"Be positive": sveikuoliško maisto parduotuvė ir 10 minučių

iliustracija iš www.be-positive.be

Kad jau užėjo kalba apie parduotuves, leisiu sau pasidalinti jau gana senoku atradimu - "Be positive" parduotuve-užkandine Jourdan aikštėje (Nr. 26). Čia retkarčiais užsuku po prancūzų eidama namo. Ach, prancūzų, jei jau apie tai paklausėt, tai ta proga pasiguosiu pirmadienio nusivylimu, kuris bebaigia užslėgti mano mintis, kad net, kaip sako prancūzai neturėjau moralės nė šiandienos egzaminui ruoštis. Taigi, buvo taip. Pirmadienį, mano kursiokas Inaki paklausė ar aš jau užsiregistravau kovo mėnesio sesijai, nes liko tik trys vietos. Na, sakau, kad ne ir pridūriau, kad po pamokos užsiregistruosiu. Po tos pamokos nuėjau iki bankomato pasitikrinti, kiek kortelėj pinigų ir už dešimties minučių grįžau į mokyklą. Sulaukiau savo eilės registratūroj ir sužinojau, kad... grupėje nebeliko laisvų vietų. Na, norėjau skradžiai žemėn prasmegt iš liūdnumo...Registratorė mane vos vos užjautė ir įrašė į "waiting list". Menka paguoda, bet vilties yra, kaip sakė kita, labai smagi priimamojo darbuotoja, gal dar kas apsigalvos ar pereis į kitą lygį. Vis gi - dar beveik savaitė iki naujos sesijos pradžios. Bet vis tiek, jaučiuosi kaip kokia musė ištėkšta iš barščių. Kursiokas argentinietis sakė, kad "C'est un scandale! C'est pas juste!". Va va, būtent. AŠ gi jau čia metus mokausi... Na, tai va, pasiguodžiau, išguldžiau savo liūdesį, tai gal palengvės, o tai jau su šia mintimi jau dvi naktis permiegojau, vis tiek ji mane kamuoja. Bet, be positive.

Taigi, parduotuvėje "Be positive" (viena dar įsikūrusi Ixelles, 1, rue du Parnasse) galima įsigyti visokiausių labai sveikų produktų - nuo neskrudintų grikių ir kelių rūšių pupelių iki kokoso aliejaus ir viso grūdo ruginių miltų, nuo eko šokoladų ir prieskonių iki burokėlių bei duonos. Vienu žodžiu, apstu gėrybių, pažymėtų įvairiausiais sertifikatų ženkliukais, eko, organic ir fair trade etiketėmis.

Parduotuvės kamputyje veikia nedidelė užkandinė, kurioje sukasi žavi tamsiaplaukė lietuvaitė. Už gana protingą kainą čia galima suvalgyti asmeniškai paruošiamą ilgutėlį sumuštinį (už 3,95), trintos sriubos ir kokių nors keistų, bet labai sveikuoliškų salotų. Beje, užkandinės meniu jautrus sezoniniams pokyčiams.

Kainos - gana normalios, nesikandžioja. Šiandien čia pirkau viso grūdo eco ruginių miltų kitam duonos kepaliukui. Pusės kilogramo maišelis kainavo 1,95 euro. Tu tarpu Delhaize - apie 1,60 euro (tiksliai nepamenu), bet švaručiai, nusijoti. Tai apie trisdešimt centų primokėjau už visokius pelus ir eco.

Lietuviški maisto produktai rusų "Gagarine"

Reikia mokytis tą fui subjnctif'ą, bet išsisukinėju. Dar gi gerklę su visais priklausiniais graužia koks tai įkyrus perštėjimas (matyt, kad įgytas Binche), tai ir pasiteisinimas gana įtikinamas - sirguliuoju ;). Sirguliuoju, tai sirguliuoju, bet vis tiek Nerijus šiandien manę išsivedė į lauką. Ėjom katinui ėdesio nupirkti. Ta proga buvom sumanę užeiti ir į naujai atsidariusią rusų parduotuvę "Matriošką".

