Šiandieną, kaip dori ir susipratę europiečiai, praleidome be automobilio. Nors, tiesą sakant, tai jau buvo gal kokia penkiolikta ar šešiolikta tokia diena be automobilio, todėl teisingiau būtų sakyti, kad dieną praleidome su dviračiais, belgiškom vėliavėlėm ir lėtu maistu.
Europos judrumo savaitę Briuselyje vainikavo dar judresnis sekmadienis. Prie karaliaus rūmų jaunieji agronomai įkūrė fermą, kurioje buvo galima pasižiūrėti, kaip atrodo baklažanai, vištos ir karvė. Kažkodėl pastaroji mažiems belgiukams sukėlė ypač daug juoko. Nors, kai geriau pagalvoji, pirmą kartą sutikta karvė tikrai gali palikti ne paties kilmingiausio gyvūno įspūdį: keistai išlinkę ragai, po jais krutančios pailgos plaukuotos ausys, drėgnas ūsuotas snukis ir didelis papelijusios spalvos kūnas su keistu rausvu maišeliu tarp užpakalinių kojų. Ir dar savarankiškai besimaskatuojanti uodega. Hm, na gal ir juokinga.
Bet gi, fermoje buvo galima ne tik apžiūrėti "gyvuolius" (kaip sako N. močiutė) ir susipažinti su kiaušinio atsiradimo schema, bet ir pakramsnoti vietoje ruošiamo "lėto" maisto. Maisto iš ūkiuose užaugintų daržovių ir gyvūlėlių bei paruošto normaliuose puoduose ir keptuvėse, be tu visų "E". Mūsų pasirinkimas nebuvo nei koks labai originalus, nei ką, nes skrandžiai jau buvo sujaukę protus ir ten mirksėjo tik vienas žodis "VALGYTI!". Mano pietūs - viščiukas tikka masala su eko-ryžiais ir eko-lešiais. O Nerijus pasiėmė kažką-neįsivaizduoju-ką afrikietiško.
Šalimais bruzdėjo ir ūkininkų turgus, kuriame be visų įprastų ožkų ir karvių pieno produktų bei limuzinų (čia tokios karvės) dešryčių ir kvapnių duonos kepaliukų buvo galima įsigyti šviežių sraigių. Tai spėkit, ar mes galėjom joms atsispirt?
Vėjas "fermoje" irgi buvo natūralus. Ne koks nors zefyras ar fenas. Tad, pradėję šiurpti, apžergėm savo dviratukus ir pasukom link Cinquantenaire (Jubelpark) parko, kur visą dieną vyko pačios įvairiausios sportinės rungtys, Londono olimpinių žaidynių pristatymas (todėl buvo galima sutikti ir vieną kitą britišką policininką su juokingai languotomis kepuraitėmis ir juodais katiliukais) ir visoks kitoks jormarkas.
Malonu buvo matyti laisvomis gatvėmis besidžiaugiančius žmones. Visi stengėsi nors kaip nors pažymėti dieną be automobilių: kas važiavo dviračiais ir tandemais, kas riedučiais ar riedlente, kas jojo žirgais, stūmė vaikų vėžimukus ar netrukdomi skriejo neįgaliųjų vežimėliais, o kas neturėjo kuo - tai bent pėsti, "iš principo", ėjo gatvėmis. Smagu, kai toks paprastas dalykas, kaip viena diena be automobilio, gali suteikti tokį malonumą.
Čia tau ne vaikiški dviračiai. Įspūdinga.
AtsakytiPanaikinti