2011 m. vasario 28 d., pirmadienis

Mūsų namai – jų širdyse

Buvau grįžus į Lietuvą. Praleidau keletą dienų pas tėvelius ir porą dienelių savo namuose. Ir apėmė toks keistas jausmas, kad nebežinau, kur mano namai. Pas tėvelius – namai, bet jau kitokie nei iš jų išeinant. Pas bobutę – namai, bet irgi kitokie. Vilniuj – vis dar truputį namai, bet jau ne be tokie – nėra daugelio daiktų ir nėra Jo, mano vyro. Čia, Briuselyje, yra Jis. Ir mano namai jau yra čia, kartu su Juo.

Man kaip sėsliai lietuvei, o ne nomadiškai čigonei, sunku keisti namus, bet po truputį suvokiu, kad mūsų namai tokie truputį nesurandami, kaip čigonų vežimas. Kartais vienur, kartais – kitur. Mudviejų namai ten, kur esam abu kartu. Mūsų namai ten, kur mūsų laukia mylimi žmonės. Mūsų namai – jų širdyse.

2 komentarai:

  1. Žinai, Rūta, pritariu visu 100 procentų ;) Man namai ten, kur esu su savo pačiais pačiausiais žmogeliais. Nors vieną kartą, dar tokioj žalioj jaunystėj studentavimo metais plaukėm baidarėmis ir toks kaimo berniokas priėjęs paklausė - "o tai kur jūsų namai". Tai aš jam pradėjau pasakoti, kad namai mūsų - šita valtis, va čia - spinta, čia virtuvė ir t.t. O jis taip nuoširdžiai sako: "benamiai" ir nubėgo... Ilgai juokėmės ir mąstėm apie tai, bet iki šiol gyvenimas taip dėliojasi, kad esam nuolatiniai benamiai :) Linkėjimai šilčiausi iš padūmavusio Kauno ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, Ingrida, už linkėjimus. Taip jau nutinka, kad gyvenimas sėslius kseofobiškus žemdirbius priverčia tapti "benamiais", keliautojais ir klajotojais. O kaip liaudies patarlė sako, [namai] kad ir po lapu, kad tik su savu :)

    AtsakytiPanaikinti