Na, "Matrioška" buvo nuleidusi apsaugines žaliuzes, tad įsisvajoję apie rūgščią grietinę ir mėtinius meduolius, nukulniavom iki "Gagarino". Apie Gagariną rašiau kažkada seniau, tad šįkart tik pasidalinsiu trumpa žinute apie lietuviškus produktus, nes dažnai pasitaiko nugirsti, kad jau kaip Briuselyje visai nėra lietuviško maisto, tai oi. Na, nėra, bet "Gagarine" galima rasti:

juodos "Lašų" duonos (šviežios ir šaldytos);

trijų rūšių "Švyturio" alaus ("Ekstra", "Ekstra draught" ir "Adler Bock") - 1,50 eur/but.;

grietinės ("Svalia" - litovskaja smetana klassičeskaja) - 2,5 eur/ind.;

šokoladu glaistytų varškės sūrelių ("Nykštukas", "Pasaka" ir "Jonukas") - po 50 ct. (šaldyti, bet kaip man neseniai išaiškino Mindaugas, tai visai nesugadina sūrelių kokybės, kuo ir patys įsitikinom sukimšę keturis sūrelius. Jei netikite ar abejojate, galite pasiskaityti veidas.lt publikuotą odę varškei "Skonio ir naudingųjų medžiagų harmonija varškėje". O ten be visa ko, pilkai ant balto dar rašoma, kad varškę "galima užšaldyti. Dėl to varškės maistinė vertė nesumažėja, skonis nepasikeičia");


rūkytų šprotų ("Lignesa") (nepirkom, tai ir kainą pamiršau).

Ką dar parsitempėm? Šaldytų mėlynių (5 eurai už puskilogramį), raugintų kopūstų (puslitrį už 2,2 euro), grikių (700 g/2,60 eur) ir dar šio bei to pasimaloninimui.

O kad pirkom už 27,89 eurus, dar gavom 1,39 euro vertės "skitką" kitam pirkimui :)

Moterų teisės Belgijoje

Bešmirinėdama p senąją spaudą, publikuotą šaunioje svetainėje www.epaveldas.lt), 1924 m. žurnalo "Moteris" penkto numerio 76 psl. aptikau trumpą žinutę apie Belgijos moteris. Negalėjau nepasidalinti:

"Moterų teisės Belgijoj.

Belgijoj moterų lygiu teisių iškovojimas nors ne sparčiais žingsniais, tačiau vis tik eina pirmyn. Ligi šiol moterys turėjo teisę dalyvauti vien miestų valdybų rinkimuose. Dabar jų teisės praplėstos ir į apskričių tarybų rinkimus. Balandžio 3 d. belgų Parlementas (Seimas) suteikė joms teisę būti skiriamoms prekybos teismų teisėjais. Yra gana juokinga, kad nors belgų moterys turi teisę būti renkamomis į Parlementą, bet jos neturi teisės pačios dalyvauti Parlemento rinkimuose.".

O ką moterys Belgijoje gali šiandien? Tikriausiai, kad viską ;)

Binche karnavalas: antradienis, gilles ir apelsinai

Binche karnavalas. Gilles

Nors sekmadienį vakare, po dienos, praleistos Binche karnavale, buvau gerokai nuvargus, baisiai tingėjau ir maniau, kad taip ir nepamatysiu įspūdingųjų Binche gilles (pavadinkime juos lietuviškai - žiliais), paraginta Vitalijos ir Lauryno, susigundžiau dar kartą traukiniu nudardėti šešiasdešimt kilometrų iki belgiškai ispaniškų-inkiškų eitynių.

Binche karnavalas. Gilles eina pietauti.

Ir nė kiek nesigailiu. Priešingai, esu patenkinta dėl kelių dalykų: a) kad mačiau UNESCO'išką eiseną su fantastiškais kostiumais; b) kad negavau apelsinu į makaulę (nes juos miniai ir į minią mėtė eisenos dalyviai), kaip nutiko vienam kitam žioplinėtojui ir c) kad "Brasserie la binchoise" sušveičiau dubenėlį labai gardžios žirnelių sriubos su kumpiukais ir skrebučiais (potage Saint Germain).

Binche karnavalas. Pjero ir du gilles.

