Grottes de Han-sur-Lesse: trys žaliosios Michelin žvaigžtutės grotai

Baisiai tingiu pradėt priešvelykinę ruošą (žinot gi, langai, skalbiniai, voratinkliai ir t.t.), tai geriau papasakosiu apie mūsų smagią iškilą į Rochefortą ir didžiausią Europoje požeminę grotą. Jau truputį įdomu?

Tai va. Buvo bjauriai apsiniaukęs šeštadienis, dar kiek ir jau būtų pradėję lyti, o mes pasukom link nedidelio Belgijos miestelio Rocheforto, Namuro provincijoje. Miestelis - kaip miestelis, bet žinomas dėl dviejų dalykų: Rocheforto trapistų alaus bei sūrio ir įstabių požeminių grotų.

Į grotas mus ir dar gerą pusšimtį kitų smalsuolių nugabeno atviras romantiškas traukinukas, kuris būtų buvęs dar patrauklesnis, jei lauke būtų buvę šilčiau (arba jei būtumėme kiek šilčiau apsirengę). Prie įėjimo į grotas mus pasitiko prancūziškai (ir angliškai) kalbanti gidė.

Požeminis 2 kilometrų pasivaikščiojimas truko maždaug valandą. Tai prisižiūrėjom toookių vaizdų, kad oho. Na, nekėlė nuostabos nei stalagmitai, nei stalaktitai, nei jų amžius, bet labai pamalonino estetinius jausmus kultūringai įrengta turistinė trasa, aukšto profesionalumo apšvietimas, garsų ir šviesų programa didžiausioje požeminėje patalpoje Europoje (aukštis - 145 m!) ir žinoma - požeminė Lessės upė ir it stiklas ramūs ežerai.

Savaitgalis Romoje: sekmadienis SS Quattri Coronati bažnyčioje, Romos forume ir ant bambinelio laiptų

Po saulėto šeštadienio, skaistus sekmadienis Romoje mums šypsojosi  iš visos širdies - kaip tikras italas - nuoširdžiai, draugiškai ir be jokio pilko debesėlio širdyje. Nesinorėjo ir galvoti, kad dar prieš vidurnaktį nutūpsim netokiame pavasariškame Briuselyje. Na, bet nuvijom tokias mintis tolyn ir pabandėm kiek galima tikslingiau nuskinti tą dieną (taip sakant, carpe diem).

Iškart po pusryčių nukulniavom iki vienos senesnių Romos bažnyčios skirtos keturiems bevardžiams kankiniams - IV a. Santi Quattri Coronati. Manoma, kad bažnyčia galėjo būti pastatydinta keturiems marmuro meistrams iš Panonijos, nukankintiems imperatoriaus Diokletiano įsakymų už tai, kad atsisakė iškalti dievo Asklepijaus statulą. Kita žinoma versija, kad keturi kankiniai buvę kareiviai, atsisakę garbinti tą patį Asklepijų.

Bažnytukė verta, kad užeitumėte. Ne tik tam, kad pamatytumėte originalias grindų mozaikas, meistrų nutapytus šventųjų atvaizdus ar pasisukinėtumėte po saulės nušviestą vidinį kiemelį, bet ir tam, kad pajustumėte besimaterializuojančią istorijos ir tikėjimo dvasią.

Bažnytukė jauki ir tokia absoliučiai tikra nuo pat senų aptrupėjusių freskų iki sekmadieninio vienuolių choralo, kurio klausant ima atrodyti, kad iš masyvių sienų, lyg koks vėsus žalsvas eliksyras, sunkte sunkiasi tyras ir besąlygiškas senųjų krikščionių tikėjimas, atkakli viltis, brolystė ir ramybė. Ir tas eliksyras užlieja, įsigeria į odą, ją apsunkina ir neleidžia nė žingsnio žengti lauk iš šventovės... ir taip ramu bei gera likti sename nutriušusiame klaupte ir leistis hipnotizuojamam skaidraus vienuolių giedojimo...

Išsėlinę iš SS Quattri Coronati bazilikos, pasukom siaura gatvele tolyn, beveik paraleliai Laterano gatvei. Tyliai pasivaikščiojom tarp apelsinmedžių metamų šešėlių, ochrinių sodų sienų ir į saulę atvertų langinių...

