Rytas Strasbūre

Barrage Vauban

Jau seniai norėjau aplankyti Strasbūrą (Strasbourg), nes ten aukščiausia katedra Prancūzijoje, nes ten palei kanalus išsirykiavę fachverkiniai nameliai, nes ten gimė kalėdinės mugės. Būtet dėl jų labiausiai ir norėjau pasivaikščioti Strasbūro gatvelėmis. Aišku, kad ne rudenį, o gruodžio mėnesį, kai aukštų kreivasienių namelių apsuptose aikštėse įsikuria kalėdinis turgus, pilstomas karštas vynas, graužiami meduoliai ir kertami troškinti kopūstai su elzasietiškomis dešrelėmis. Na, bet taip nepavyko. Už tai turėjau progą pasigrožėti miestu rudeninį rytą, kai jo gyventojai skubėjo į darbą, o turistai dar tingiai pusryčiavo savo viešbučiuose.

Šiuolaikinio meno centras WIELS

Yra Briuselyje toks geras daiktas, kaip WIELS. Toks tikras tikras šiuolaikinio meno centras įsikūręs buvusioje Wielman'o Ceuppen'o (Vylmano Siopeno) alaus darykloje. 1931 m. modernų bravorą pastatydino belgų architektas Adrien'as Blomme'as (Adrienas Blomas). 2008 m. pastatas buvo restauruotas ir įtrauktas į saugomų architektūros paminklų sąrašą. Šalia jo - viešas kolektyvinis sodas, už jo - geležinkelio linija, visai netoli - Midi geležinkelio  stotis.

8 priežastys aplankyti seniausią Briuselio rajoną - Anderlechtą

Kairiajame Senne upės krante išsidėstęs Anderlechtas - seniausias Briuselio rajonas. Jo teritorijoje yra rastos romėnų vilos liekanos ir frankų kapinynas. XII a. Anderlechte jau reziduodavo kanauninkai, o Aa ir Anderlechto lordai čia turėjo pasistatydinę dvarus. XIV a. Anderlechto teritorijoje vyko Brabanto grafo Liudviko II ir jo sesers Joanos kovos. Jis ją nugalėjo, bet po metų ji su Karolio IV pagalba vėl atsikovojo Briuselį ir titulus. 1393 m. Joana Anderlechtą prijungė prie Briuselio. XV-XVI a. laikomas Anderlechto kultūrinio gyvenimo suklestėjimo laikotarpiu, kurį nutraukė prasidėję Nyderlandų ir Prancūzijos karai. XIX a. Anderlechte apsigyveno daug naujakūrių. Čia steigėsi fabrikai ir jų darbininkams buvo statomi vadinamieji miestai-sodai.

Anderlechtas didžiuojasi, kad čia gyveno Erazmas Roterdamietis ir poetas Maurice Carême (Morisas Karemas), iš čia yra kilęs triskartinis Tour de France čempionas Philippe Thys (Filypas Tysas), diskotekos sumanytoja ir dainininkė Régine Zylberberg.

O štai čia - mano aštuonios priežastys, kurios galbūt ir Jus paskatins aplankyti šį šiaip jau gana šiukšliną Briuselio rajoną:

Oktoberfest Briuselyje

Vakar spėjau ne tik pasiklausyti Jono ir Vytauto šnekučiavimosi, bet ir sudalyvauti Oktoberfest'o bianalėje. Aš čia taip sau leidžiu pajuokauti, nes Oktoberfestas Briuselyje organizuojamas kas dveji metai. Tuomet Jourdan'o aišktėje išdygsta milžiniška, tačiau du kartus mažesnė nei Miunchene, balta palapinė iš kurios vakarais girdėti kažkas panašaus į "ein prosit, ein proooosit" ir "į sveikatą!" visomis europietiškomis kalbomis.

Mes savo masus smagiai kilnojome su Nerijaus kolegomis austrais ir bavarais ar šiaip šiaurės vokiečiais. Net italai ir tie prisijungė prie sunkiasvorių bokalų kilnojimo ir tuštinimo šventės. Dar gi mus pavaišino vokiška karkute, Miuncheno (Miunšėnų) veršienos dešrelėmis (mmmm, o kokios garstyčios prie jų buvo...) ir visu kalnu precelių.