Apie personažus ir eitynes išsamiai rašiau pirmame įraše apie Binche karnavalą, tad šįkart smarkiai neišsiplėsiu ir tik dalinuosi keliais pavykusiais kadrais.

Binche karnavalas arba Užgavėnės belgiškai

Binche karnavalo dalyvis

Sekmadienį praleidome tradiciniame Binche miestelio Užgavėnių karnavale. Karnavalas vyksta tris dienas - nuo sekmadienio iki antradienio ir baigiasi Pelenų trečiadieniu, visuotiniais pažadais kitą kartą švęsti santūriau, saikingiau vartoti alkoholį ir mažiau valgyti. Nė neabejoju, kad miesto vaistinės pasipelno parduodamos kalnus pleistro nutrintiems būgnininkų pirštams bei karnavalo eisenos dalyvių kulnams, virškinimo fermentų ir angliukų - ūžavusių turistų skrandžiams. Vietos barai ir alinės, tris dienas veikusios non-stop režimu, suskaičiuoja gražų pelną ir sudaužytas stiklines. Gatvių šlavėjai bambėdami į krūvas sušluoja išbarstytus konfeti, senamiesčio gyventojai nuraizgo nuo langų apsaugines groteles ir visi ima laukti Velykų. Karnavalo vinis - antradienį pajudanti kaukėtųjų eisena, kuri įvertinta net paties UNESCO, nes labai autentiška. Paskutinę karnavalo dieną, vilkėdami tradiciniais šio karnavalo kostiumais ir kaukėmis, gatvėmis žygiuoja daugiau tūkstantis gilles (tikriausiai į lietuvių kalbą reikėtų versti kaip "žiliai" (arba ispanai), nes pats personažo pavadinimas kildinamas nuo ispaniško vardo Gil, kuris buvo paplitęs Belgijoje  XVI a., ispanų okupacijos metais), keli šimtai piemenų, arlekinų ir pjero.

Gilles (foto iš en.wikipedia.org/wiki/Gilles)

Gilles (foto iš en.wikipedia.org/wiki/Gilles)

Kaukių ir kostiumų gamyba patikima vietiniams meistrams. Tiek gilles, tiek piemenų kaukės pagamintos iš vaško, padabintos žalio stiklo akinukais, žandenomis, ūsais ir barzduke (pastarieji du - išskirtinai priklauso tik gilles). Įdomu tai, kad gilles kostiumą gali dėvėti tik nuolatiniai Binches miestelio gyventojai vyrai arba miestelėnai išgyvenę Binche ne mažiau kaip 5 metus. Gilles vilki įvairiais auksiniais ornamentais puoštus raudonus drabužius, sukurtus pagl konkistadorų ir inkų taip taip, būtent, i n k ų) aprangas, avi klumpes, mūvi baltą glaudžią kepuraitę, o veidus dengia vaškinėmis kaukėmis.

Piemenų kostiumais pasipuošia Notre-Dame de Bon Secours koledžo studentai. Šie karnavalo personažai vilki kuklesniais aprėdais, nei gilles: tamsiai mėlynu kostiumu baltais rankogaliais, mūvi baltas pirštinaites, siaurąją kepuraitę, dėvi vaškines kaukes, o galvų turi užsivožę plačiabriles skrybėles, puoštas baltomis stručio plunksnomis.

Naminė duona

Pirmą kartą Briuselyje išsikepėm ruginės duonos. Vis pasvarstydavau, kad gerai būtų, papavydėdavau Ramunei, kad jau turi savo duonos receptą ir kepimo įpročius ir viskas. Viskas tuom ir pasibaigdavo. Kita vertus, niekada dar nebuvom pasiilgę lietuviškos duonos. Parsiveždavom mamos išrinktos duonos iš Lietuvos, svečiai jos taip pat dosniai užfundydavo. Blogiausiu atveju, pirkdavom vokišką duoną, šiek tiek primenančią kažkurios lietuviškos kepyklos "Močiutės" duoną su grūdais. Ir užtekdavo, bet ne per seniausiai Ramunė man dovanojo stiklinę duonos raugo. Palaikiau aš jį porą dienų, penktadienį užmaišiau pustešlę (na, kitą dieną į ją reikėjo dar berti miltų ir užmaišyti galutinį tešlos variantą) ir palikau iki ryto rūgti.

