Gaasbeek pilis

Sekmadienį pusdieniui ištrūkom į lauką - kol saulė šviečia - reikia tuo pasinaudoti. Juo labiau, kad ant mano nosies jau kelionė į Lietuvą pas saviškius ir į Briuselį grįšiu tik rugpjūčio pabaigoje - reikia pamatyti pagrindines vasaros parodas, atlikti prievoles išpardavimams ir pasisotinti miestu iki soties, kad užtektų iki sugrįžtant. Apie ką aš čia? Ach taip, sekmadienio pasivaikščiojimą visai šalia Briuselio, Pajottenlande (lambiko krašte), stovinčioje Gaasbeek pilyje.

Ši pilis - pati tikriausia... XIX a. vizija, apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno XVI a. Gal aš čia per gudriai susukau, bet esmė ta, kad tai, ką galima šiandien pamatyti keliaujant po Gaasbeek (tikriausiai, kad reikėtų tarti Gasbėk) pilies sales - sukurta XIX a. ir dar prie to papildomai patobulinta XX a. pradžioje.

Baidarių kamštis Lesse upėje

Gėda ir pasakyti, kad jau daugiau kaip metai kažkur tarp daugybės popierių krebždėjo Nerijui dovanotas dovanų atvirukas, žadėjęs pasiplaukiojimą baidarėmis. Ir jei ne dovaną įteikę KoLa, vargu, ar būtumėme jį prisiminę. O kai prisiminėm, tai vienu kartu atplaukėm ir Lauryno, ir (pernykštį) Nerijaus gimtadienius. Toks savotiškas 2in1.

Ilgai rinkomės ir svarstėm, kur plaukti, koks maršrutas būtų geresnis, bet neturėjom jokios patirties ir suvokimo, kaip baidariavimas atrodo Belgijoje. Na, pasvarstėm, kad gal bus kaip Lietuvoje savaitgaliais ir visuotinių išeiginių metu, kai nuolatos turi lenkti triukšmingus baidarių eskadronus, bet tikrovė, kaip sakoma nelabai originaliuose romanuose, pranoko visus mūsų lūkesčius ir įsivaizdavimus.

Grafo Ernesto Solvay pilis (La Hulpe)

Aš jau tuoj išskrisiu atostogauti į Lietuvą ir neberašysiu Jums kasdien apie Belgiją ir apie Briuselį. O kol dar neprispyrė krautis lagaminų - ieškau tvarkos savo kompiuteryje. Vat, šiomis dienomis ėmiausi po truputį rūšiuoti pusmečio fotografijas ir atradau daugybę įdomių dalykų ir prisiminimų. Kad ir šis trumpas ankstyvo pavasario pasivaikščiojimas Ernesto Solvay pilyje La Hulpe. Tiesa, o žinojote, kad nors Prancūzija ir Vokietija garsėja įmantriomis pilimis, Belgijoje jų viename kvadratiniame kilometre stovi tankiausiai pasaulyje :)

Vienas didžiausių Belgijos mecenatų, grafas Enestas Solvay neo-prancūziško stiliaus piliatę įsigijo pačioje XIX a. pabaigoje (beje, grafą galite aplankyti Ixelles kapinėse). 1968 m. grafo vaikaitis pilaitę su visu parku, mišku ir tvenkiniais padovanojo Belgijai (šaunuolis). Visa pilies teritorija saugoma dėl savo nedalomos estetinės vertės, yra įtraukta į svarbiausių Valonijos kultūros pavaldo objektų sąrašą, o ne taip seniai tapo ir viena iš Natura 2000 ženklu pažymėtų teritorijų.

Laekeno kapinės: Rodeno "Mąstytojas", buržua ir požeminės galerijos

Drauge su Laurynu ir Akvile šiandien aplankėme Laekeno kapines ir jose parimusį Augusto Rodeno "Mąstytoją". Vieną iš keliolikos garsiosios skulptūros kopijų, kurią sau kažkada užsisakė meno ir senienų kolekcionierius Joseph Dillen (Žozefas Dijenas).

Tipinės XIX a. Laekeno kapinės yra seniausios iš vis veikiančių kapinių Briuselyje ir tikriausiai, kad žinomiausios turtingu kultūriniu ir memorialiniu paveldu. Kitas įdomus dalykas tas, kad tai paskutinės parapijinės kapinės Briuselyje, susispietusios aplink bažnyčią ir likusios arčiau gyvųjų parapijiečių. Visos kitos parapijinės Belgijos sostinės kapinės palaipsniui buvo uždarytos, o jas pakeitė izoliuotos nuo kasdienio gyevnimo rajonų kapinės (kaip pvz., Ixelles kapinės).

Laekeno kapinėmis miestiečiai ir kilmingieji susidomėjo 1831 m. šalimais įsikūrus karališkajai šeimai. Noras pasilaidoti būtent čia dar labiau išaugo tada, kai 1850 m. senojoje Laekeno Dievo Motinos bažnyčioje buvo palaidota pirmoji Belgijos karalienė Louise-Marie (kapinių centre išlikęs šios bažnyčios choras). O kas gi nenorėtų, jei galėtų?

