Kaip prisijaukinti Briuselį ir pasilengvinti expato adaptaciją

Kai ruošiausi išvykti į Briuselį, mano miela skyriokė Erika, prisiminusi savo patirtį Vokietijoje, man išvardino, kaip vyksta adaptacijos procesas: pirmiausiai, tik atvykus į svetimą šalį, erzina visi buitiniai ir kultūriniai skirtumai (kaip jie gali šitaip organizuoti kasdienį gyvenimą?!); tuomet, pagyvenus keletą mėnesių, pamatai, kad ir čia gyventi galima, kad svetimšališki įpročiai netokie jau prasti (na, gal ir visai gerai čia jie susigalvojo); su laiku prie tų skirtumų pripranti ir jų nebepastebi; galiausiai - grįžęs namo, pradedi abejoti ar tai, kaip gyventi yra įpratę tautiečiai, yra geriausias to variantas (kaip jūs galite šitaip organizuoti kasdienį gyvenimą?). Panašiai ir vyksta, tad nutariau trumpai pasvarstyti apie tai, kas labiausiai užknisdavo (ir kai kas tebeužknisa iki šiol) ir kaip, mano manymu, galima šiek tiek palengvinti adaptaciją ir prisijaukinti Briuselį (arba bet kurią kitą šalį, turinčią tapti laikinais namais):

1. Nepasiduokite melancholijai ir netapkite nuomojamo buto įkaitais. Nors Briuselis - ne Maskva ar Londonas ir juo labiau ne koks kitas egzotiškas miestas, bet stipriai kitoks nei Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Mes į Briuselį atsikraustėm iškart po Naujųjų metų. Palikome snieguose švytinčią Lietuvą ir po poros parų atsiradom purvinam ir lietingame Briuselyje (tai kas čia džiaugsmingo?). Pirmosiomis dienomis niekur nesinorėjo nė kojos kelti. Jei tik būčiau sau leidus - būčiau galėjus ištisas dienas prasnausti nesikeldama iš lovos, praleisti jas įsikniaubus į knygą ar praspoksoti į nesvarbu-ką rodantį televizorių, kad tik nekankintų tas namų ilgesys. Kartais tai sau leisdavau, bet stengiausi kuo dažniau įspirti sau į užpakalį ir išvaryti save iš namų: pasivaikščioti po senamiestį, po savo rajoną, pasiklysti (pasitaikydavo tai ir po tris kartus per dieną), patyrinėti parką, susitikti su Nerijum pietų ar galų gale - pamarširuoti po parduotuves (kaip tik buvo prasidėję išpardavimai, ar pabandyti perprast maisto prekių lentynas vietiniame "GB'iuke". 

2. Imkitės mėgiamos veiklos. Tai ypač svarbu tiems, kurie iš aktyvių dirbančiųjų tampa pasyviais nedirbančiaisiais. Kad nepasmaugtų šitas nereikalingumo jausmas, imkitės mėgstamos veiklos - išnaudokite turimą laiką savo pomėgiams ir tobulėjimui: skaitykite, pieškite, fotografuokite, meistraukite, sportuokite, gaminkite maistą, tyrinėkite restoranėlius, lankykitės muziejuose, knygynuose ar kine, mokykitės ar imkitės kurti tinklarašti. Kodėl gi ne? Man tinklaraštis tapo ne tik savotišku viešu laišku artimiausiems žmonėms, bet ir proga apmąstyti naujus potyrius ir rasti juose pozityvių dalykų. O pažvelgus per šią prizmę - viskas ima atrodyti spalvingiau. Galų gale, jei neturite pomėgių - imkitės savanorystės.

Titulus - vyno parduotuvė Matongé

Daug šį kartą nepostringausiu, tik pasidalinsiu atradimu - mikro dydžio vyno parduotuvėle-vynine afrikietiškojo Matongé kvartalo prieigose, Wavre gatvėje.