Šeštadienio ryte išsitinginiavom, papusryčiavom ir pagal Ramunės bei malsena.lt lietuviškos juodos duonos receptus užminkiau duonos tešlą. Namai nuo rūgstančios tešlos kvepėjo nesvietiškai. Matyt, kad ta receptorių meilė rūgštelei yra įdiegta pačiuose seniausiuose mūsų genuose. Bemakaluodama tešlą dar spėjau sumąstyti, kad gi lietuviai jau taaaaip seniai kepa raugintą ruginę duoną - tikriausiai nuo pirmos dienos, kai atsibeldė į dabartines gyvenamas vietas. Ir visus tuos šimtus metų - beveik tokią pačią - daugiau ar mažiau rūgščią, pagardintą sauja kmynų ir šaukštu medaus.

Tešlai naudojau ruginius miltus (farine de seigle/roggemeel/roggenmehl) (pirkau "Delhaize" parduotuvėje) ir šiek tiek kvietinių miltų (pačių paprasčiausių). Gavosi kuo puikiausia, puri, drėgna bei gardžiai kmynais kvepianti duona. Kepsiu, jei nepatingėsiu, kiekvieną savaitę - tai, viliuosi išsimiklinti ir nedaryt broko ;) Ačiū, Ramune, už raugą, įkvėpimą ir apturėtą duonos kepimo džiaugsmą!

Trys dienos Vogėzų kalnuose

"Rouge Gason" slidinėjimo trasose. Tolimiausiame plane matytosi juoda trasa.

Šią žiemą ištaikėm progą paslidinėti. Na, tokią progelę labiau nei progą, nes slidėms skyrėm tik tris dienas, bet tai vis tiek tris kartus geriau nei nieko. Savo snieguotoms atostogoms teturėjom prailgintą savaitgalį - todėl pasirinkom artimiausius kalnus Prancūzijoje - Vogėzus (Vosges). Nuo Briuselio iki populiariausio šio regiono kurorto La Bresse - kiek daugiau nei 450 km. Lengvai įveikiama automobiliu, ypač jei yra du vairuotojai.

Viešbutis

Gerieji nameliukai ar apartamentai sezono metu nuomojami ne trumpesniam laikotarpiui, kaip savaitė, tad mums teko tenkintis viešbučiais. Ir vaje, beieškant (gerą mėnesį prieš), kur apsistoti, paaiškėjo, kad nelabai jau yra iš ko rinktis... Tad svyruodami tarp dviejų variantų, užsisakėme viešbučio kambarius Loraine regiono Bussang miestelyje, 1200 km aukštyje (aukščio mes nebijome:)).

Vaizdas pro viešbučio langą...

Sugundė mus pastaba, kad viešbutis "La Bouloie" įsikūręs slidinėjimo bazėje. Manėm, kad cha, sutaupysim laiko, o pasirodė, kad ta slidinėjimo bazė kaip iš kokio "Lost" serialo - taip sąlyginai veikianti - kai būna daug sniego, sakė šeimininkės dvynės. Mūsų viešnagės metu sniego buvo tik normaliai, o ne daug, tad šalia viešbučio nusidriekusia trasa žemyn leidosi tik vaikai ir rogutės.

Neveikianti trasa šalia mūsų viešbučio

Neveikiančios trasos bilietų kasa... "Dharma initiative"

Viešbutis - dviejų žvaigždučių, bet tikrai vertas ir dar kokios pusės. Jaukiai įrengti kambariai, kalnai tiesiai už lango, skanūs pusryčiai ir labai mielos šeimininkės su dviem šunimis - vilkšuniu ir aptukusiu pudelio mišrūnu. Tokiu apvalainu, kaip ir šeimininkės :) Viešbučio pirmame aukšte veikia erdvus restoranas, į kurį mielai užkopia tos pakalnės gyventojai. Penktadienį vat, susirinkę diedukai ir babytės mėgavosi akcijinėmis picomis, nes tą vakarą jų kaina buvo nukritusi nuo 7 iki 5 eurų. Mūsų ketvertas pirmą vakarą ragavo regioninius patiekalus - kiaulės karką su troškintais kopūstais ir virtą rūkytą kumpį su bulvių šiaudeliais. Antrą vakarą pasimalonimom raclette iš vietinio karvės pieno sūrio. Mmmm, gerumas neapsakomas (sotumas irgi). Vienam asmeniui šis malonumas kainavo 16 eurų - sakyčiau, kad turint Briuselio viešo valgymo patirties, tokios kainos atrodo juokingos.

