Zelandijos midijų sezonas be "R"

Paskutiniu metu Nerijų buvo apėmęs toks keistas nerimas - labai norėjosi jam midijų. Ir, žinoma, kaip tyčia šiomis dienomis kavinės ir restoranai pradėjo siūlyti moliuskus. Ne, ne tie turistiniai, įsikūrę Briuselio skrandžiu tituluojamoje Mėsininkų gatvėje, bet ponormaliai, neturistinėse vietose. Hm, pradėjom svarstyti, gal jau prasidėjo moliuskų sezonas? Na, bet ne, negali būti, gi prancūzai sako, kad moliuskai valgomi tais mėnesiais, kurių pavadinimuose yra "R" (paprasčiau pasakius, nevalgomi gegužę, birželį, liepą ir rugpjūtį, kurie prancūziškai yra vieninteliai mėnesiai be "R"). Akivaizdu, kad nei lietuviškoj "liepoj", nei prancūziškoj "julliet" tos "R" nėra.

Dar daugiau sumaišties įnešė užrašai parduotuvėse, kad "Les moules sont arrivees" ("Midijos atvyko"). Kas gi čia dabar? Ankstyvųjų agurkų midijų sezonas? Pasirodo, kad būten taip ir yra. Prasidėjo Zelandijos midijų sezonas. Kaip suprantau bevartydama internetinę spaudą, šio Olandijos rajono auginamos midijos yra pačios pačios ankstyviausios. Jų sezono pradžią ir kainas nustato vienintelis Yerseke aukcionas (Olandijoje). Belgijos ir Pracūzijos midijų augintojų apmaudui, Zelandijos midijų sezonas visuomet prasideda liepos mėnesį, kuris neturi jokios "R".

Olandijos midijų augintojai užima apie 50 proc. visos moliuskų rinkos Belgijoje. Pakankamai didelis šmotas. Panašiai pagalvojo ir belgai, kurie 1999 m. pradėjo nacionalinę midijų programą ir 2007 m. rinkai pateikė 100 tonų midijų, bet ach... mėnesiu vėliau nei olandai. 2008 m. midijos užderėjo gerokai anksčiau, tačiau jas teko pašalinti iš prekybos, nes buvo aptikta toksinų. Olandai ir vėl nugalėjo.

Olandai nugalėjo, o belgai ir prancūzai pasigardžiuodami šlamštė zelandiškas midijas. Koks gi jiems skirtumas, kur ta geldelė užaugo - Prancūzijoje ar Olandijoje? O skirtumas vis dėl to šioks toks yra, mat olandai midijas augina dviem etapais. Pirmiau jūros dugne, o po to upėje, kurioje moliuskai pariebėja ir prasiskalauja gėlame vandenyje (ir jau tai tom midijom suteikia nepaprastai subtilų skonį). Tuo tarpu prancūzai midijas augina vadinamosiose "midijų lovose" - ant medinių baslių. O ekspertai sako, kad midijų kokybę lemia ne vieta ir būdas, kaip moliuskas užaugo, net ne kiauto dydis, bet kiauto ir moliusko kūno santykis. Vidutiniškai mėsa turi sudaryti bent ketvirtį viso padaro svorio, bet pasitaiko ir riebesnių. Kūnelio spalva gali būti nuo šviesiai smėlinės iki oranžinės.

KODĖL SU "R"?

Kaip jau minėjau aukščiau, midijų rekomenduojama nevartoti gegužės-rugpjūčio mėnesiais. Pasirodo, šis priesakas atėjęs iš anktesnių laikų ir liečia du itin svarbius dalykus: moliuskų dauginimosi sezoną ir jų valgytojo sveikatą. Dėl pirmojo kaip ir viskas daugiau mažiau aišku - moliuskai dauginasi tais mėnesiais, kurių prancūziškuose pavadinimuose nėra "R". O antrasis aiškinamas taip, kad seniau tai nebuvo tansportavimo šaldytuvų, todėl karštą dieną gabenami moliuskai greitai pašvinkdavo ir tapdavo pavojingi sveikatai. Tam, kad jie kuo ilgiau išsilaikytų gyvi, reikalinga vėsa.