... užsukom į kelis paslaptingus kiemelius ir apsukę senąjį krikščioniškąjį kvartalą susitikom atsilabinti su savo kelionės kompanionais.

Garbės žodis - priešpiečiams pasirinktas restoranėlis - buvo visiškas fiasko (čia Rytis galėtų įsiterpti su baisiąja fraze "tai gi, ar aš nesakiau?"), bet tam buvo šioks pasiteisinimas - pasirinktasis restoranas, įsikūręs šalia mūsų apartamentų, mums neleido prisisėsti savo lauko terasoje ir ten palaukti pietų meto, nes dar buvo likę... 10 minučių iki restorano atsidarymo. Tai ne gi galėjom ten grįžti? Aišku, kad ne. Tad ilgai nesukę galvos pasirinkom kitą, "su vaizdu į Koliziejų". Ir taip buvo aišku, kad padarėm klaida (juo labiau, kad RR tą klaidą jau buvo padarę pirmą dieną), nes "La pace del cervello" padavėjai balsingai kvietė praeivius prisėsti ir pavalgyti jų restorano ruošiamo maisto. Ar gerai virtuvei reikalingi tokie šaukliai? Aišku, kad ne...

Atneštų patiekalų net neverta aprašinėti ar labiau gilintis į jų sudėtį. Tiesiog - mes trise gavom po bliūdą bile kokių salotų, kuriose padrikai voliojosi ir palmių šerdys ir graikiniai riešutai ir pačios pigiausios alyvuogės. O namų užkanda, kurią pasiėmė Rytis, pasirodė esanti iš vakuumo ištraukti saliamo, chorizo, kažkokio kumpio, sūrio ir iš parduotuvinio stiklainio iškabinti artišoko gabalėliai. A ja ja jai... Na, bet žvelkime į šviesiąja šio reikalo pusę - patiekalai buvo valgomi.

"Children of the Ice"

Pagalvojau, kad gal yra neskaitančių Belgijos lietuvių konferencijos, bet besilankančių šiame tinklaraštyje, todėl dalinuosi, mano nuomone, vertu dėmesio skelbimu. Jei turėsite laiko ir noro - užsukit trečiadienį į Europos Parlamentą pažiūrėti Justino Lingio režisuotą filmą "Ledo vaikai". Plačiau apie trijų šalių (Lietuvos, Latvijos ir Švedijos) vykdytą projektą galite pasiskaityti paspaudę čia.

Ir taip, registruotis reikia iš anksto jeigu Jums reikalingas leidimas patenkti į Europos Parlamento pastatą.

----
If you are interested in a history of the Baltic states which were occupied by Soviet Russia, you are welcome to the screeining of the film "Children of the Ice". This documentary film gets the public acquainted with the topic less frequently discussed in the context of totalitarian regime victims: that is, experiences and destinies of the children deported from the Baltic states during the time of Soviet terror or those who were born while deported. More information about the internatinal project and film can be found here.

And yes, you have to fill a form of registration if need a entrance badge to the European Parliament building.

---

Si vous êtes intéressés à l'histoire des pays Baltes qui, après la II Guerre Mondiale, étaient occupés par la Russie soviétique, vous êtes invintês au film "Les enfants de la glace". Ce film documentaire raconte le sujet que est moins souvent discuté dans le contexte des victimes du régime totalitaire. Il parle des expériences et des destins des enfants déportés des pays Baltes à la Sibéria pendant l'époque de la terreur soviétique ou ceux qui sont nés en déportation. Plus d'information sur le projet internatinal et du film peut être trouvée ici (en anglais).

Et oui, vous devez remplir un formulaire d'inscription si vous êtes besoins d'un badge d'entrée au bâtiment du Parlement Européen.

Į Le Katino parodą

Štai tokį kvietimą šiandien gavau iš Schleiper'io - į Katino parodą. Bien sûr, tai ne katinų ir katyčių, o Philipp'o Geluck'o sukurto komiksų herojaus Le Katino (Le Chat) paroda. 

Katino autorius - penkiasdešimt aštuonių metų amžiaus belgas, žinomas ne tik kaip komiksų autorius, bet taip pat ir kaip humoristas bei komediantas. 

Komiksų knygų serijos, skirtos Katinui papuola tarp dešimties populiariausių belgiškų-prancūziškų komiksų. Jei Wikipedia nemeluoja, 2008 m. Prancūzai nupirko 320 000 Le Chat kopijų. 