Šv. Valentinas Briuselio miesto rotušėje

Fotografija iš www.willgoto.com

Veikiausiai nė kiek nesuklysiu parašydama, kad Briuselio Didžioji aikštė (Grand place) yra lankomiausia aikštė mieste. Čia visuomet stumdosi turistai bandydami į savo muilines sutalpinti dangų persmeigusį rotušės bokštą arba gildijų namų tarpduryje pasistatę galingus objektyvus bando meniškai sukomponuoti visus aikštės ažūrus. Iš tiesų, tai ši aikštė - kaip aikštė. Stačiakampė (68x110 m), grįsta tašytais akmenimis ir iš visų pusių ankštai apsupta puošniais pastatais - gildijų namais, restoranais ir gyvenamaisiais namais ir ginama UNESCO. Aikštė pradėjo formuotis X a., kai Saint-Gery saloje Karolis I, Žemutinio Loreno kunigaikštis,  pastatydino pirmą tvirtovę. Šalia prekybinio kelio, jungusio Flandrijos grafystę ir Reino kraštą įsikūręs turgus buvo vadinamas "Žemutiniu turgumi" (forum inferius). Iš čia kilęs ir visos senojo miesto dalies, kurioje gyveno darbininkai ir imigrantai, pavadinimas - Žemutinis miestas.

Didžiausios aikštės puošmenos - Karalių namas, kuriame niekada negyveno joks karalius, bet kažkada veikė duonos turgus, o vėliau - kalėjimas ir  mokesčių tarnyba bei gražuolė miesto rotušė, pastatyta XV a. (1401-1420, 1444-1455). Pastato fasadą, puoštą 137 akmens skulptūromis, beveik simetriškai dalina 96 m aukščio bokštas vainikuotas 3 metrų (ko nepasakytum žvelgdamas iš apačios) Šv. Mykolo, miesto globėjo, skulptūra. 1695 m. prancūzai, vadovaujami Villeroi grafo François de Neufville, Briuseliui surengė aukščiausių standartų bombardavimą - Didžiojoje aikštėje beveik neliko akmens ant akmens, bet rotušė, kurią prancūzai ir siekė sugriauti, liko stovėti beveik nenukentėjusi. Suniokoti aikštės pastatai buvo atstatyti per keturis metus, jų architektūroje susipynė Gotikos, Baroko ir Liudviko XIV stiliaus fragmentai. Ir žinoma, tada atėjo prancūzų revoliucija, nusiaubusi Didžiosios aikštės pastatus, sunaikinusi jų puošmenas, bylojusias apie mėlyną kraują ir katalikybę. Nuskriausti pastatai buvo palikti skursti iki pat XIX a., kai palaidus galus į savo rankas suėmė miesto meras Charles'as Buls'as.

Rotušė buvo statoma dviem etapais. Pirmiausia buvo suręstas kairysis sparnas, tada bokštas ir galiausiai, kiek siauresnis dešinysis sparnas. Jei atsistosite tiesiai priešais centrinį įėjimą - pamatysite, kad smailiaarkės įvažos centras nesutampa su bokšto centrine ašimi, o ir pats bokštas akivaizdžiai įtupdytas ne fasado viduryje. Legenda pasakoja, kad pastato architektas, pamatęs tokią nebeatitaisomą klaidą, užkopė į bokšto viršūnę ir iššoko žemyn. Kaip pasakė kažkada Erika, jei šiandien architektai taip reaguotų į savo klaidas ir projektų neatitinkančius kūrinius - šią profesiją reikėtų įrašyti į Raudonąją knygą. Na, legenda lieka legenda, nes fasado asimetrija radosi dėl etapais vykdytos statybos ir matyt, architektų (Jacques van Thienen'o, Jean'o Bornoy, G. Vander'io Broecke ir Guillaume de Vogel'io) neryžtingumo/sąmoningumo, vardan gražių rotušės proporcijų (ne)nugriauti aikštės krašte išdygusių gildijų pastatų. Priešingai nei buvo pasielgta Vilniuje statant generalgubernatūros rūmus, kurių tipinio plano įgyvendinimui stipriai pamaišė universiteto pastatai. Dėka "ryžtingų" architektų šiandien turime gražią Universiteto gatvės perspektyvą. Na, bet šį kartą ne apie tai. Šįkart - apie vidinį pastato pasaulį.