Net ir dabar visuomet akcentuojama, kad valgomos tik stipriai užsivėrusios midijos - o neužsičiaupiančios turi pirmu traukiniu keliauti į šiukšlių dėžę. Ir priešingai elgiamasi su išvirtais moliuskais - valgomi tik tie, kurie verdami atsivėrė, o susiglaudusios geldelės - metamos lauk. Mat geriau vieną kitą midiją išmesti, negu vėliau, apsinuodijus, išvemti visas (atsiprašau už tiesmukumą).

Renkantis midijas reikia imti tik sveiku kiautu, susivėrusias ar tas, kurios pabeldus į kiautelį iškart užsidaro - iš baimės sakoma. Perkant vakume supakuotas midijas svarbu atkreipti dėmesį, ar pakuotė tvirta, nesubliuškusi, ar joje yra skysčio ir, žinoma, į moliuskų surinkimo bei suvartojimo datas.

KAIP PARUOŠTI MIDIJAS

Kai kalba pasisuka apie midijas, visuomet prisimenu savo tėčio jaunystės kulinarinius eksperimentus - keptą varną, varles ir varlių geldutes (na, tas, tokias mums visiems žinomas juodas Lietuvos ežerų kriauklytes).  Galvoju, ar Tau, tėti, patiktų šitas belgiškas patiekalas, m?

Jei ruošite midijas kaip pagrindinį patiekalą, pirkite vienam valgytojui kilogramą moliuskų. Parsineštas geldeles reikia gerai nuplauti po tekančiu vandeniu - nugramdyti "barzdeles", visokius prielipus, kruopščiai nuplauti smėlį, nes viskas, kas liks ant kiautelių - pateks ir į padažą. Tam praverčia nedidelis peiliukas bei aštresnė kempinėlė (pvz., skirta šveisti puodus). Visos pavėpusios (prasižiojusios) ir sužalotos midijos, pasikartosiu, keliauja lauk.

Midijas galima paruošti pagal pačius įvairiausius receptus - su grietinėle, baltu vynu, šviesiu alumi, česnakais, bazilikais, čiobreliais, kariu, pomidorais ir t.t. - čia jau pagal skonį, fantaziją ir galimybes. O mes išbandėm šį, restoranuose pamėgtą, receptą, kuriam prireikė:

1,5 kg midijų,

šaukšto sviesto,

didelio svogūno,
salierų koto su lapais,

kelių česnako skiltelų,

kelių šakelių čiobrelio,

poros pipirų,

taurės vyno (alaus),

~150 ml grietinėlės,
petražolių lapų.

Puode ištirpintame svieste 1-2 minutes pakepinom smulkintas daržoves (galima dar dėti morką ir/arba lapinį salierą), supylėm vyną ir subėrėm nuvalytas midijas. Virėm uždengtas, kartas nuo karto pamaišydami, kad visos midijos vienodai gautų karščio ir vyno of course. Virti rekomenduojama tol, kol atsivers visos midijos, bet ne ilgiau (tai trunka apie 5-10 min.). Tuomet supylėm grietinėlę, užkaitinom ir nukėlėm puodą nuo ugnies. Ant midijų subėrėm petražolės lapus ir dar 5 minutes palaikėm uždengtas. Ir štai - tradicinis belgų patiekalas paruoštas.