Į jauno prancūzo puoselėjamą "Titulus" užsukom ieškodami dovanos savo mažiausiam krikštasūniui - norėjom rasti gero vyno, skirto laikymui, butelaitį. Planas maksimum (aštuoniolika metų), išklausius vynininko paaiškinimus ir turimų vynų charakteristikas, buvo pakoreguotas iki midi (penkiolikos metų). Pagyrimo vertas pats vyninės šeimininkas, negailėdamas žodžių, bet ir neperlenkdamas per daug lazdos jis mums pristatė mūsų pageidavimus atitinkančius vynus, paaiškino, kokios sąlygos reikalingos, kad padovanotas vynas sėkmingai sulauktų šešioliktojo krikštasūnio gimtadienio ir leido patiems pasirinkti. Likom patenkinti. Tikimės, kad praėjus penkiolikai metų galėsim kelti raudoną taure burgundiškojo į krikštasūnio sveikatą.

"Titulus" prekiauja vien tik natūraliais vynais, kuriuos perka iš tradiciniais būdais vynuoges auginančių Prancūzijos (daugiausia) ir Italijos vyndarių. Čia vyksta susitikimai su šiais natūraliaisiais vyndariais ir jų kūrybos degustacijos. Ir kas neįtikėtina - futbolo čempionato žiūrėjimas nedidelėje kompanijoje su taure vyno ir gurmė užkandžiais (šiais, beje, taip pat prekiaujama vyninėje). 

Beje, ragautas vienas iš "Titulus" vynų paliko malonius prisiminimus (ačiū J.T. ir T.J.), kurie ir vilioja dar kartą užsukti pas svetingą vynininką.

"Titulus" rasite:

167a, chaussée de Wavre, 1050 Brxelles

+32(0)2 512 98 30

tituluspictus@gmail.com

O čia galite prasti daugiau Briuselio vyno rūsių, parduotuvių ir vyninių rekomendacijų (angliškai).

Tai, kad jau apie vyną - tegu dainuoja "Beirut" apie dramblius :)

Clemenceau turgaus mėsos paviljonas

Jokia naujiena, kad Briuselyje ir visoje Belgijoje yra gana brangūs maisto produktai. To brangumo bandantys išvengti net nepatingi kartą į mėnesį nuvažiuoti į artimiausią Vokietijos miestą, iš kurio parduotuvių namo parsiveža kalnus mėsos, kiaušinių, šokoladų, geriamo vandens, šampūnų ir kraiko katėms. Nes pigiau. Ir tikrai, kad pigiau - gal kokiais 30 proc., priklausomai nuo pasirinktos prekės. Bet pati savom akimis gavau įsitikinti, kad tie patys "Rittter sport" šokoladukai Vokietijoje kainuoja maždaug 30-40 eurocentų pigiau. Va, tai tau.

Bet didžiausi verksmai kyla ne dėl šokoladukų, o dėl daug rimtesnio mitybos pilioriaus - mėsos. Sako, kad Vokietijoje pigiau ir parsivežę mėnesiui užkemšą ta mėsa šaldyklius. Pigiau tai pigiau, bet keista retkarčiais, kad didžiausi taupuoliai nebūna atradę turgaus. Nes ai, o ten švaru? Nes ai, reikia derintis prie darbo valandų, nes ai, nemoku kalbos, nes nu ai, tik Vokietijoje pigiau.

O vat, ir ne. Didžiausiu tituluojamame Clemenceau mėsos turguje šviežia jautiena, kiauliena, aviena ir paukštiena (vištos ir kalakutai) yra pigensė 30-50 proc. nei prekybos centruose. Jei "Delheize" už nukelnėtą triušį tektų pakloti apie 10-11 Eur/kg (o jei jis pagautas parke - 15 Eur/kg), tai turguje triušiukus pardavinėja po 5 Eur/kg. Gražūs, rausvi, su pridėtomis nuosavomis kepenėlėmis, tik nesupakuoti į traškią plėvelę, kaip parduotuvėje. 

Šiandieninė mūsų medžioklė buvo  kana kukli: už keturis šoninės gabaliukus turguje sumokėjau 2,64 Eur (ir tai, jaučiu, kad užtaikiau "ant" brangesnių), o už pusantro kilogramo karkutę - 3,65 Eur. Galime suskaičiuoti, kad mėsos ketveriems pietums (ir tai yra užtektinai mėsos dviems žmonėms visai savaitei) įsigijau viso labo už 6,29 Eur. Manau, kad tikrai neverta važiuoti į Vokietiją. Juo labiau, kad apsilankę turguje, rasite ir tokių greitai parduotuvėse išgraibstomų subproduktų, kaip širdys, kepenys, inkstai, uodegos, skrandžiai, plaučiai ir kt. vidinių grožybių, kaip pavz., rankos ilgio jaučio šonkauliai (turiu mintyje vieno šonkauliuko ilgi - net neįsivaizduoju, ką su tokiu galima daryt - išmainyt į beisbolkę?).