Cook&Book - ir knygynas, ir kavinė

Apie Cook&Book knygyną buvau pažadėjus parašyti daugiau nei prieš metus, bet niekaip negalėjau suprasti, ar man jis patinka, ar ne. Nežinau ir iki šiol. Kaip kavinė - tada man jis patinka. Kaip knygynas - ne. Galite sakyti, kad nieko aš nesuprantu - nesupyksiu, bet ne mano tai knygynas. Prisipažinsiu, kad paprasčiausiai, mano knygynų pasaulyje Cook&Book neranda savo vietos, nors jis ir tituluojamas vienu gražiausių knygynų pasaulyje.

Amorphophallus titanum Nacionaliniame Belgijos botanikos sode

Beveik savaitę sekiau Botanikos sodo žinutes apie vis augantį ir žydėti besiruošiantį gigantiškąjį amorfofalą. Kaip ne kaip - įdomu pamatyti iš Sumatros kilusią didžiausią pasaulyje gėlę (!) dėl savo išskirtinio, švinktelėjusią mėsą primenančio kvapo, kuris užuodžiamas net ir už 200 m., pravardžiuojamą lavongėle (čia Indonezijoje taip).

Vakar Nacionaliniame Belgijos botanikos sode pražydęs amorfofalas išsistiebė iki 244 cm ilgio (ir tai tik žiedas!). Unikalu tai, kad šis, iš Bonos atgabentas, amorfofalas žydi trečią kartą nuo 1998 m., nors paprastai šis augalas žiedą išskleidžia kas 4-5 metus. Tik tris paras žydėsiantį augalą smalsuoliai ir gerbėjai gali apžiūrėti kasdien iki 22 val.

Knygos apie Lietuvą Waterstones knygyne

Dar nieko nerašiau apie Lietuvos parengtą kultūros programą, skirtą pirmininkavimo pusmečiui. Kita vertus, nėra dar kur skubėti - nepamačius gyvai - negalima nei girti, nei peikti, bet užmojai, vienareikšmiškai, ambicingi. Belgijos padange praskries vienos didžiausių Lietuvos (ar lietuvių?) kultūros žvaigždės - Violeta Urmana, Jonas Mekas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Oskaras Koršunovas, Šarūnas Bartas ir kiti nuostabūs vardai ir veidai. Laukiu nekantriai, nes bilietus į du renginius jau sugebėjau išplėšti.

Pirmasis kultūrinis šūvis nuskambėjo Waterstones knygyne, kur visą pusmetį bus galima įsigyti literatūros apie Lietuvą ar kaip nors susijusios su Lietuva. Kiek užmačiau pirmadienį vykusiame kick-off renginy, lentynos nuo knygų gausos tikrai nelūžta, tačiau pateiktos pardavimui gėdos taip pat nedaro.

Ommegang - viduramžiškos Briuselio tradicijos

Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.

Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?

Frédéric Blondeel šokoladas ir ledai

Šiandien smagiai leidom dieną su Joana, Laurynu ir Akvile. Sablono aikštėje paganėme akis į dailiai besikaunančius riterius ir patraukėm užkąsti. Galvų smarkiai nesukom ir patraukėm tiesiai į Ellis Gourmet burger, kur skaniausi mėsainiai Briuselyje, o pasisotinę panūdom ledų. Buvau girdėjus ar skaičius, kad skanius ledus gamina netoliese įsikūrusi Comus&Gasterea ledainė, bet atėję pabučiavom rankeną - pavėlavom 3 minutes, ledainė dirba tik iki 18 val.

Maatjes arba Maathesharing - sezonas prasidėjo!

Šiomis dienomis restoranų ir žuvininkų vitrinos pasipuošė skelbimais, kad atvyko pirmosios olandiškos sūryme mirkytos silkutės - pagal olandus vadinamos maatjes arba maatjesharing. Jei žvelgtumėme išimtinai proziškai, galėtumėme sakyti, kad tai paprasčiausios jaunos, lytiškai nesubrendusios silkės, maždaug 5 dienas mirkytos silpname druskos sūryme. O jei norėtumėme šiek tiek poetiškiau - tai sidabriškos, rausvu vidumi, švelniausios silkutės pasaulyje, penkias dienas nokintos ąžuolo statinėse. 

Kaip sako Wikipedia, maatjes gaudomos Šiaurės jūroje, netoli Danijos ir Norvegijos krantų, nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios - prieš prasidedant silkių brendimo ir poravimosi sezonui. Tokio amžiaus žuvelės būna pačios riebiausios, kokios tik galėtų būti (šiuo metu riebalai sudaro apie 15 procentų jų kūno masės), o ikrai bei pieniai dar nebūna pradėję vystytis. Palyginus su mums įprastomis Atlanto silkėmis, maatjes yra maždaug 3-4 kartus už jas mažesnės.

Viduramžiais olandų išrastas silkelių korservavimo būdas naudojamas iki šiol (jei negalvosime apie tai, kad nuostabiųjų maatjes parduotuvėse galima nusipirkti visus metus). Prieš mirkant pašalinamos silkučių žiaunos ir viduriai, kurie apkartina sūdomą žuvį, tačiau paliekamos kepenys ir kasa, kurios brandinimo metu išskiria specifinius baltymus, suteikiančius žuvytėms savitą skonį. Sūryme išmirkytos silkutės nereikalauja jokio specialaus paruošimo - tereikia jas nulupti, išimti stuburą ir greta patiekti smulkinto svogūno. Šviežios maatjes yra sidabriškos, o jų vidus - švelniai rausvos spalvos. Jei žuvis atrodo pilka ir aliejinga - tokios pirkti nerekomenduotina, sena.