Ai, dar netradicinis. Reikia šalimais patiekti skrudintų bulvyčių ir majonezo. Bulvytės puikiai tinka ir šaldytos, o jei tokių nemėgstate - galite pasigruzdinti patys. Majonezą galima valgyti pirktinį arba labai greitai ir nesudėtingai pasigaminti patiems. Pavyzdžiui, išplakti du kiaušinių trynius su puse šaukštelio garstyčių miltelių (arba be jų), šaukštu vyno acto arba citrinų sulčių bei šiek tiek druskos. Tuomet nuolatos plakant po šaukštą supilti 150 ml aukštos kokybės aliejaus (alyvų ar saulėgražų). Štai jums ir majonezas, kurį prieš tiekiant į stalą reikėtų atvėsinti šaldytuve.

Tradiciškai midijos ruošiamos juoduose katiliukuose, bet mes jų neturime, tad puikiai apsiėjome su įprastiniu puodu.

Mmmmm, kaip džiaugiuosi tomis Zelandijos midijomis!

P.S. Tradiciškai Godarville miestelyje rugsėjo mėnesį rengiamas midijų festivalis. Šiais metais tai jau turėjo būti 25-asis, bet panašu, kad kokurentai bando įsisprausti tarp organizatorių ir vartotojų. Todėl šiais metais miestelyje vyksiančią midijų šventę organizuos kita kompanija. O jau kitais metais šventė, kaip žadama, vėl grįš pas senuosius organizatorius.

P.P.S. Gamintų namuose midijų gėris tame, kad porcija vienam žmogui kainuoja maždaug tik ketvirtį kainos, sumokamos restorane.

P.P.P.S. O kaip midijas ruošiate Jūs?

Beersel tvirtovė

Visiškai šalia Briuselio, Beersel miestelio pašonėje, apjuosta plačiu gynybiniu grioviu, stūkso viena gražiausių Belgijos pilių - Kasteel van Beersel. Tarp 1300-1310 m. pilį pastatė Godfridas van Hellebeke. Vedybų ir paveldėjimo keliu pilis ėjo iš vieno valdovo rankų - kitam. Pilis buvo ne kartą pulta ir apgriauta, tačiau visuomet sugebėdavo atsitiesti. Viena rimtesnių apgulčių buvo vykdyta sukilimo prieš imperatorių Maksimilijoną I metu. 1489 m. Briuselio sukilėliai, panaudodami sunkiąją artileriją, du kartus iš eilės puolė Beersel pilį, kurios valdovas buvo imperatoriaus šalininkas.  Pirmąją apgultį tvirtovė sėkmingai atlaikė, o po antrosios - įgulai teko pasiduoti.  Garnizono vadas - kapitonas Wiljamas Ramilly - buvo viešai nulinčiuotas Gand Place. Maksimilijonas I ilgai nedelsdamas Briuseliui atkeršijo - pasiuntė kariuomenę, kuri laikė apgulus miestą tol, kol šis pasidavė. Po karo Beersel pilis buvo gana greitai atstatyta.



Jacobuso Harrewijno 1690 m. vario graviūra



Paskutinis vyriškos lyties pilies paveldėtojas, Jonas II iš Witthemų šeimos, mirė 1591 m. Vedybų keliu pilis ir Jono duktė Ernestina atiteko Arenbergo kunigaikščiui. XVII a. pilis buvo uždengta čerpiu stogu, tačiau nebuvo naudojama iki pat XVIII a. pabaigos. 1818 m. čia buvo įkurdintas medvilnės fabrikėlis, tačiau verslas nesisekė ir pilis vėl buvo palikta vedybinių sutarčių, klimato ir miestelėnų priežiūros valiai. Paskutinysis savininkas 1928 m. pilį padovanojo įsisteigusiai Beersel pilies bičiulių lygai, kuri pilį restauravo. 1948 m. pilis perėjo Karališkosios Belgijos istorinių rezidencijų ir sodų asociacijos globon. 2008 m. buvo atlikti archeologiniai pilies tyrimai, o šiais metais prasidėjo restauravimo darbai.