Daugiau rašyti apie tą vakarą kaip ir nėra ką. Tik tai, kad alus upeliais tekėjo, alaus mėgėjai lipo dainuoti ant stalų ir suolų, kad nuo lubų varvėjo, kad skambėjo vokiškos "pramoginės" dainos, kad buvo... paprasčiausiai smagu :)  Oktoberfestų istorijos neperpasakosiu, geriau pasidalinsiu keliomis apyryškėmis fotogrfijomis (nes buvo karštą, nes buvo tamsu, nes viskas aplinkui drebėjo nuo dainuojančių ir plojančių alaus gėrėjų) - gal susigundysit ir Jūs. Šį savaitgalį arba už dviejų metų.

Jonas ir Vytautas Briuselyje

Vakar iš gana arti klausiausi Jono ir Vytauto. Meko ir Landzbergio. Prisipažinsiu, kad truputį dvejojau, ar tikrai noriu į šį susitikimą ir galiausiai nusileidau savo snobizmui ir savimeilei - galbūt tai vienintelis šansas gyvenime pamatyti ir išgirsti Meką.

Jono ir Vytauto pašnekesys apie draugus, Fluxus, Lietuvą, žmogų be vietos, Sąjūdį ir Niujorką buvo labai nuoširdus ir šiltas. Moderatoriai nelabai ir turėjo ką veikti, nes šios dvi asmenybės tarsi paniro į atsiminimais sutvirtintą dialogą. "Kada mes pirmą kartą susitikom? Hm... kada tai buvo? Kur? Tikriausiai, kad Niujorke.". "Pas kažką, nereklamuojame koncerte". "Taip. Tu tada skambinai fortepijonu Čiurlionį ir tai buvo taip skaidru ir tyra, kad aš neatsiklausęs nufilmavau. O po to manęs visi klausinėjo, kas čia groja, ką groją". "Žinai, norėčiau pergrotį tą įrašą, nes tuomet jį atlikau nelabai tinkamai".

"Aš džiaugiuosi, aš labai labai džiaugiuosi, kad mane aplinkybės privertė palikti Lietuvą. Nes tuomet aš atsiradau Niujorke ir jis iškart tapo mano namais. Ir jis iki šiol yra mano namai. Vieni iš mano namų. Ir nuo tada aš visur randu savo namus, kur tik esu. Šiuo metu - Briuselis mano laikini namai. Aš nesu žmogaus be vietos".

Eben-Emael fortas

Milžinišką fortą St. Pieters kalnuose aplankėme prieš pradėdami grybauti. Planavom pasielgti priešingai, tačiau nuobodūs kamščiai remontuojamame greitkelyje kiek pakeitė sumanymus. Eben-Emael fortą, beskaitydamas Roberto Petrausko knygas atrado Laurynas. Kaip jis pats išreiškė nuostabą, "gyvename čia jau trečius metus, o iki šiol neaplankėme nei vienos, II Pasaulinio karo vietos". Na, taip, sutinku (išskyrus tai, kad mes su Nerijum ir kompanija jau esam aplankę Hitlerio bunkerį - vilko guolį ir  trumpam pasižvalgę po Stavelot'ą).

Kaip mes grybavome Ardėnuose

Du rudenius gailiai pavyduliavau Lietuvoje grybus rovusiems tėvams ir giminiečiams. Jau nekalbu apie tą baltą pavydą, kuris kildavo užmačius kokiam nors feisbuke pasidalintas baravykų fotografijas: išrykiuotų pagal ūgį, pagal spalvas, pagal storį ar dar tebesigrūdančių pintinėje. Et, galvodavau, kad gerai ten Jums... O šią vasarą net slaptomis tikėjausi, kad iki atostogų pabaigos kaip nors teks pasimėgauti pulkaunykų rinkimo malonumais, bet nenuskilo.