Jei dar nesilankėte turguje - užsukit.O susikalbėti padės rankos - bakstelsit į trokštamą gabalėlį ir parodysit pirštais, kiek jums jo atpjauti ar kiek gabalėlių pasverti :)

P.S. Dabar tik supratau, kad už savaitės vaisių ir daržovių krepšelį suplojom pustrečio karto daugiau - 15 Eur. Pirkom: puskilogramį pupų ankščių, porą kilų pomidorų, keturis baklažanus, kilą raudonųjų slyvų ir tris kilus vyšnių (už šias palikau 8 pinigus). Tai va, tiek.

"Le Café des Spores" - grybų rojus Briuselyje

Šiaip ne taip atėjo ilgai lauktas penktadienis. Jūs neįsivaizduojat, kaip tai buvo gerai... Pagaliau. Pagaliau, prisiskaitę liaupsių ir interviu su šefu (čia aš jau visiems savo kompanjonams sukau galvas su "ar žinojot, kad...?) galėjom prisėsti prie iš anksto užsakyto staliuko šarmingame Saint Gilles restoranėlyje "Le Café des Spores". Žemės spalvų jaukus interjeras, banguojantis nekantrios publikos šurmulys, negirdima muzika ir iš atviros virtuvės sklindantys valgių kerai apsuko visiems ir protą, ir jausmus...

foto iš www.90plus.com

Restoranėlio šefas - gražuolis prancūzas Nicolas Scheidt į Briuselį atsikraustė tiesiai iš Paryžiaus. Iš pradžių Nicolas darbavosi Briuselio restorane "Pain et le Vin", kiek vėliau, susikaupė, įsidrąsino ir drauge su Philippe Emanuelli'u atvėrė naujo restorano duris, kurio virtuvę pašventė eksperimentams su... grybais.
Tik šiame keturiasdešimties vietų restoranėlyje galima paragauti užkeptų raviolių su briedžiukais, grybų apsimetusių česnakinėmis sraigėmis, miško grybų kepurėlėmis kimštos kiaulienos išpjovos, kiaušinių su Burgundijos triufeliais, baravykų crème brulée su foie gras, fondiu su grybų asorti, keptų cikorijų su paprastaisiais trimitėliais (kurie čia vadinami - "mirties trimitais" arba "numirėlių trimitais")... ar beverta vardinti toliau? Norit dar porą išgirsti? Gerai, tuomet laikykitės - baravykų ledai su karamelės padažu, tiramisu su džiovintais baravykais ir kremas su karamelizuotais briedžiukais...

Kasdien pagal turgaus ir sezono pasiūlą keičiamas meniu siūlo nedideles, užkandžių tipo patiekalų porcijas, kuriomis galima ir pagal restorano politiką - tiesiog reikia, dalintis su užstalės draugais :) Kol šitai išsiaiškinom - kilo šioks toks bruzdesys, mat padavėja davė tik du pasirinkimus: užsisakyti degustacinį meniu ir atsiduoti šefo fantazijai arba pasirinkti vienodus užkandžius visam staliukui. Pastarasis variantas reiškė, kad pvz., visi šeši turėtumėme valgyti  saliamį su grybais arba kiaušiniu užketus triufelius. O kur pasirinkimo laisvė?! Kur pažinimo džiaugsmas?! Kaip paaiškino padavėja, restoranas diktuoja tokias taisykles todėl, kad virtuvėje sukinėjasi vienas šefas, kuris nespėtų įgyvendinti keturiasdešimties skirtingų pageidavimų ir dar todėl, kad anot jos, dalis patiekalų vienam valgytojui gali būti per daug intensyvaus skonio, todėl jais geriau dalintis. Žinoma, atsidavėm  šefui, nes ar gi galėjom atsisakyti tokios galimybės?

