Prancūzija 2012: La Rochelle (III diena)

Atbildėję iš bliaunančio Nanto pirmiausia įsikūrėm municipaliniame La Rošelės (La Rochelle) kempinge - labai rūpėjo išskleisti ir vėjuje išdžiovinti paryčiais sulytą palapinę. Visgi, pripažinkite, kad miegoti vėsioje pirtyje - menkas malonumas (taip, romėnų pirtyse buvo speciali atsivėsinimo patalpa - frigidarium (šaltieji baseinai), bet anie ten eidavo gerokai įkaitę karštuose pirčių garuose).

Kol pasistatėm palapinę - gerokai praalkom. Na, ne todėl, kad tai butų buvęs sunkus darbas, bet per dieną nevalgiusius mus nugalėjo nuo olandų kemperių vilnijęs kepsnių aromatas (kam teko šitai patirti - supras). Traukėm iš savo podėlio konservuotus aštunkojus, alyvuoges ir pomidorus... mmmm, skanu buvo! O po tokių pavakarių drąsiai patraukėm susipažinti su miestu - buvom tikri, kad nesusiviliosim pirmaisiais turistiniais masalais (užbėgant istorijai už akių, reikia pasakyti, kad viskas baigėsi taip, kad išvis niekuo tą vakarą nesusigundėm, nes pilvuose sėdėjo aštuonkojis...).

Beveik visus didesnius Atlanto ir Lamanšo sąsiaurio pakrančių miestus niokojo patys įvairiausi karai, La Rošelė gali pasigirti vienu įspūdingiausiu karo atsiminimų sąrašu. Šimtamečio karo metu miestas kelis kartus ėjo iš vienos kariaujančios pusės rankų į kitos rankas ir vėl atgal. Plintant reformacijai, La Rošelė tapo viena svarbiausių hugenotų tvirtovių, kurią Rišeljė sugebėjo paimti tik po dvejus metus trukusios apgulties (jei skaitėt "Tris muškietininkus", turėtumėt prisiminti, kad pastarieji apsupties metu taip pat turėjo ką veikti šiame mieste). Galų gale, II Pasaulinio karo metais miestas buvo užimtas nacių. Šie taip gerai organizavo miesto gynybą, kad La Rošelė tapo paskutiniu išlaisvintu Prancūzijos miestu. Ne šiaip sau sėdėjo blogiečiai okupantai kokiose varpinėse ar požeminiuose bunkeriuose. Naciai buvo patikimai įtvirtinę netoliesę kyšančią Rė (Ré) salą bei ten įrengę povandeninių laivų bazę. Miesto apsuptis tęsėsi 9 mėnesius, o Rė salos įtvirtinimus gynė net 20 000 karių. Stebėtina, kad tokie aktyvūs karo veiksmai paliko stovėti gražiausius miesto bokštus.

Prancūzija 2012: lietingas Nantas (III diena)

Trečią kelionės rytą Karnake (Carnac) paskelbė dundulis ir į palapinės kupolą pradėjęs barbenti lietus. Vos išgirdus garsesnį perkūnėlio dudenimą, Nerijui sakiau "pakuojamės", bet jis per miegus tik sumurmėjo, kad "nelis". Bet lijo, deja. Kai prakiuro mūsų miego nepaisęs dangus, tai ir palapinę, ir "svetainės" kampelį susipakavom per rekordiškai tumpą laiką. Per daug nekreipėm dėmesio, ar daug spyglių liko ant palapinės dugno, ar mažai - svarbiausia buvo išsaugoti kuo daugiau sauso ploto ;)

Išbudinti ir taip šiurkščiai išvaryti lauk, prieglaudos ir pusryčių ieškojome gretimame miestelyje. Mažame buriuotojų (kuo mes prastesni? Gi irgi kaip kokie kolumbai atradinėjam savo Prancūziją) restoranėlyje smagiai sukrimtome po tartiną ir po šiltą kruasaną, pasidabinom baltais pieno putos ūsais ir pavėpsojom kartojamą olimpinį plaukimą. Mums apšilus kojas ir sielas prajuko ir pakrantės dangus - vėjas pradėjo į žemyną ginti debesis, o saulė vis iškišdavo vieną kitą spindulį ir bandydavo nors kiek pasausinti įmirkusius šaligatvius.

Ixelles kapinės - Cimetière d'Ixelles

Ixelles kapinių vartai

Diena be automobilio buvo puiki proga sėsti ant dviračio ir pasidžiaugti laisvomis gatvėmis. Iš to džiaugsmo nuvažiavom iki pat Ixelles (Ikselio) kapinių. Jau senai planavome ir net vieną kartą buvom iki jų nusigavę, tačiau tąkart kelią pastojo užrakinti vartai. Kapinėms čia irgi nustatytos darbo valandos. Ir teisingai, nėra ko čia drumsti mirusiųjų ramybės, jiems irgi reikia atsipūsti nuo tuksinčių turistinių žingsnių. Nors, tiesą sakant, tų smalsių turistų Ixelles kapinėse ne taip jau ir daug. Tankiau galima pamatyti kokią senuliukę, tyliai rymančią prie savo giminės kapo.