Tarybos salė

Tarybos salė. Sienų puošybos fragmentas.

Tarybos salė. Sienų puošybos fragmentas.

Tarybos salė

Gražiausiomis rotušės patalpomis yra vadinamos trys, senojoje pastato dalyje įrengta neogotikinė Santuokų salė, gobelenais bei medžio drožiniais puošta Tarybos salė bei Maksimiliano kabinetas. Šv. Valnetino vakarą mums pavyko apžiūrėti dvi iš šių trijų grožybių - Santuokų ir Tarybos sales. Pastarojoje ir vyko burmistro dovanotas koncertas. Koncertas buvo nemokamas ir kaip vilti išreiškė už miesto kultūrą atsakingas ... hm... nežinau kaip pavadinti šią pareigybę... vienu žodžiu, atsakingasis už kultūrą, tikimasi, kad toks miesto rotušės renginys taps gražia tradicija. Aš irgi tikiuosi, kad taip bus, nes, mano manymu, tai beveik kilni miesto iniciatyva.

Felix'o Hap'o paslapčių sodas

Pirmą kartą užsukus į Jean-Felix Hap parką iš nuostabos net sutrikau. Pasijutau lyg iš dulkėtos gatvės būčiau papuolus į stebuklingą Alisos pasaulį. Už aukštų sienų pasislėpusiame parke karaliavo milžiniški medžiai, pro kurių lapiją prasmukę saulės zuikiai straksėjo tankioje žolėje ir ant jos begulinčių žmonių kūnais, mažo tvenkinio paviršiumi ir gebenių sąžalynais... Apstulbino akimirksniu apglėbusi ramybė, lyg laikas ėmė ir sustojo, o aplinkui švelniai pakvipo... česnakais. Nesistebėkit, tikrai! Vienas parko pakraštys tankiai apželdintas laukiniais česnakais, kurie šešėliuotoje priedangoje ramiai garina eterinius aliejus.

Šiltuoju metų laiku parke renkasi jaunos šeimos, kortuojantys draugų būreliai, pavieniai skaitytojai ir jaukūs seneliukai. Ir visiems užtenka vietos ir tylos. Mudu taip pat mielai ir gana dažnai čia apsilankom - pagulėti ant žolės, pajusti kojomis bėgiojančias skruzdes, paspoksoti į smalsius juodus paukštukus ir į besikrapštinėjančias spalvotaplunksnes antis. Ateinam šalia ajerais žydinčio tvenkinio sukrimsti priešpiečių, patylėti ir paskaityti knygos.

Net žiemą, kai stirkso nuplikusios medžių šakos ir išmindžiotos pievelės nė trupučio nevilioja, čia gera atsliūkinti su puodeliu karštos kavos ir keliomis mielinėmis spurgomis.