Belgijos pajūris

Lietingą šeštadienį praleidom keliaudami (kas daugiau belieka, kai neturi židinio su šalimais patiestu meškos kailiu?). Norėtųsi sakyti, kad prie jūros, bet, kad tos jūros buvo labai mažai. Gana patraukliai žemėlapyje atrodantis pajūriu nusitiesęs kelias toks lieka tik žemėlapyje, mat realybė yra daug (pa)prastesnė - jūra, pliažas, daugiaaukščiai namai ir tuomet kelias. Geriausią ką galima pamatyti pro mašinos langą - Pašilaičių kregždynus. Saulius Poška tiesiai šviesiai tai pavadintų varguolių rajonais ir nusistebėtų, ko išvis važiuoti į tokį pajūrį - šalta, žmonių (varguolių) daug, ir net jūros nesimato. Na, matosi, bet tik pro viršutinius daugiaaukščių langus.

Pirma stotelė - Koksijde. Čia mus pasitiko nurimęs lietus, pragiedruliai ir jaukios parduotuvėlės, o palydėjo - baudos kvitas už nesusimokėtą stovėjimą. Naivuoliai - galvojom, kad ai, kas gi čia tikrins, mes tik valandėlei. O pasirodo, kad tikrina ;) Bauda - kukli - 17,50 Eur. Ai, bala nematė, svarbu, kad niekas neužblokavo automoblio ar kaip kitaip mūsų nesulaikė Koksijde miestelyje.

Šis mažas kurortas tituluojamas "kultūriniu", mat čia įsikūręs Paul Delvaux muziejus, turintis gausiausią pasaulyje šio belgų dailininko darbų kolekciją, archeologinis muziejus su XII a. vienuolyno (žinoma, cistersų) liekanom ir dar vienas kitas kultūrinis perlas artimose vietovėse. Pavyzdžiui, šalimais esančiame Oostduinkerke įsikūręs Nacionalinis žvejybos muziejus. Tačiau man daug patrauklesnė ir egzotiškesnė atrodo kita pramoga - krevečių žvejyba su arkliais (na, nuo arklių nugarų). Kodėl gi ne, jeigu ne tik sugebi užmesti tinklą, bet ir išsilaikyti balne?

Pasivaikščiojom Koksijde pajūriu - gal kiek platesnis nei Ostendėj, bet lygiai taip pat užspaustas daugiaaukščių namų. Ir, kaip vėliau supratom, toks gelžbetonio aptvaras driekiasi palei visą belgišką jūros krantą. Na, bent iki Knokke, kur estafetę perima prašmatnios vilos. Vaikštynes jūros gėrybių pilnu pajūriu nutraukė pliūptelėjęs lietus. Ir mes kaip bailūs zuikiai liuoktelėjom atgal į miestelį. Gelbėdamiesi nuo lietaus ir nuo bado, užsukom į pirmą pasitaikiusią "Orchidėją" suvalgyti savo pietų. Ir gerai, ir negerai. Lyg ir skaniai, lyg ir nelabai skaniai pavalgėm. Matyt, vertėjo paišlaidauti Restaurant Ten Bogaerde - čia, pasak "The Bulletin", siūlomas šviežias maistas iš sezoninių gėrybių.

Iš Koksijde patraukėm Knokke link. Pirmas tranzitinis taškas - Nieuwpoort. Įvažiavę net nepajutom skirtumo, kad tai jau ne Koksijde. Namai, namai, namai ir viskas. O žmonių - daug. Hm, nusistebėjom, ko jiems čia reikia ir iš kur čia jie atsirado (per lietų!). O gi atplaukia jachtomis ir visokiais laiviūkščiais! Nieuwpoorte įrengtas didžiulis, vadinamųjų pramoginių, laivelių uostas. Jachtų tiek pristatyta, kad atrodo, jog čia siūbuoja visos Belgijos laiveliai. Gražu pažiūrėti, o saulėtą dieną būtų įdomu pasivaikščioti ir pafotografuoti.