Beje, "Le Café des Spores" virtuvėje šeimininkauja jau ne Nicolas, o kitas, jaunas ūsuotas gražuolis, kuriam išeidami turėjom progos padėkoti už surengtą puotą. Pats Nicolas stebuklus išdarinėja kitoje gatvės pusėje įsikūrusiame mažulyčiame restoranėlyje "Le Buvette" (šio lankymosi taisyklės dar griežtesnės - užsisakai staliuką, sumoki 45 pinigus ir lauki tądien šefo ruošiamos vakarienės, o po to jau gali su juo ir pasišnekučiuoti).

Grybų šefas priėmė užsakymą, įvertino mūsų staliuką ir ėmėsi darbo. 

Kol gurkšnojom aperityvus, atvyko pirmasis patiekalas - firminis "Café des Spores" terinas su rūkytomis slyvomis bei shii-také, pievagrybių ir raudonųjų burokėlių garnyru. Lėkštė ištuštėjo kaip mat. Nespėjom nė pamatyt, kas ją išlaižė :)

Po terino ant stalo atsirado ne kas kitas, o... baravykų crème brulée su foie gras... Liežuvį galima praryti ir nė nepajusti... Aksominis baravykų crème brulée su švelniomis foie gras priegaidėmis ir deginto cukraus luobelė... Apie jį galima būtų sukurti kelių puslapių odę, nes netikėtas skonių derinys pažadina ištisą asociacijų mašiną, kuri nesugeba rasti jokio doro palyginimo... O apie suvalgytą teriną pamiršom vos tik liežuvis pajuto kutenantį baravykų kartumą ir riešutinį kepenėlių atspalvį...

Pasimėgavę crème brulée sulaukėm intensyvesnio skonio patiekalo - oeuf cocotte a la tartufata - stikliniuose indeliuose kiaušinio baltymu užkeptų Burgundijos triufelių su ant viršaus išlietu tryniu. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad kiaušiniai ir triufeliai, triufeliai ir kiaušiniai - tai vienas tobuliausių skonių derinių. Net aš, kuri dažniausiai atsisako valgyti kiaušinius - nesusilaikiau, nes (o, pasauli!) tai buvo idealu!

Tai Hon - taivaniečių virtuvė mūsų kieme

Na, aš čia truputį per smarkiai pasigyriau, bet ne tiek daug, kad tektų raudonuoti. Visai netoli mūsų namų, pačioje place Jourdan pašonėje atradome puikų taivaniečių restoraną. Neprilygstamas! Lankiausi jame tris kartus ir visus tris valgiau tą patį patiekalą (tikriausiai pirmą kartą gyvenime taip elgiuosi, jei neskaičiuoti dienos pietų Vilniaus užkandinėse) - jautieną su baklažanais ir česnakais... negalėjau atsispirti geriems gomurio prisiminimams ir pasirinkti ko nors kito... nors kaimynų patiekalai atrodė nepriekaištingai, kaip ir palaimingos jų minos. Kitą kartą valgysiu arba krevetes su baklažanais ir česnakais arba imperijos stiliumi paruoštus baklažanus...

Užkandžių asorti

Nieko nenusimanau apie taivaniečių virtuvę ir nė neįariu, ar tai, kuo vaišina žilas, kaip porcelianinė lėlė šeimininkas, yra labai taivanietiška ar labiau pritaikyta europiečio skonio receptoriams, bet nepaisant to - Tai Hon virtuvėlė dirba pagirtinai.

Jautiena su baklažanais ir česnakais

Meniu gana trumpas. Užkandžiai, po tris-keturis pagrindinius patiekalus iš jautienos, kiaulienos, paukštienos (vištienos ir antienos), krevečių, žuvies ir daržovių. Viskas telpa viename meniu lape. Ir viskas su atida ir pagarba paruošta (neskaitant prieskonių konfeti lėkščių pakraščiuose).

Vištiena imperijos stiliumi. Aštri.Tikrai aštri.

Restoraniukas visuomet pilnas žmonių, kurie nieko nelaukdami okupuoja staliukus vos pradėjus dirbti Tai Hon virtuvei. Gal tai geras ženklas? ;)

Tai Hon adresas - 356, Chausee de Wawre, 1040 Etterbeek

Kai lyja Briuselyje

Kai lyja Briuselyje, tai lyja ilgai ir nuobodžiai. Net ir belgiškomis vasaromis (ir ypač jomis) lietūs tampa tikru galvos skausmu ir spintos liūdesiu. Mat, reikia pamiršti ten kabančias sukneles, nežinia kam nusipirktas basutes ir eilinį kartą sau pasižadėti, kad dabar tai jau tikrai tikrai nusipirksiu guminius batus. Gražius ir linksmus, kad būtų smagu žingsniuoti per balas. Vat, kuriuos nors iš šių.

