Tutankhamun arba egiptietiški atradimai Briuselyje

Pastaruoju metu susikaupė visa eilė naujienų, kurios stumdosi eilėje siekdamos pirmos išlėkti į eterį. Bėda, kad joms nepavyksta konkuruoti su egzaminais, minėjimais ir vasaros vakarėliais (atrodo, kad visas Briuselis liepos mėnesį pradeda rengti priėmimus, vakarėlius ir kitokius kokteilinius renginukus). Stengiuosi patenkinti jų (naujienų) nekantrumą ir vieną paleidžiu į interneto platumas.

Kartu su Edvardu apsilankėm plačiai išreklamuotoje parodoje "Tutankhamun: his tomb and his treasures" ("Tutanchamonas: jo kapas ir jo lobiai"). Ir nutik tu man taip, kad kaip tik su savimi neturėjau fotoaparato, nors jį įsidedu pirmiau nei telefoną (pastarąjį dažnai ir palieku gulėti kur nors ant baro)... Gaila, nes antrą kartą, tikriausiai, kad neisiu - penkioliką eurų - gana didelė kaina už parodą, manau.

Taigi, kas tai per paroda. Edukacinė, manyčiau, kad skirta moksleiviams ir neprofesionaliems senovės Egipto mėgėjams. Parodoje eksponuojamos Tutanchamono sarkofago (tiksliau, sarkofagų) bei kape rastų turtų kopijos, pagaminos 120 Egipto meistrų. Gana išsamiai paaiškinama kam kiekvienas daiktas buvo skirtas pomirtiniame ir kam jis naudotas kasdieniame gyvenime, kaip jis pagamintas, iš ko ir pan.. Gyvenimą smarkiai pagerina audiogidai, kalbantys visomis pagrindinėmis kalbomis. Smagu tai, kad priėjus prie interaktyvaus stendo, audiogidai patys pasigauna "bangas" ir transliuoja reikiamą tekstą.

Į pagrindinę ekspoziciją įleidžia po nedidelį skaičių žmonių (maždaug po 30), tad galima gana ramiai, nesigrumiant apžiūrėti eksponatus, perskaityti etiketes ir paklausyti audiogido pasakojimų. Pirmasis sustojimas prie stendo, kuriame pasakojama apie Egipto faraonus ir Tutanchamono kilmę. Kita stotelė - apie Howardą Carterį - Tutanchamono atradėją. Po truputį įtampa auga - trečia stotelė - stendas-atkurtasis prieškambaris su rakandų kopijomis, toliau - kapavietė ir pasakojimas apie sarkofago atidarymą. Na, o tada jau lankytojai paleidžiami apžiūrinėti faraono kapavietės turtų. Daug aukso, turkio ir skarabėjų - net akys raibsta... išties turtinga ekspozicija ir patrauklus eksponavimas.

Apžiūrėti visą ekspoziciją trunka apie pusantros valandos. Paskutinis sustojimas - suvenyrų parduotuvėlė.

Parodos metu bus skaitomos dar trys paskaitos (viena jau buvo):

• liepos 15 d. 19.30 - dr. Zahi Hawass "Adventures in archaeology: the magic of pyramids and the mystery of Tutankhamum". Paskaita vyks anglų kalba su tiesioginiu vertimu į prancūzų ir olandų kalbas. Kainikė - 16,5 ir 26,5 Eur. Paskaita vyks SQUARE - Brussels Meeting Center (Gold Hall), Mont des Arts, 22.
• rugsėjo 22 d. 19.30 - dr. Jaromir Malek "Howard Carter: from artist to archaeologist". Paskaita vyks anglų kalba. Kainikė - 5 Eur. Paskaita vyks Karališkajame istorijos ir meno muziejuje (Cinquantenaire parke).
• spalio 6 d. 19.30 - dr. Eugene Warmenbol "L'Egypte et la Belgique: Napoleon a Toutankhamon". Paskaita vyks prancūzų kalba. Kainikė - 5 Eur. Paskaita vyks Karališkajame istorijos ir meno muziejuje (Cinquantenaire parke).

Paroda veikia Brussels Expo (1 place de Belgique, 1020 Bruxelles)  iki lapkričio 16 d. Daugiau informacijos galite rasti internetinėje svetainėje kingtutbrussels.be.

Tiesa, su Tutanchamono bilietu galima pigiau aplankyti Minieuropą ir Atomiumą. Ir dar galima gauti dešimties procentų nuolaidą Egyptair bilietams.

Rožės vardas / Le nom de la rose

Grįždama po egzamino namo pašto dėžutėje radau dovanėlę - atkeliavusius bilietus į spektalį "Le nom de la rose" ("Rožės vardas"), pastatytą pagal legendinį to paties pavadinimo U. Eco romaną. Trebjenukas, mūsų laukia smagus vakaras! Prancūziškai dar tik po truputį pradedam murmėti, todėl žiūrėsim kaip operą - istoriją žinom, o aktorių kalbėsiai atstos dainavimą.