Le Chat herojus - antropomorfiškas, žmogaus ūgio katinas atsiduriantis komiškose situacijose, mat pažodžiui supranta patarlių ir priežodžių metaforas arba kasdienes situacijas paverčia nesusipratimų virtine iškėlęs hipotezę "o kas, jeigu..."

Le Chat gimtadienis - 1983 m. kovo 2 d. (viso labo metais ir trupučiu vyresnis už mano brolį). Kitąmet šiam padarui sukaks...30 metų. Oho! Ar pagalvojot, kad Filipas jau 30 metų kuria savo apvalaino herojaus nuotykius?

Savaitgalis Romoje: šeštadienis pasivaikščiojimas po Villa Borghese parką, pasisėdėjimas ant Ispanų laiptų ir Caffe Greco bei fantastiška vakarienė Trastevere

Pirmosios dvi dienos nepašykštėjo turistinių malonumų. Šeštadienis irgi atseikėjo ne ką menkesnį maršrutą su turistinėmis staigmenomis (ar tokiuose miestuose kaip Roma yra kažko, kas būtų neturistinis? Net jei tas kažkas neįtrauktas į turistinius gidus, vistiek, bus senas, dažniausiai gražus ir kartas - netikėtas). Tausodami kojas pavažiavome metro (negalėjom patikėti Romos metro pigumu -  1 euras už kurį gali važinėtis požeminiais traukinukais pusantros valandos!) keletą stotelių link Ispanų laiptų, bet eidami link jų per aplinkui truputį "nugrybavom" ir nukėblinom iki pat Villa Borghese. Pakeliui dar bandėm patekti į Kapucinų bažnyčią, garsėjančia iš kaukolių ir kitų kaulelių suręstomis kriptomis, bet .. atėjom prasidėjus ilgai pietų pertraukai (nuo 12 iki beveik 16 val.). Tad nieko per daug nepešę pasukom tolyn, link Borghese parko.

Užmetėm akį į F. Borrominio suprojektuotą Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčią...

...pastoviniavom šalia Berninio Tritono fontano ir taip po truputį priėjom Villa Borghese. 

Parkas didžiulis, suraižytas pasivaikščiojimo takeliais, nubarstytas milžiniškais kankorėžiais, gausiai aplakstytas didelių ir mažų šunų bei šunyčių. 

Kad patekti į pačią galeriją - reikia atlaukti nemažą eilę, o mes tam nebuvom nusiteikę, tad pasėdėję priešais vilą vilaitę ir pailsinę kojeles, nusigavom iki zoologijos sodo.

Mr. Godiva suvalgė paskutinį šokoladinį saldainį

Šokolado gerbėjams - šiandien turėtų gerklėje strigti šio juodo skanėsto gabaliukas. Arba pradėkim šiek tiek kitaip. Šokolado gerbėjai, o ypač belgiškųjų praline mylėtojai, šiandien, gedulo vardan, turėtų pasirinkti juodą šokoladą. Šiandien Šveicarijoje mirė legendinės šokolado imperijos "GODIVA" karalius - Pierras Drapsas jaunesnysis.

1926 m., jaunesniojo Pierro tėvas, Pierras Drapsas vyresnysis pradėjo gaminti legendinius belgiško šokolado praline, kurie tada dar nesivadino skambiu vardu "GODIVA". Daug nedvejodami, prie saldaus tėvo verlo prisijungė ir Pierras jaunesnysis su kitais dviem broliais (veikiausiai nePierrais).

Prieš II Pasaulinį karą pasimirė senasis Pierras ir šokoladinę karalystę paveldėję broliai ją perkrikštijo legendinės ledi Godivos vardu. Netrukus po to, naujasis šokolado gamintojas, valdęs dvidešimt parduotuvių Belgijoje ir vieną Paryžiuje, pasauliui buvo pristatytas 1958 m., pasaulinės EXPO metu.

1972 m., "GODIVA" atidarė pirmąją parduotuvę New York'e bei parsidavė tarptautinei Amerikos kompanijai Campbell's... Taip belgiška belgiško šokolado legenda tapo tarptautine.

Šiandien pasaulyje veikia daugiau kaip 450 "GODIVA" parduotuvių. Gana neblogai, ar ne?