Live from Buena Vista

Mudviem besiruošiant į du mėnesius lauktą "Live from Buena Vista" koncertą buvo kilus baisinga nerimo banga - kur bilietai?! Seniai paštu gauti, apčiupinėti, apdžiaugti ir saugiai kažkur padėti. Cha cha. Pusvalandį prieš paskutinę minutę praleidom kilnodami popierius ir rausdami nelegalius namų archyvus (nesuprantu, kaip jie susikaupia). Nu, nėra. Gal prie dokumentų? O tai tada gal prie prancūzų? Tai gal bardačioke (čia mes taip esam pakrikštiję kairį viršutinį virtuvės spintelės stalčių)?! O striukės kišenėse ir kuprinėse žiūrėjai?! Kur radai? Mano naktinio stalelio stalčiuje?! Negali būti! Kas ten galėjo juos įdėti?! Aš?! Tai jau tikrai ne. Gal Tu pats ten įdėjai. Arba buvai atsinešęs tuos bilietus prieš miegą pasidžiaugti ir jie ten-tada-kažkaip-ir-atsirado. Praktiškai patys, nes aš tai tikrai jų ten nedėjau. Vat, maždaug taip :)

Atradę bilietus į koncertą jau net neišskubėjom, o skuoste išskuodėm. "Ancienne Belgique" lankėmės pirmą kartą, tad buvo įdomu apsižvalgyti. Pastatas ne naujas, įsitaisęs šalia Anspach bulvaro, scena gana žmoniško dydžio, o pati koncertų salė su lože ir dviem balkonų eilėmis. Savotiško žavesio teikia atvirų komunikacijų ornamentai. Bet kas mane iki šiol stebina (nors ir nebuvo pirmas koncertas Briuselyje) - tai garso aparatūra. Garso kokybė - tarsi klausytum geriausioje studijoje įrašyto kokybiškausio garso. Jokio zyzimo, neaiškumo, cypimo - tyras garsas, škias. Vienas malonumas ausiai. Atrodo, kad netyčia papuolei į kompaktinę plokštelę - tarsi Rūta garsų karalystėje.

"Buena Vista" man visuomet primena du dalykus. Tiksliau vieną dalyką ir vieną žmogų. Kartą, prieš daug metų, mūsų grupė atlikinėjo praktiką muziejuose ir galerijose. Na, man ir Donvinai teko ne pats linksmiausias muziejaus skyrius - archyvas. Ir gal baisumas būtų ne pačiame archyve, bet tame darbe, kurį gavom dirbt. Visą savaitę petys petin aprašynėjom maždaug 9 dešimtmečio įvairių kombinatų vakarėlių ir demonstracijų fotografijas. Įtariu, kad gana neblogai pasitarnavom archyvarėm :) Na, tai, kad nebūtų baisiai liūdna, su Donvina dalinomės jos ausinuku ir klausėm "Buena Vista Social Club". Tada šiuos kubiečius išgirdau pirmą kartą.

Dvi valandas trukęs koncertas buvo vykusiai surežisuotas, salsa pamarginta trombono ir trimito dialogais, improvizuotais čia-čia, raudonsuknės aksominės primadonos vilionėmis ir vokalisto-meškiaus sukinukais :) Vos grupei užgrojus, visi salėje buvę ispanai ir ispanakalbiai ėmė mikliai raitytis ir kraipytis, suktis poromis ir po vieną - lyg būtų laukę kokio sutarto signalo. Pasijutau lyg kokia nerangi šiaurietė kukliai vyksinti klubais į kairę, trept trept, į dešinę, trept trept ir negrabiai rankomis mušanti ritmą. Fju... reikėjo matyt, kaip ten mažaūgiai ispanai siautė.

Šiame koncerte sudalyvauti buvo verta, nors grojo ir gana šviežios sudėties grupė (o kas jai belieka, kai išmirė visi veteranai?). Vokalai - neįtikėtini, kaip sako prancūzai, muzikantai - profesionalai, programa - visų trokštama, o ant scenos gundančiai klubais linguojantis veik dvimetrinis juodaodis meškiuko šypsena - papildomo šarmo taškai :)

Tiesa, su gerais bilietais Briuselye situacija prastoka. Ne todėl, kad nevyktų koncertai ar, kad jie buvo rengiami mažose salėse, bet todėl, kad visuomet paklausa kelis ar net kelioliką kartų viršija pasiūlą. Tik pasirodo (ar dar net nespėja) skelbimas apie koncertą, o bilietų jau nebėra. Va, galiu tik pasiguosti, kad ne per seniausiai paskelbė, kad birželio mėnesį Briuselyje koncertuos Lou Reed'as, bet... bilietų jau nebėra. C'est la vie...