinkom nuo vieno prekystalio: durijų, mangostiną, tamarillą, karambolą, pitają (drakono vaisių), guavą, šviežių graikinių riešutų ir šviežių figų. Pirkom ir visai normalių bulvių, valgomųjų hibiskų, pomidorų ir kitų kasdienių daržovių, bet jie mažiau įdomūs ar ne?

Pradėkime nuo mažiau egzotiškos karambolos. Visiems pažįstamos nuo prekybos tinklų lentynų ir iš kavinėse užsakomų desertų, mat šiuos dažnai puošia žvaigždės formos vaisiaus skiltele. Tik vienas "tik". Kiek teko karambolos skiltelių ragauti kavinėse - niekada nesuprasdavau, kas tame vaisuje yra tokio, kad jį reikia vežti iš šiltų kraštų- kietas, rūgštus ir žalias. O šiandien paragavom prinokusios karambolos. Gal ji ir nėra tokia puiki kaip obuolys ar kitas normalus europietiškas vaisius, bet nuo plastmasinių dekoracijų kavinėse tikrai skiriasi. Labai sultingas, lengvai salstelėjęs ir vos vos rūgštelėjęs vaisius, nors mano sutuoktinis apibūdino be kompromisų "atrodo, kad valgyčiau lapus" (neįsivaizduoju kokius lapus ir koks tų lapų skonis, bet tebunie).

Numeris du - pitaja, dar vadinama skambiu "drakono vaisiaus" vardu. Skaniausias vaisius iš šiandieninės medžioklės. Tikriausia plačiai jo pristatyti taip pat nereikia - parduotuvių lentynose paprastai guli kelių rūšių pitajų - gelsva, žalsva ar rausva oda su grėsmingai atsikišusiomis ataugomis, kurios kažkam labiausiai priminė drakono žvynus (lyg tas kažkas būtų drakoną kada nors matęs). Pitajos vidus būna baltos arba raudonos spalvos. Kažkur skaičiau, kad plantacijose augančių pitajų mėsa - baltos, o džiunglėse augančių - raudonos spalvos. Na gal, bet man kažkodėl atrodo, kad skirtumas jų genuose ;). Minkšta vaisiaus mėsa su smulkiais juodais grūdeliais, labai vandeninga, primena arbūzą, skonis - salsvas-vos-vos-rūgštas, raudona mėsa - puikus dažas, kaip patyrė mano balta palaidinė... (o fone skamba mamos balsas "tai ar aš tau nesakiau, kad reikia persirengti?").

Trečia eilėje - žalioji guava. Nedidelis, gero svarainio skersmens, malonaus, šiek tiek obuolius primenčio, skonio vaisius.

Kaip žiūrėti krepšinį Briuselyje

Žinoma, geriausia žiūrėti viename iš pub'ų, kurių šeimininkai nesibaimina garsiai kriokiančių ir mažai geriančių lietuvių. Mat, vos tik Jonas pasikabina ant lanko ar Kaukeinas įkala gražų tritaškį, sirgaliai savo "oooooooooOOOOO!!!!" ir "jeeeeeee!!!!!!" pradeda kilnoti pub'o stogą, o su kiekviena rinktinės nesėkme žemu unisonu "uuuuuuuuuuuuuuu...." išdejuoja visos tautos nusivylimą.

Pirmas vyrų krepšinio rinktinės varžybas žiūrėjom airių pub'e "Old Oak", Franklino gatvėje Nr. 26. Šimts sirgalių susirinko, net suolai nuo jų sulinko (čia tokia nelabai akivaizdi sąsaja su "Zuikių mokykla"). O sirgom visi taip nuoširdžiai, kad net keli nelietuviai greitai baigė vakarieniauti ir dingo lauk - kur gi jiems suprasti lietuvių aistrą amerikoniškam sportui ir keistą mūsų džiugesį, kad įveikėm britų ekipą (britai žaidžia krepšinį?!). Vakarykštes rungtynes su Lenkijos rinktine aistringai stebėjom "Fat boys", įsikūrusiame Liuksemburgo aikštėje (tie, kas nesuprato, ko čia žaliai apsirėdę lietuviai klykauja- persikėlė į lauko terasą). Kaip ir darosi aišku, kad šitame pub'e įsisteigs nuolatinė krepšinio žiūrėjimo astovybė. Nes nors ir nugirdom, kaip barmenas su savininku (?) tarpusavyje guodėsi, kad dabar jau lietuvių neatsikratys iki čepionato pabaigos, bet šį vakarą (Lietuva-Turkija) oranžinės kraštligės krečiami lietuviai vėl laukiami "Fat boys" pub'e. Mes laimėsim! Mes laimėsim! Jeeeeee!

Tiesa, jei nemeluoja anonsai, sekmadienį "Fat boys" rodys Lietuvos ir Ispanijos dvikovą.

Mėgstantys medituoti apie krepšinį vienumoje, gali pasinaudoti šiomis nuorodomis:

http://www.sport24.lt/

http://www.sportlemon.tv/

http://www.emigrantas.tv/ (8,99 Eur/mėn.)

http://www.lietuviska.tv/ (8 Eur/mėn.)

"News Gallery" Šv. Huberto galerijose

Mėnesį praleidome ne Briuselyje. Dvi savaites ir dvi dienas dienas keliavome žavingoje Prancūzijoje, o paskutines dvi rugpjūčio savaites praleidome Lietuvoje. Nerašysiu dabar apie tai, kokia puiki buvo kelionė ir apie tai, kaip iki graudulio buvo gera būti Lietuvoje. Apie tai kitą kartą. Šįkart pasidalinsiu nedideliu atadimu, kurį padarėme grįžę į Briuselį. Šv. Huberto galerijose (rue des Bouchers) vietoj vienos iš daugelio šokoladinių įsikūrė "Naujienų galerija" ("News gallery") pardavojanti visokio plauko periodiką - angliškus, prancūziškus, vokiškus ir rusiškus laikraščius, įvairiomis kalbomis išleistus teminius žurnalus bei Briuselio ir Belgijos gidus.

Nerijus pirko Prancūzijoje leidžiamą žurnalą alaus mėgėjams - "Biere magazine". Gal ir nebūtų pirkęs, jei vienas etikečių kolekcionierius nebūtų sovietmetį "Utenos alaus kombinato" naudotų etikečių priskyręs buvusios Jugoslavijos alaus darykloms. Ajajajai.... Dabar Nerijus ruošiasi žurnalo redakcijai į Limožą rašyt laišką, kad jie paskelbė netikslią informaciją. Įdomu, ar parašys?