Spektaklis rodomas visą vasarą netoli nuo Briuselio (apie 60 km) įsikūrusiame Villers-de-Ville vienuolyne. Tiksliau, senojo vienuolyno griuvėsiuose. Jame dar nesame buvę, tad papasakosiu apie jį po to, kai apsilakysim.

Ką dar norėjau pasakyt - keista man čia Belgijoje egzistuojanti bilietavimo tvarka. Pavyzdžiui, kino teatrų bilietuose nebūna nurodytų vietų - ateini į salę ir sėdi kur nori, tiksliau ten, kur dar yra vietos. Kine tokia tvarka truputį erzina, nes esi priverstas ateiti kiek anksčiau ir po to tvarkingai atspoksoti visas reklamas ir anonsus. Taip pat ir šiuose, spektaklio, bilietuose parašyta, kad nėra nurodytų vietų, o kiekvienas žiūrovas gali pasirinkti sau tinkamiausią. Iš vienos pusės - gražu - sėdi kur nori, bet iš kitos pusės - nelabai patogu, nes sėdi ten, kur yra vietų. Kaip Ryanaire. Su Nerijum svarstėm, kad gal tokiu būdu organiztoriai užsitikrina, kad nebūtų vėluojančių? Kaip manot?

Decathlon - sportinio inventoriaus IKEA

Pradėję ruoštis atostogų kelionei supratome, kad visas turistinis inventorius liko Lietuvoje. A ja jai... Pasibėdavojom, pasiskundėm Nerijui ir Ramunei Skr., kurie širdingai pasiūlė pasinaudoti jų palapine ir prailgintuvu. Padiskutavom apie Briuselio sporto prekių parduotuves, mat jau buvom lankęsi Ixellio gatvėje įsikūrusioje "Sports world" ir pasiskaitę "Agendoje" apie gerąją parduotuvę "Lecomte". Bet Nerijus Skr. į tai numojo ranka ir trumpai tarstelėjo, kad mums vertėtų nuvažiuot į Decathloną Anderlechte, nes ten esanti sporto prekių IKEA. Na, o mes - tai patiklūs - sėdom kitą dieną į mašiną ir nuvažiavom. Šalia kelio radom didelę (na tikrai didelę) sporto prekių parduotuvę. Jei toji Ixellio gatvėje pasivadino "Sports world" (Sporto pasauliu), tai Decathlonas galėtų drąsiai pasikrikštyti "Sports universe" (Sporto visata).

Vasaros išpardavimai

Liepos 1 dieną prasidėjo išsvajotieji-išlauktieji vasaros išpardavimai. Likus kelioms dienoms iki starto visas miestas prisipildo nekantrumo, paauglės ir studentės pradeda šmirinėti po parduotuves ir matuotis trokštamas grožybes, vyresnės moterys skuba nusipirkti reikiamus-norimus drabužius iki visuotinio pamišimo. Ir tuomet, pagaliau atėjus laikui, plačiai atisveria parduotuvių durys, manekenai pasidabina užrašais "Išpardavimas", o žmones apima keista panika - "noriu pirkti!" - taip raudojo vienas mano krikšto sūnus, kai nežinojo ką, bet baisiai norėjo pirkti... Taip ir per išpardavimus, vieniems staiga prireikia nukainuotų tinklinio kamuolių, kitiems - neperkamų spalvų nagų lako, tretiems - glėbio liemenėlių, likusiesiems - visko, nesvarbu ko. Svarbiausia, kad visi gauna pigesnę iliuziją ir medžioklės malonumą.

Išpardavimų apsėdimas tęsiasi visą liepą ir vėl užklumpa sausio 1 dieną.

La Cambre de Notre-Dame vienuolynas ir du šventieji

Tvankų ir vėlyvą birželio vakarą išriedėjom dviračiais į Ixelles rajoną pasidairyti. Žemėlapyje buvom užmatę nemažą vienuolyno kompleksą, tad neatsispyrę smalsumui tiesiu taikymu ten ir numynėm. Jau iš tolo pasitiko kaukiančio šuns ir rytietiškos muzikos garsai. Šunį kažkas buvo uždaręs balkone, į kurį karts nuo karto vis dirsčiojo palei Ixelles tvenkinius sutūpę nepatenkinti miestiečiai. O muzikikė tirli-pirli vinguriavo tiesiai iš vienuolyno - nuriedėję atradom ten berepetuojančius muzikantus.