Su didžiausiu pavydu seku orus Lietuvoje. Net visai Jūsų negaila, kai sužinau, kad "karštą, tvanku ir nėra kur dėtis". Buvo ir Briuselyje kelios tokios dienos, bet jų prisiminimą jau seniai išplovė lietus. Toks, apie kurį mes sakome, kad pila kaip iš kibiro, britai juokauja, kad "it's raining cats and dogs" (lyja katėmis ir šunimis), o prancūzai apibūdina "il pleut des cordes" (lyja kaspinais), o kai lietus juos galutinai užknisa, sako, kad "il pleut comme vache qui pisse" (lyja kaip sisiojanti karvė).

Šiandien Briuselyje ne tik karvės sisioja, bet ir dangus griūva, tik mano katinui tai nė motais. Jis sau snaudžia ant languoto apklotėlio ir retkarčiais nubėga pasižvalgyti pro langą. Vienintelis jo rūpestis, kaip čia vėl prasimanius paėsti, mat jau suprato, kad gailus miaukimas ir liūdnas sėdėjimas prie ėdesio dubenėlio nebeveikia.

O man teks tokiu oru kelti koją iš namų. Reikia įsigyti ši bei tą savaitgaliui Lietuvoje. Negi dabar ten vaikščiosiu apsimutūriavus priešlietuminiais drabužiais, kaip kokia belgė?

P.S. Tokiu oru yra tik vienas privalumas - nustoju gailėtis, kad neturim nei balkono, nei terasos, nei kiemelio. Ką ten tokiu oru veikt?

Belgija dviračiais: nuo Briugės iki Damme ir dar šiek tiek toliau

Valio! Esam baisiai patenkinti, kad išsiruošėm dviračiais toliau savo nosies. Vieną gražų gegužės šeštadienį sukėlėm savo arkliukus į tojotą ir nuvairavom link Briugės. Žinoma, yra daugybė dviračių maršrutų ir arčiau Briuselio, bet nelabai kas mums ten buvo aišku vien tik pasižiūrėjus į schemas, o apsigauti ir pasivažinėti uosto teritorijoje arba palei judrius kelius - visai nesinorėjo. Todėl pasirinkom Briugę. Mat, ten lygūs laukai ir todėl, kad Ramunė rekomendavo paminti Damme apylinkėse. Ir tikrai, labai vykusi rekomendacija - nepasigailėjom nė per nago juodymą, kad sukorėm tokį kelią.

Automobilį pasistatėm Briugės pakraštyje, šalia kanalo (kuris kažkada buvo upė) ir keliuko link Damme. Užsimaukšlinom šalmus, kelnių galus suspaudėm šviesą atspindinčiomis juostomis ir sėdom ant žirgų. Lenkė mus tikriausiai visi, kas netingėjo, bet mums šitai buvo nė motais - nes vaizdų iškalbingumas ir grožis... Jie ir kalti, kad iš lėto mynėm pedalus. Būtumėm gal ir greičiau judėję, bet aš vis savo žirgelį stabdžiau ir traukiau iš kuprinės fotoaparatą.

Negalėjau atsilaikyti: tykus kanalas, dangų remiančių lapuočių alėja, aukštoje žolėje šmirinėjančios nendrinės vištelės, vienas kitas medituojantis žvejys, lygūs žaliuojantys laukai, pro šalį praskriejantis vienas kitas dviratininkas, vėjo malūnai ir ...mėšlo kvapas. Ne, ne, neišsigąskit :) Jis mus smaugė tik trumpoje atkarpoje - vis gi važinėjom po žemdirbių kraštą :) o visą likusį laiką nosis maloniai kuteno vėsaus vandens, žydinčių pakelės augalų ir žaliuojančių pievų kvapai.