Viena iš Ixelles kapinių alėjų

Mes šiose kapinėse norėjom aplankyti tris belgiškas asmenybes ir vienos nelaimingos įsimylėjėlių poros kapą.  Kad netektų beviltiškai klaidžioti - iš kapinių sargo pasiėmėm planą (nemokamas!) ir nosies tiesumu nukulniavom aplankyti barono Victoro Hortos (1861-1947). Manau, kad nėra didelio reikalo pasakoti apie jo iki beprotybės ištobulintas Art Nouveau architektūros formas ir pritaikytus unikalius inžinerinius sprendimus. Jei manote, kad vis gi reikėtų - čia rasite visai pakenčiamą straipsnį apie šį meno ir konstrukcijų genijų. O artimiau su šiuo belgų architektūros baronu galite susipažinto jo paties namuose.

Victoro Hortos antkapis

V. Hortos kapas - vienas neišraiškingesnių visose kapinėse. Be žemėlapio tikrai tikrai nebūtumėme jo aptikę. Architektas palaidotas bendrame šeimos kape ir paslėgtas stačiakampiu betono luitu. Jau nekalbant apie tai, kad kapas apaugęs kerėpliškom tujom ir net turint žemėlapį, labai lengva jo paprasčiausiai nepastebėti. Jei visgi bandysite surasti pasikliaudami intuicija - Hortos adresas kapinėse - Pelouse 1, Avenue 17 kampas, šalia antrojo kapinių žiedo (mus pralinksmino kapinių sargo komentaras, kai paklausėm, kur tas Horta guli. Bakstelėjo pirštu žemėlapyje ir sako: "Paprastai Horta būna štai čia" - lyg pastarasis mėgtų mėtyti pėdas ar lankytis pas kaimynus pavakario arbatėlės).

Antoine Wiertz antkapis

Kitas smalsumo objektas - romantizmo epochos tapytojo ir skulptoriaus Antoine Wiertzo (1806-1865) kapas. Vautier gatvės 62 name, visai šalia Europos Parlamento ir Liuksemburgo traukinių stoties, esanti jo studija paversta muziejumi, kurį galima aplankyti darbo dienomis (nuo 10 iki 12 ir nuo 13 iki 17 val.). Štai ir atsakymas, ką veikti eurobiurokratams per pietų pertrauką, jei siela alksta kultūros ;) O šiandieninis Wiertzo adresas - Avenue 5 pabaiga.

Victoro Hortos suprojektuotas antkapis Solvay šeimai

Galų gale - trečioji asmenybė - chemikas ir filantropas Ernestas Solvay (1838-1922), įkūręs tarptautinius fizikos ir chemijos institutą, fiziologijos ir sociologijos institutus bei Briuselio universiteto Komercijos mokyklą. Briuselyje taip pat galima apsilankyti nuostabioje Solvay bibliotekoje, įsikūrusioje europiniame rajone, Leopoldo parke. Ir tiesa, antkapį Ernest'ui sukūrė tas pats garsusis Victoras Horta. Jį (antkapį) galite rast Pelouse W, tarp Avenue 5 ir Avenue 11.

Marguerite ir Georges antkapis

Neskaičiuojant kitų belgiškų įžymybių - nuo kariškių iki politikų ir žurnalistų, Ixelles kapinės žinomos ir dėl čia palaidotų dviejų įsimylėjėlių - prancūzų generolo Georges'o Boulangerio (1837-1891) ir jo mylimosios Marguerite'os Croizet (madame de Bonnemains). Margauerite buvo turtingų tėvų duktė ir karininko našlė, o Georgas - Paryžiuje gimęs karininkas ir politikas, įgyvendinęs keletą tuo metu svarbių reformų. Pavyzdžiui, eidamas Karo ministro pareigas, Boulanger'is pasiekė, kad pėstininkų dienos racionas būtų papildytas žuvimi (o tai tau!), šiaudais kimšti čiužiniai - pakeisti spyruokliniais, kareiviams būtų leista turėti savo asmenines šakutes ir šaukštus, o parapijų kunigai būtų atleisti nuo karinės prievolės. Dėl per didelio uolumo ir nesavalaikių idėjų (ar augančios įtakos), generolas buvo apkaltintas veikiantis prieš šalies saugumą. Nieko kito jam nebeliko, kaip sprukti nuo įkalinimo į artimiausią frankofonišką miestą - Briuselį. Čia jis pasitraukė drauge su savo meiluže Marguerite, kuri 1891 m. liepos 15 dieną mirė nuo džiovos. Praėjus pustrečio mėnesio prie mylimosios kapo nusišovė ir Georges'as.

Tik suaugusiems: erotikos ir pornografijos knygynas

Pradedu nebespėti savo darbams iš paskos. Tai kur galiu rasti laiko papasakoti apie dieną be automobilio, Ixellio kapines ir "Beirut" koncertą? Rasiu, pasiskolinsiu trupučiuką iš ateities, kokia valandėlę būsimo miego. Bet vis tiek, papasakosiu ne apie automobilius, dviračius ir kapines, o pasidalinsiu keliomis "Moeder Lambic" kaimyno nuotraukomis. Nes jos net rėkia, kaip nori būti išleistos į laisvę.