P.S. Įrašo pavadinimą pasiskolinau iš šio straipsnio, publikuoto www.flandersnews.be. Paveiksliukas irgi iš internetinių tyrų.

Belgai - prancūziškų anekdotų čiukčios

Jau kažkuriame įraše dalinausi per prancūzų pamoką išgirsta "naujiena", kad prancūzams visuomet niežti liežuvį pasišaipyti iš keistai šnekančių kaimynų. Todėl, jei tik anekdote yra kvailas personažas, jis visuomet (arba beveik visuomet) bus belgas. Nors paskaitinėjus juokelius apie belgus, atradau ir vieną kitą gurdų belgišką personažą.

Štai tokius anekdotus apie mažuosius frankofonus skaldo prancūzai:

Combien faut-il de belges pour faire un gâteau aux chocolat ? 16, un pour faire la pâte et 15 pour éplucher les smarties. 
----
- Kiek belgų gamina vieną šokoladinį pyragą? 
- 16 - vienas belgas maišo tešlą, o 15 lupa "smarties".



Un escalator tombe en panne en pleine heure de pointe, 40 personnes sont restes bloquées pendant 5 heures. 
----
Piko valandą sugedo eskalatorius. 40 žmonių 5 valandas išbuvo užstrigę.



C'est quatres belges en virée à Paris qui s'arrêtent en voiture dans le bois de Boulogne à hauteur d'une prostituée : 
- C'est combien dit le conducteur 
- 300 devant, 450 derrière, répond la fille.
Deux voix de protestation indignées s'élèvent alors à l'arrière de la voiture: 
- Et pourquoi c'est plus cher pour nous ? 
----
Keturi belgai keliauja į Paryžių. Pakeliui sustoja Bulonės miške ir bando pasisamdyti prostitutę.
- Kiek kainuoja?- klausia vairuotojas.
- 300 iš priekio, 450 iš galo, - atsako mergina.
Nuo automobilio galinės sėdinės pasigirsta du nepatenkinti balsai:
- O kodėl mums brangiau?!


Comment reconnaît on un belge dans un sous-marin? c'est le seul qui porte sur lui un parachute!
----
- Kaip povandeniniame laive atpažinti belgą? 
- Jis vienintelis turi parašiutą!



Un belge fait le trajet Paris-Lyon en voiture. Il prend une auto-stoppeuse en minijupe. Celle-ci commence à lui faire du charme. A l'entrée de Lyon le belge lui frôle la jambe par mégarde en changeant de vitesse. La nana le regarde droit dans les yeux et lui dit : "Tu peux aller plus loin tu sais?" Et le Belge continue jusqu'à Marseille.
----
Važiuoja belgas iš Paryžiaus į Lijoną. Pakeliui paima autostopu keliaujančią merginą mini sijonėliu. Kelionės metu ji pradeda jį vilioti. Beįvažiuojant į Lijoną, perjungdamas bėgius, vairuotojas netyčia brūkšteli merginai per koją.
- Tu gali eiti (pr. t.p. - važiuoti) daug toliau, supranti? - sako mergina reikšmingai žiūrėdama vairuotojui į akis.
Taip belgas ir nuvažiavo iki Marselio.

Savaitgalis Romoje: penktadienis su Šv. Klemensu, nešventuoju Berniniu, Vatikano turtais ir hermeneutinė vyno degustacija

Po pirmojo vakaro degustacijų ir sveiko turistinio miego išaušo saulėtas Romos penktadienis. Kol mūsų bendrakeleiviai pusryčiavo (mes pakirdom kiek anksčiau), mudu su Nerijum nuėjom aplankyti Irmos rekomenduotos Šv. Klemenso (San Clemente) bazilikos, šoniniu fasadu atsigręžusios į via Labicana.

Išties netikėta ir įspūdinga kelionė laiku! Įžengus į šventovę žvilgsnį pavilioja XII amžiaus mozaika, auksiniame fone vaizduojanti kryžių, kaip gyvybės medį (kaip sako, ekspertai, siužetas būdingas ankstyvosios krikščionybės menui, o mozaikos atlikimas ir stilizavimas - viduramžių), schola cantorum, sakykla ir milžiniška velykinė žvakė, asketiškas altorius, spalvingos mozaikinės grindys, išraiškingos Šv. Kristoforo, Šv. Kotrynos ir kt. freskos. Prieblandoje paskendusio asketiško interjero priešprieša - gausiai auksintos lubos, kurias Klemenso XI užsakymu sukūrė jo architektas Carlostefano Fontana.