Le Bugatti - vieta ragauti belgišką maistą

Šį kartą atleiskit už nelabai kokias iliustracijas, bet kaip sakoma, geriau vieną kartą paragauti pačiam, nei šimtą kartų pažiūrėti mano tinklaraštyje. Taigi, buvo taip. Ėmėm ir sumanėm tokią tradiciją - kartą per mėnesį kartu su bičiuliais apsilankyti Jų arba mūsų išrinktame restorane. Tradicija dar jauna, apsilankymas buvo tik vienas, bet girdėjau viena ausimi, kad kitas pasisėdėjimas kvepės grybais - visose meniu kategorijose - nuo užkandžių iki desertų. Mmmm, kaip mums pristatė šį gurmė nuotykį - restoranas tituluojamas viena iš neatrastų Briuselio paslapčių. Na, bus matyt vėliau, o šį kartą apie jau suvalgytą waterzooi, anguilles au vert ir lapin a la kriek.

Restoranėlis "Le Bugatti" įsikūręs beveik Ixelles rajone (pora žingsnių nuo Avenue Louise), buvusiose automobilių remonto dirbtuvėse - iš čia ir jo pavadinimas. Mėgstamas vietinių gyventojų, kurie čia atpėdina vienumoje suvalgyti savo belgiškos vakarienės. Restoranėlio eksterjeras ir interjeras - ekscentriški ir tokie šiek tiek belgiškai trenkti - kaip daugiau apibūdinti ryškiai geltonus artdekiškus langų rėmus  (vien spalvinis geltona-juoda derinys ko vertas) ir freskas su skriejančiais bugačiais?

Dar viena kelionė į Londoną, Anglijos-Belgijos futbolo mūšis ir karalienės deimantinis jubiliejus

Trumpiau tariant - tikrai daug progų atviliojo mus į Londoną. Pirmiausia tai išsipildė Nerijaus svajonė pažiūrėti futbolo rungtynes a) normaliai dideliame stadione; b) Anglijoje. Bilietus nupirko Marius ir Jurga, pačiu laiku prisiminę Nerijaus svajones ir reguliarų domėjimąsi šia Didžiojoje Britanijoje populiaria sporto šaka. Ačiū giminėms iš Londono! :)

Į Londoną vėl vykome Eurostar'o traukiniu. Kaip ir anksčiau - kelionė greita ir patogi, ir nepigi. St. Pancras'o stotyje mus pasitiko Jurga su kantriuoju Tomu. Vakare buvo daug kalbų, skanus naminis plovas, belgiškas alus ir dar kartą daug kalbų.

O šeštadienį mūsų laukė ne tik trumpesni - ilgesni pasišopinimai (kas važiavo į marškinių gatvę, kas ėjo į TK Max), bet ir išlauktasis ...futbolas! Pasitarmalavę metro pačiu laiku pasiekėm olimpinį Wembley stadioną, į kurį sruvo minios sirgalių (foto nebus, nes į stadioną oficialiai draudžiamą įsinešti foto ir video aparatūrą, tai aš ir nerizikavau :)). Prisipažinsiu, buvau nusiteikus išvysti lenkiškos agresijos a la Legia, bet akivaizdu, kad be reikalo. Gal dėl to, kad rungtynės buvo draugiškos, gal dėl to kad anglai žaidė su belgais, o gal dėl to, kad šioje šalyje normali futbolo sirgalių kultūra - nematėm nei muštynių, nei mušeikų, nei ypatingai nusialinusių sirgalių. Priešingai, rungtynes lydėjo skambios skanduotės, linksmas belgų ūbavimas ir praktiškai okeaniško dydžio banga - kai pamatai greitai atriedančią "bangą" - net norisi susigūžti. Šaunu!

Išėjimas iš stadiono ir sulipimas į metro taip pat profesionaliai suorganizuotas. Tam dirba ne tik visos tarnybos, policijos ir karo policijos žirgai, bet patys sirgaliai, gana drausmingai traukiantys link metro stoties.

O sekmadienį mūsų laukė - karalienės valdymo jubiliejui skirtas laivų paradas ir šventė Batersea parke. Ryte dar užmatėm, kad įėjimo į parką bilietus perpardavinėjo už ... tiesiog trūksta žodžių... už 1500 svarų. Kai ką? 5 prie 1500 - neblogai :) Jaučiat, kokios vertės dovaną gavo Nerijus gimtadienio proga?