Taigi, rugsėjo pirmą dieną, kai visas Briuselio senamiesti kvepėjo alumi (va, va, pratekėjo Briuselio alaus savaitgalis, o aš net neradau kaip ir kada apie jį papasakoti...), šalia naujojo "Moeder Lambic" išvydome netikėtą naujakurį - erotinių ir pornografinių senknygių, komiksų, žurnalų bei vaizdo įrašų parduotuvę "Nuit de Chine". Nesusilaikiau nenufotografavusi. Paprasčiausiai - smagu :)

Sekmadienis be automobilio

Čia ne šiaip koks nors mano asmeninis projektas ar pasipriešinimo akcija. Rimtų rimčiausia judrumo savaitės "razinka" diena be automobilio Briuselyje. Ir ne tokia, kaip pas mus Lietuvoje, kai dauguma vairuotojų nė nebūna girdėję apie tokį "valdžios pramaną". Čia, Briuselyje, visą dieną mieste draudžiamas automobilių eismas. Leidžiama judėti tarnybiniais automobiliais, tačiau tik darbo reikalais (ei, kokie darbo reikalai sekmadienį?) ir tik 30 km/val. greičiu.

Šiais metais sekmadienis be automobilio išauš rugsėjo 16 dieną. Nuo 9 valandos ryte iki 19 valandos vakare tebus galima automobiliu privažiuoti iki Briuselio žiedo, o toliau - kaip jau kojos neša (pėsčiomis, savu, Velo ar Blue dviračiu, visuomeniniu transportu), kaip galva išmano.

Bruxelles les bains - Briuselio paplūdimiai

Aišku, radau laiką pasidalinti įspūdžiais apie Briuselio vasaros išradimą - dirbtinį paplūdimį kanalo pakrantėje. Šiaip ar taip, jau atėjo ruduo, paplūdimiai jau sušluoti iš išvesti atgal prie jūros, o į naujo sezono malonumų ir pramogų paieškas pasinėrę miestiečiai senai jau pamiršo ten gurgždėjusį smėlį. Na, ir tegu, geriau šiandien pasidalinsiu keliomis nuotraukomis bei brūkštelėsiu tris sakinius, negu pamiršiu ir niekada apie tai neprasitarsiu. Gal šis įrašas kam nors pravers kitą vasarą :)

Dirbtiniai Briuselio paplūdimiai mieste įrengiami jau dešimtus metus iš eilės. Nors ir skeptiškai burbėjau, kad paplūdimys Briuselyje vasarą tai tas pats kaip krepšinio aikštelė eskimams, saulei išlindus pakeičiau nuomonę.

Briuselio paplūdimiai - tai didelė pakrantės parčių teritorija. Niekas čia nesimaudo (tikriausiai, kad gink, Dieve, niekas ir neleistų) ir nesidegina, tačiau su mielu noru sėdi "pajūrio" kavinėse ir užkandinėse, krapštosi kūrybinėse dirbtuvėse, pliekia tinklinį, stalo tenisą ir petankę (kurią vietiniai vadina tiesiog žaidimu kamuoliais).

Prancūzija 2012: San Malo, Karnakas ir bretonų skanėstai (II d.)

Iš San Mišelio pasukom link San Malo (Saint Malo) - įtvirtinto piratų ir korsarų miesto. Ryte plačios vis dar Lamanšo sąsiaurio pakrantės buvo tuščios, nuspalvintos visomis jūrinėmis spalvomis - mėlynai žalių sąskambių vanduo ir dangus, gelsvai rusva su beveik juodais atspalviais sausuma; keli žemaūgiai augaliūkščiai ir tuštuma...

Pakeliui stabtelėjom pasižvalyti į Le Vivier su Mer įsikūrusį austrių parką ir į vandenyno susiurbtą upelę (neįprasta lietuviškai akiai, kad nei iš šio, nei iš to pasimatytų upės dugnas). Haufiškai atrodė tuščioje vagoje sugriuvę laivai, kaip kokie pagiringi skenduoliai, kantriai laukiantys, kada vėl sugrįš vanduo... Vietiniai gyventojai  ir turistai nešė pelną  jūros gėrybių pardavėjams: svajojo apie būsimą vakarienę ir negailėdami tiesė banknotus už šviežias austres, midijas, jūros sraiges ir migdolus bei kitokius dvigeldžius sutvėrimus. Mes susilaikėm, nes a) ryte visiškai netroškom slidžiai sūrių moliuskų, b) iki vakarienei neturėjom, kur jų įsidėti.

Garsiąją ir visų plačiai išreklamuotą Kankalę (matyti aukščiau esančioje fotografijoje) aplenkėm, nes skubėjom į San Malo. Antrąją kelionės dieną dar laukė netrumpa atkarpa Prancūzijos keliais, tad teko rinktis - piratų sostinė ar austrės. Mums patrauklesni pasirodė jūrų plėšikai :)