Bazilika yra dedikuota popiežiui Klemensui I (trečiam popiežiui po Šv. Petro), kuris mirė apie 100 m. Šv. Klemenso diena minima lapkričio 23 d. Šaltinių, vienareikšmiškai patvirtinančių šio popiežiaus kankinystę, kaip ir nėra, tačiau legenda pasakoja, kad už aktyvią veiklą imperatorius Trajanas Klemensą ištrėmė į Krymo kasyklas. Tačiau ir ten Klemensas nepaliovė apaštalavęs ir sėkmingai paskui save patraukė dalį Romos karių ir drauge kalėjusių nuteistųjų. Savaime suprantama, kad Trajanas negalėjo šito Klemensui dovanoti ir norėdamas jį nutildyti, liepė pririšti prie inkaro ir paskandinti Juodojoje jūroje. Kiek vėliau, praėjus kažkiek tai metų, jūros vanduo nuslūgo ir atidengė angelų pastatytą Šv. Klemenso kapą. Nuo to laiko, kasmet jūros vanduo stebuklingai atslūgdavo ir žmonėms pasirodydavo šventojo kapas. Besibaigiant vienam tokiam atoslūgiui, vanduo pasiglemžė vaiką, kuris dar po metų buvo atrastas sveikas ir gyvas povandeniniame šventojo kape.

Kita istorija pasakoja, kad du broliai, šventieji Kirilas ir Metodijus, išvykę apaštalauti į Krymą. Čia, nedidelėje saloje, šalia Chersoneso (dabartinio Sevastopolio), 861 m. jie stebuklingai atrado inkarą ir visus Klemenso kūno gabalėlius. Šventieji broliai Klemenso palaikus į Romą pargabeno 867 m., kur jie buvo perlaidoti naujoje San Clemente bazilikoje. Po metų šioje bazilikoje buvo palaidotas ir Šv. Kirilas (taip taip, kirilicos sumanytojas).

Tikrieji šaltiniai sufleruoja, kad Šv. Klemensas - žydų kilmės buvęs vergas, priklausęs imperatoriaus Domicijano pusbrolio, kankinio Tito Flavijaus Klemenso namams. Neabejotinai Šv. Klemensui priskiriamas ir Romos bažnyčios I laiškas korintiečiams, parašytas apie 96 metus.

Na, bet aš čia truputį per daug įsijaučiau bepasakodama apie Klemensą. Grįžkim prie bažnyčios, o gal tiksliau - po bažnyčia, kur XIX a. viduryje buvo atrasta IV a. bazilika. Pirmoji bažnyčia buvo užpilta žemėmis maždaug X a., kai jos avarinė būklė pradėjo kelti pavoju tikinčiųjų gyvybei. Dalis bažnyčios įrangos buvo perkelta į naujai pastatytą baziliką, naujoje šventovėje atkartotos senosios mozaikos.

IV a. bazilikoje išlikusios retų siužetų freskos, vaizudojančios Šv. Klemenso gyvenimo scenas ir jam priskiriamus stebuklus, pasakojančios Šventojo Rašto siužetus (pvz., Paskutiniojo teismo diena, Žengimas į Dangų ir kt.). Viena įspūdingiausių - vadinamoji Limbo (Pragarų) freska, esanti pietinėje navoje. Freskoje vaizduojamas mandorla apgaubtas Jėzus Kristus begelbėjantis iš Pragarų Adomą. Kaire koja Kristus laiko primynęs nugalėtą Šėtoną. Kaip sako tyrinėtojai, tai ankstyviausia iš žinomų itališkų kapadokiškos Limbo temos versija.

"Would you?" Belgijos eurovizinė dainelė

Belgijos vaikai

Angele Sarge, man paskirtasis,

Būk prie manęs, Tu mano gerasis,

Vakarą, naktį, rytą ir dieną

Saugoki žingsnį mano kiekvieną...

Šiąnakt autobusas, kuriuo 11-12 metų vaikai važiavo namo į Belgiją iš slidinėjimo atostogų, Šveicarijoje patyrė avariją. Žuvo 28 autobusu važiavę žmonės, tarp jų - 22 vaikai. 24 vaikai avariją išgyveno. Dalis jų sunkiai sužeisti...