Kai bandydavom Briuselyje gyvenančių lietuvių paklausinėti apie grybavimą Belgijoje, išgirsdavom beveik mitinius pasakojimus, kad Belgijoje grybauti draudžiama, kad pagavę miško savininkai atima grybus arba, kad kažkas kažkurį rudenį grybavo Ardėnuose. Bandėm kaip nors išsiaiškinti, ar tikrai Belgijoje neleidžiama rinkti grybų. Ir pasirodo, kad tikrai taip - privačiuose miškuose ir miškuose, priklausančiuose savivaldybėms ir pan. - grybauti draudžiama, tiksliau - norint juose grybauti reikia gauti savininko sutikimą. Tačiau paprastuose "bendro naudojimo" miškuose tikrai niekas nedraudžia rauti grybų. Vienok, yra pažymima, kad grybus leidžiam rinkti tik asmeninėms reikmėms.

Bemiegė Briuselio naktis - Nuit Blanche 2013

Pavadinimas toks - Baltoji t.y. Nemigos naktis. Ir skirta ji ne pagalvio kedenimui, kambarių vėdinimui, avelių skaičiavimui ir dar kokiai beviltiškai bandymo-užmigti-veiklai, o visai smagiems pasivaikščiojimams po naktinį Briuselį. Kai miesto sienas nusėja keistos projekcijos, praeivius vilioja iš skersgatvių sklindantys keisti garsai ir nutįsusios smalsuolių eilės ir atsiveria dienomis nė nepastebimų įstaigų, mokyklų ar praeities pastatų durys. Į sales, į bokštus, į požemius, į koplyčias ir į smalsulį. Trumpiau tariant, tai nereali proga pabraidyti po natinį miestą. Juo labiau, kad ruduo Briuselyje šiltas ir paprastai Nuit Blanche metu vis dar galima iki paryčių šlaistytis gatvėmis ar plepėti kokios nors kavinės terasoje. Toks, žinote, baisiai geras rudeninės nakties malonumas.

Brussels in the Rain

M.K. Čiurlionio paroda Gente

Įsibėgėja Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai skirta kultūros programa Briuselyje. BOZAR'e nuskambėjo Violetos Urmanos rečitalis, beveik nepastebėta praskriejo lietuviškos dokumentikos retrospektyva, M.K. Čiurlionio parodos atidarymas Gento muziejuje. Tikrai labai planavau užsukti į STYX'ą ir pasimėgauti poetine dokumentika, tačiau per mažai reklamos padėjo šį norą pamiršti. Gaila, tačiau tikiuosi, kad susirinko daugiau kino gerbėjų nei į "Auroros" peržiūrą, kurioje neskaitant mūsų su Nerijumi sėdėjo dar du žmonės. Vienas kantrus, kitas - ne, nes filmui įpusėjus susiruošė namo. Trumpiau tariant, net lietuvių bendruomenė Briuselyje nepridėjo Buožytės filmui sėkmės. Šiek tiek apmaudu, nes ekrane estetiškai pasakojama fantastinė meilės istorija buvo įvertinta Neuchâtel fantastinių filmų ir Karlovy Vary festivaliuose.

Pirmas kartas - Briuselio maratonas 2013

Jau kuris laikas negaliu patikėti, kai girdžiu save sakančią, kad bėgti yra labai smagu. Jei kas būtų bandęs mane tuo įtikinti mokykliniais ar studentiškais metais - būčiau jei ne pirštą pasukiojus prie smilkinio, tai bent ironiškai prunkštelėjus. Bėgioti?! Tai jau tikrai ne man. Labai gerai prisimenu tą šono dieglį, nebenešančias kojas ir kaip su Rūta lapnodavau aplink parką prieš fizinio įskaitas. Siaubas ir kankynė man buvo visi tie krosai Nemuno ir Neries santakoje, orientacinės Panemunės šile ir paprasčiausias nuobodus stadiono zulinimas. Už tai trumpas distancijas kurdavau kuo puikiausiai - čia aš Rūtą tempdavau paskui save. Tokia tai paguoda ir tai toks buvo mūsų fizinis bendradarbiavimas.

O va, štai, šiandien smagiai nurisnojau pirmą mini maratoniuką, 4K. Finišavau 10 minučių vėliau nei laimėtojas (viršijau savo lūkesčius maždaug 2 minutėmis ir buvau 5-a iš lietuvių moterų), bet tai mažiau svarbu nei faktas, kad pro Grand place pripūstus vartus įnėriau greičiau nei tie, su kuriais visą kelią lenktyniavau ar tie, kurių uodegos laikiausi įsikibusi, kad neatsilikčiau (ačiū). Man pavyko!