Vakaras tryse Ixellyje, "Les fils a maman"

Jau antra para Briuselyje oras yra pretekstas niekur iš namų nekišti nosies - lietus sau stabiliai purškia, lyg būtų pasamdytas neperstojamai drėkinti miesto mūrusir baidyti iš gatvių žmones. Bet mes ėmėm ir ištaikėm vakar dvi smagias progas iškišti savo noseles lauk - įsigijom (kaip Nerijus pasakytų - "įsikalėm") naują fotiką ir kartu su Tomu smagiai pavakarieniavom Châtelain aikštės kaimynystėje - rue du Page ir rue Fourmois kampe įsikūrusiame restoranėlyje "Les fils à maman".

Vietų viduje nebuvo (ar rezervavote?), bet gana jaukiai įsitaisėm lauke. Kai Julienas, kuris vienas suvalgydavo kilogramą jautienos kepsnio, atnešė meniu - dar labiau pradžiugom. Smaguma - pilnas meniu restorano savininkų vaikystės nuotraukų :) Na, bent jau taip tikinama. Kita vertus, net jei tos nuotraukos surinktos sendaikčių turguje - idėja - puiki.

Na, ir ką gi mes ten valgėme? Užkandžiui - mėsos rinkinuką "M" dydžio už 8 euriukus. Trims tikrai pakako. O rimtai vakarienei mudu su Nerijum suraitėm po anties krūtinėlę su salierų piurė ir žaliųjų žirnelių bei šparaginių pupelių garnyru. Mmm, padažas buvo žiauriai geras. O Tomas atidavė pirmenybę jautienos tartarui su parmezanu ir gražgarstėmis.

Nežinau, kaip Tomo tartaras (tikiu, kad puikus), bet ančių krūtinėlės buvo superinės. O kadangi esu visokių ankštinių mėgėja, tai garnyras man irgi buvo fan-tas-tiš-kas. Vakarienės pabaigai - beveik itališki espresiukai ir pilvinė pilnatvė. Iš restorano pusės - sąskaita ir stiklainis guminukų. Trebjenukas :)

Ruošiamės išbandyti daugiau šio kvartalo virtuvių, bet gali būti, kad sugrįšim ir į "Les fils à maman", nes čia gera atmosfera, greitas ir draugiškas aptarnavimas ir svarbiausia - skanus maistas. Tiesa, vakarienė trims, įskaitant gėrimus, atsiėjo 90 Eur. Sakyčiau, kad visai padori kaina.

Vietiniai barai: Splendid 2 ir Etcetera

Splendid 2

Mūsų gatvėje, netolimoje kaimynystėje, yra du barai. Vienas skambiu pavadinimu "Splendid 2", antrasis - daug žadinčiu "Etcetera". Tolimesnėje kaiminystėje jų yra ir daugiau - ispanų, potugalų, indų ir t.t. Bet šį kartą apie kaimynines knaipes.

Už poros namų įsikūrusio "Splendid 2" jau beveik nekenčiu (čia gal tas slopinamas lietuviškas charakeris prasimuša?). Mat, švelniai tariant, mėgsta jie kartas nuo karto pamuzikuoti iki pat dvylikos. Ką ten pamuzikuoti - susirenka vietinė šutvė ir duoda džiazo - bando pritardami dainuoti "The road to hell", trypia kojomis, ploja, dažniausiai dar kokia moteriškė girtu balseliu bando išrėkti kažką panašaus į "aš tave myyyyyliuuu, o tu mane gerhbi?!". Po vidurnakčio visi pradeda išsivaikščioti - birbina motociklus, aptarinėja pavykusį vakarą ir tariasi čia vėl ateiti. Bet keisčiausia tai, kad šitas baras iš pačio ryto vėl laukia klientų. Jau devintą valandą čia prie staliukų kas nors gurkšnoja kavą ar ką nors stipresnio, sklaido laikraščius ir laukia vakaro... Vienintelė paguoda ta, kad jie dar ponormalę muziką leidžia ir kad ne kiekvieną dieną baliavoja.