Skaitydama apie nelaimę belgų spaudoje verkiau. Negaliu ir nenoriu nė įsivaizduoti, kokią netektį išgyvena žuvusiųjų artimieji, o ypač vaikų tėvai. Kokia neviltis ir skausmas turėjo sudraskyti jų širdis į skutelius... Ir kokia ironija, kad saugumo niša, turėjusi gelbėti nelaimės atveju, tapo tikrais mirties nasrais, surijusiais beprasmes mažametes aukas...

Twenty-eight dead in coach crash in the Swiss Alps

Lommel school bears brunt of the disaster

Parents don't know fate of their children

"This is a very sad day for Belgium"

Aiškėja, kodėl autobuso avarijoje Šveicarijoje žuvo 28 žmonės
Whole country stops for a minute's silence
Bodies of coach disaster victims repatriated

www.flandersnews.be

Savaitgalis Romoje: pirmas vakaras, vakarienė "Il Portico" ir pažintis su Bocca della Verità

Iki fantastiško savaitgalio Romoje, Italijoje lankiausi tris kartus, bet visuomet tame pačiame mieste - Raudonojoje, Protingojoje ir Riebiojoje Bolonijoje, kuri be abejo verta atskiro pasakojimo. O į Romą mus išviliojo geri bičiuliai Rytis ir Renata. Ačiū jiems, nes kitaip dar ilgai nebūtumėme išsiruošę ir tik planuotumėme, planuotumėme, planuotumėme...

Bilietus pirkome dar sausio mėnesį, tad nebuvo jie ypatingai brangūs. Dviems žmonėms kelionė pirmyn-atgal Brussels airlines lėktuvu tekainavo 160 eurų. Sudėjus visus mokesčius ir transportavimosi į/iš oro uosto kaštus, pamatėm, kad Ryanair'as būtų kainavęs keturiais ar penkiais eurais brangiau, tad kodėl nepasirinkus Briuselio avialinijų?

Nusigavimas iš Fiumicino Leonardo da Vinci oro uosto į Romos centrą paprastas, bet kaip ir priklauso - pietietiškai komplikuotas. Oro uosto puslapyje pateikta informacija, kad Romos centras pasiekiamas traukiniais: arba Fiumicino ekspresu (14 eurų), arba regioniniu traukiniu (8 eurai). Oro uoste taip pat kaba keli plakatai su autobusų, vežančių iki centrinės Termini traukinių stoties, reklamomis (kainos svyruoja nuo 4 iki 10 eurų). Pasirinkimo problemėlė kyla atsiradus traukinių stotyje - jokio normalaus ženklo, kur reikia pirkti tuos pigesnius ar brangesnius bilietus. Vien tik kokie penki užrašai "Bilietai". Grazie... Taip nusipirkom bilietus į brangesnį ekspresą, pavėlavom į traukinį (veikiau tai jis mūsų nesulaukė) ir turėjom pusvalandį laukti kito. Na, bet tai menkniekiai. Ekspresas tikrai buvo tikras ekspresas ir per pusvalandį mus nugabeno į amžinojo miesto centrą. O bevažiuojant ir bespoksant į žydrą dangų, kiparisų, pušų ir palmių puokštes bei gelsvai ochrinius namus ėmė po truputį smarkiau tuksenti širdis ir imti toks nedrąsus laimės krizenimas. Taigi, mes Italijoje!

Iš Termini stoties visai nesunkiai pasiekėm ir savo puikiuosius apartamentus "Santi Quattro al Colosseo", per porą žingsnių nuo Koliziejaus. Įsivaizduojat?! Eini savo gatvele pusryčiauti, o jos gale stūkso milžiniškas Romos amfiteatras... B&B turiu pagirti. Švarūs, naujai įrengti kambariukai (mūsiškis keturvietis butukas dar gi ir su virtuve), kasdien tvarkomi; malonūs ir angliškai kalbantys šeimininkai, skanūs pusryčiai. Ko daugiau reikia?