ISTORIJA

Cistersų vienuolyno kompleksas stovi Maelbeeko slėnyje, tarp La Cambre miško (parko) ir Ixelles tvenkinių. Vienuolyną 1196 m. įkūrė kilminga dama vardu Gisèle. Panorusi įsteigti cistersų vienuolyną, Gisèle sulaukė ne tik smarkaus Briuselyje veikusių vienuolynų pasipriešinimo, bet ir vieno pagrindinių cistersų vienuolyno, įsikūrusio greta Villers-le-Ville miesto, palaikymo bei Henriko I dosnumo. Gauvus žemės, malūną ir kitokią paramą, Gisèle pradėjo vienuolyno statybas. Darbai ėjosi sklandžiai ir 1203 m. popiežius Grigalius IX patvirtino vienuolyno įsteigimą ir suteikė jam La Cambre de Notre-Dame (La Cambre) vardą.

Bažnyčia ir vienuolynas ne kartą degė, griuvo ir buvo perstatinėjami, plečiami ir tobulinami pagal kilmingų vienuolių poreikius bei laikotarpių madas. Ėjo iš cistersų į kalvinistų, iš pastarųjų - į kareivių rankas ir vėl atgal į cistersų, kol galiausiai buvo pritaikytas miesto poreikiams. Ypač smarkiai kompleksas nukentėjo XIV a. ir per XVIII a. karus, kai vos spėjęs suklestėti buvo nusavintas prancūzų kariuomenės, kuri čia įsirengė ligoninę.

Vėliau, pasibaigus karams, net 50 metų vienuolyne veikė medvilnės manufaktūra. Po to - iki pat XIX a. pabaigos - pataisos namai žemiausiems socialiniams sluoksniams. XX a. pradžioje vienuolyne buvo įkūrta karo mokykla, o bažnyčioje - įrengta sporto salė ir maniežas. Pirmojo pasaulinio karo metais komplekse apsigyveno vokiečių kariuomenė, kuri atsitraukdama paliko griuvėsius...

1921 m. įsisteigė La Cambre bičiulių draugija, kurios tikslas buvo išsaugoti ir atkurti vienuolyną. Garsusis Henris Van de Velde čia įkūrė Taikomosios dailės institutą. O šiuo metu čia veikia Nacionalinis geografijos ir La Cambre architektūros institutai.

ARCHITEKTŪRA

Monumentalūs, dorėninėm kolonom įrėminti vartai veda į puošnų simetrišką kurdonerą, iš kurio galima patekti į vienuolyną, bažnyčią (datuojamą 1400 m.), Liudviko XV stiliaus abatijos rūmus ir už jų, dauboje, suformuotą terasinį prancūzišką parką. Vienuolyno kompleksą sudaro dvi pagrindinės dalys: a) XVI a. kluatras, bažnyčia, refektoriumas su kapitulos sale bei pats vienuolynas; b) XVIII a. statyti abatijos rūmai su kurdoneru, rektoratas ir kiti pagalbiniai pastatai. 

Ilga griovimų-statymų istorija suformavo gana aklektišką, iš įvairių stilių - nuo spindulinės gotikos iki klasicizmo - sukomponuotą pastatų kompleksą.

Bažnyčioje verta apžiūrėti įspūdingą XVI a. Alberto Boutso sukurtą paveikslą "Kristaus nuplakdinimas". 


ASMENYBĖS

Vienuolyne gyveno ir yra palaidotas palaimintasis Bonifacijus iš Lozanos (1182–1260) bei mistikė Šv. Alicija iš Skarbeko (~1225-1250). Bonifacijus Paryžiaus ir Kelno universitetuose dėstė teologiją, vėliau buvo paskirtas Lozanos vyskupu. Dėl savo aktyvios reformatoriškos veiklos buvo pradėtas persekioti, sulaukė imperatoriaus Frederiko II atsiųstų kareivių, kurie pasikėsino vyskupą nužudyti. Stebuklingai išgijęs ir supratęs, kad nebegalės pagal sąžinę eiti paskirtų paregų, Bonifacijus iš Lozanos pasitraukė į La Cambre vienuolyną, kur 18 metų tarnavo kapelionu. Po mirties įvyko keli, Šv. Bonifacijui priskiriami, pasveikimo stebuklai. Yra aprašyta, kad perlaidojant Bonifacijaus palaikus dvi raupsuotosios išgėrusios vandenį, kuriuo buvo nuplauti palaimintojo kaulai ir nuo jo pasveiko (brrr...).

Mistikė Alicija La Cambre vienuolyne gyveno nuo 7 metų, išsiskyrė karštu pamaldumu, kuklumu ir dorybėmis. Labai jauna užsikrėtė raupais ir užsidarė celėje. Likusį gyvenimą kentėjo stiprius skausmus ir galiausiai buvo ligos paralyžiuota bei apakinta. Nuolatinėje kančioje gyvenusi Šv. Alicija savo celėje patyrė kelis regėjimus. Mirė 1250 metais, būdama vos 25 metų amžiaus. 1907 m. popiežiaus Pijaus X šventąja paskelbta Alicija yra paralyžiuotųjų ir aklųjų globėja.

XVI a. viduryje, nuo ispanų persekiojimo, vienuolyne glaudėsi Briuselyje nukirsdinto grafo d'Egmonto žmona su visais 11 vaikų.