Tai tiek apie buitį. Susinešę daiktelius ir pasikeitę kelionines eilutes į romietiškas, patraukėm keturiese vakarieniauti. Apėjom visą Romos forumą (trečią dieną šitai jau ėmė įgristi), paspoksojom į Emanuelio II paminklą (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II) ir pro asketišką Il Gesu fasadą pasukom gilyn į susipynusias žydų geto gatveles. Kaip būna tik pasakose ir Italijoje, priėję nedidelę Piazza Mattei su fontanu atradome prašmatnių babyčių buduarais kvepiantį teatrališką barą "Bartaruga", kuriame kilstelėjome nepigias aperityvo taures.

Barmeno pasiteiravę apie artimiausią skanų ir nebrangų restoraną, gavome nuorodą į "Il Portico", kuris pasirodo besąs aukštai vertinamas ir rekomenduojamas "Trip advisor" naudotojų.

Užsisakėme tokią, sakyčiau, gana sočią romietišką vakarienę: artišokų karpačio su sūdytais ikrais, pastą su artišokais ir jūros ešeriu (aš), ėriuko kepenų ir inkstų troškinį (Nerijus), jaučio uodegą (coda alla vaccinara, Rytis) ir pastą alla matriciana (Renata). Užgėrėm namų vynu.

Kovo 7-osios vakarienė "Les Brassins" arba pusdienis po "Breakfast at Tiffany's"

Nedidelis begiškos virtuvės restoranas "Les Brassins" mūsų dėmesį patraukė dar rudenį, kai saulėtą šeštadienį ieškojom namo, kuriame gimė Audry Hepburn. Taip taip, daug kas nustemba, kad "Pusryčių pas Tiffany's" žvaigždė gimė Briuselyje, Ixelles rajone. Visai netoli restorano, Keyenveld gatvėje, vos per dešimt fasadų, tebestovi tas pats namas, pažymėtas 48 numeriu.

Nors "Les Brassins" įsikūręs greta judraus ir gyvo Ixelles kvartalo, siauroje gatvelėje šviečia tik jo vitrinos. nežinodamas - neužsuksi. Staliukus rekomenduojama rezervuoti iš anksto, nes kitaip teks a) arba trypčioti prie durų, arba b) leistis į tolimesnes vakarienės paieškas. Kas ne visada yra baisiai malonu, kai gurgia pilvas ir lyg iš kibiro pyla lietus.

Maistas - toks daugiau mažiau naminis. Vidutinė antrojo patiekalo kaina - 15-17 eurų. Nedrįsčiau labai liaupsinti virtuvės šefo, nes vietomis jam (jai) dar reikėtų gerokai pasistengti. Mūsų kompanijos užsisakytai svogūnų sriubai (7 Eur), IMHO, truko dar kokių 20 minučių troškinimo ir druskos arba skonio sodrumo. Nerijus sakė, kad jam sriuba buvo "per daug svogūninė". Na, bet visi susrėbė svogūnienę išsijuosę.

Antruosius patiekalus rinkomės įvairesnius. Saulė užsisakė tradicinius belgiškus mėsos kukulius (Boulettes sauce tomate, 12,5 Eur), Laurynas su Joana rafinuotai pasirinko anties krūtinėlę (Magret de canard sauce poivrade, 17,5 Eur), Tomas, Nerijus ir aš ragavome vyšniniame aluje troškintas triušio šlauneles (Lapin à la Kriek, 13/17 Eur). Nežinau, kaip kiti patiekalai, bet triušelio šlaunelės buvo tobulos... gerai ištroškintos, trapios ir kvapnios. Neblogai derėjo ir tradicinė belgiška bulvių košė, maišoma su įvairiomis virtomis daržovėmis arba dešros gabaliukais (stoemp). Na, ta košė man pasirodė šiek tiek per grubi ir stokojanti skonio. Lyg ir norėjosi ją paskaninti kokiais ryškesniais mairūno, čiobrelio lapeliais ar skiltele česnako. Bet čia gal mano išlepusio liežuvio įnoriai :)

Patiekalų porcijos - nemažos, bet desertui ir puodeliui arbatos ar kavos - vietos pilveliuose pakako. Reikėjo matyt, kaip mūsų kompanija kryžmai ragavo vienas kito desertų ir patenkinta murkė. Nesu valgius skenesnių šokolado pusėsių (Mousse au chocolat Maison, 6 Eur) ... o Joanos apverstasis Tarte Tatin obuolių pyragas (6,5 Eur) išvis buvo tobulas.

Nepuoselėjant didelių mišelino lūkesčių - rekomenduoju užsukti.
Restorano adresas: 36 Rue Keyenveld, 1050 Bruxelles
Staliuką rezervuoti galima telefonu 02 512 69 99
Restorane atsiskaityti galima tik grynais, banko kortelės nepriimamos.
Klientai priimami nuo 12 iki vidurnakčio. Pietų metu "Les Brassins" siūlo dienos patiekalą už 9 eurus.

Muziejų karštinė iki pusės penkių

Prasibudinę vėlyvą sekmadienio rytą pirmiausiai pajutom lengvai dilgčiojančias kojas ir miego trūkumą. Namo parsiradom pusę penkių ryte (jau nepamenu kada mes taip buvom dėję džiazo). Ai, na gerai, paskutines tris valandas praleidome plepėdami, ragaudami belgišką alų ir garintus kiniškus koldūnus (neprisimenu kaip jie vadinasi, bet buvo super skanūs) netoli Ambiorix'o.

O muziejų naktis Briuselyje man patiko. Pernai kažkaip ir kažkodėl pratingėjom, tad šiais metais išsiruošėm į kultūrą. Pradėjom nuo beveik kaimynystėje įsikūrusio Ixelles muziejaus. Prisipažinsiu, kad jis mus nustebino. Tiek ekspozicijų turtingumu, eksponavimo profesionalumu, tiek nepriekaištingai įrengtomis patalpomis. Pasipūtelį BOZAR'ą šis muziejus eksponavimo kultūra lenkia keliais dideliais žingsniais. Šiuo metu Ixelles muziejus rodo Jules Chéret'o kurtas teatro afišas, reklaminius plakatus, sienų tapybos bei gobelenų projektus, skulptūras ir eskizus. Įstabus ir efemeriškas La Belle Époque pasaulis, kuriame net alaus reklama įgauną elegancijos ir kilnumo. 

Nuolatinėje muziejaus kolekcijoje galima pasigrožėti P. Delvaux, R. Magritte'o, A. Dürer'io, Toulouse-Lautrec'o, A. Rodin'o ir kt. kūriniais. O jei paprasčiau, kaip apibendrino Tomas, tai puiki vieta praleisti popietę. Pritariu ir rekomenduoju.

Tiesa, vakarinė programa taip pat buvo patraukli: senojo kino demonstravimas ant muziejaus fasado (programoje perskaitę "gyvieji paveikslai" - tikėjomės pamatyti paveikslų inscenizacijas, tai šiek tiek nusivylėm), šilkografijos artelė, skaitymai, o po dvylikos muziejuje turėjo pasirodyti burleskininkių kolektyvas. 

Iš Ixelles muziejaus sėdom į kas dešimt minučių specialiu maršrutu kursuojantį autobusą ir atsidūrėm ant Menų kalvos. Čia pabandėm patekti į BELvue muziejaus rūsiuose esančias Coudenbergų rūmų liekanas, bet nuorodos mus paklaidino ir mes nupėdinom į Briuselio žydų muziejų. Muziejaus ekpozicija moderni ir patraukli, daugiau mažiau etnografinio pobūdžio, bet yra ir nedidelė galerija, kurioje buvo rodomi du konceptualesni video menai. 

Mums lankantis Žydų muziejuje, vyko šokio workshopas, kiemelyje skambėjo gyvai atliekama muzika, buvo skaitoma poezija ir... vaišinama arbata bei vynu :)

O po to tai jau mes, sotūs kultūra, prisėdome smagioj terasoj šalia Sablon aikštės. Atidarėm lauko kavinių sezoną. Tai kas, kad po šildytuvu :)

Dar daug liko nepamatyta ir neaplankyta, bet mums nesinorėjo trypčioti eilėse. Gaila, kad pražiopsojome į muziejų nakties programą neįtrauktą atvirą alaus virimo dieną Cantillon darykloje... na, bet sulauksim kitų metų - turėsim progą pasmalsauti :)

Norisi pagirti belgus už gerą transporto organizavimą, įdomias ekspozicijas, išradingas specialiąsias muziejų nakties programas ir dirbtuves. Juk gera organizacija leidžia dalyviams atsipalaiduoti, džiaugtis, džiūgauti ir ...sugrįžti kitąmet. 

Ramunės tinklaraštyje rasite apie tuos muziejus, kuriuose nesilankėme mes ir istoriją apie "face control".