Štai taip mes sergame už Lietuvos rinktinę

Štai taip mes sergame už Lietuvos rinktinę :)

Briuselietiškas sekmadienis be automobilio

Kasdien aš tikrai nevažinėju dviračiu, nes baidausi automobilių srauto ir siaurų gatvių, kuriose turi sutilpti visos transporto priemonės: automobiliai, motociklai, motoroleriai, autobusai ir siaubingiausias išradimas - tramvajai. Tikrai. Visus du su puse metų bijojau ir laukiau kada man teks nugriūti gatvėje įvažiavus į tramvajaus bėgį. Na, ir teko. Gerai, kad mano dviratis lengvas ir kad eismas tuo metu nebuvo labai intensyvus. Bet vienok, nemalonu. O jei gatvė siauresnė, tai dažnai pasitaiko, kad autobusams ir lengviesiems tenka kurį laiką kantriai vilktis paskui pedalus minantį dviratininką ir atvirkščiai - dviračių vairuotojams reikia dairytis, kad automobilistai jų nenustumtų ant šaligatvio ar nesugurintų į kokį kelio ženklą. Trumpiau tariant, nepaneigsi, kad gatvėse pilna žioplių iš abiejų stovyklų, todėl ir vieniems, ir kitiems tenka pasisaugoti.

Šeštadienis Ardėnuose: Spa, Malmedy, Reinhardstein pilis, Stavelot ir Coo

Šeštadienį spjovėm į subjurusias orų prognozes, prisitepėm dėžutę sumuštinių, užsiplikėm termosą kavos ir nuriedėjom tiesiai į belgiškus Ardėnus šalia Spa. Rytas buvo kažkoks mieguistas, prisidengęs pilkšvu dangumi ir pasikabinęs vieną kitą lietaus lašą. Trumpiau tariant, mažai įkvėpiantis ir labiau viliojantis puodeliu arbatos ir geru filmu lovoje, nei slampinėjimais po provincijos miestelius. Bet dar iš vakaro nusprendėm, kad alea iacta est ir visai dabar dėl to nesigailim. Aplankėm Spa, Malmedy, Rainhardštain (Reinhardstein) pilį, Stavelotą ir miestuką juokingu pavadinimu Koo (Coo). Viso, grįždami pro vakarinį Namur'ą, susukome beveik 400 km.

Tokį rūškaną rytą Spa tikrai nežibėjo visomis savo prabangios praeities ir madingos šiandienos spalvomis, tačiau mums patiko. Toks ramus, poilsiautojų apleistas kurortas, žalias, apsodintas gėlėmis ir krūmais, apsuptas kalnų, prismaigstytas XVIII-XIX a. prašmatnių pastatų, pagražintas karališka galerija, nusidriekusia Septintosios valandos parke.

Vasaros atostogos Lietuvoje

Kiek neįprasta yra pasakoti apie lietuviškas atostogas. Nei kuom labai nustebinsi, nei pasigirsi. Visi jau senų seniausiai ir tikriausiai, kad ne po vieną kartą lankėtės tose vietose, kur mes leidome atostogas. Ne vieną ir ne du kartus ragavote mums naujiena tapusių lietuviškų BUG'o ir "Gerovės" skanėstų. Bet nepaisant to, kad nieko naujo šįkart nepapasakosiu, vis tiek noriu užrašyti tą pusantro mėnesio, kurį po ilgos pertraukos praleidome Lietuvoje. Sau, kad niekada nepamirščiau, kaip gera buvo ir kaip šiandien liūdna, kad tas gerumas pasibaigė. 

Kol Nerijus (ir Katinas) darbavosi Briuselyje, aš porą savaičių leidau pas savo bobutę, miškingame ir ežeringame Molėtų rajone. Niekur nebuvau kojos iškėlus - kaip Pranas pasiėmęs iš oro uosto nuvežė į kaimą, tai taip ten ir likau. Plepėjau su savo močiutėle, lankiau artimuosius, ruošiau iš meilės pietus ir vakarienes, grybavau, uogavau, daržą ravėjau ir hamake po antaniniais obuoliais skaičiau prancūzišką Grangé trilerį, narstantį Turkijos nacionalistų darbelius. Trumpiau tariant, ilsėjausi taip, kaip seniau. Kaip studentiškais metais, kaip mokyklinių atostogų metų.

Jausmas, kurį patyriau pirmą rytą kaime buvo toks, kad sustojo laikas. Tiksliau, kad jis išvis neegzistuoja. Kai atsirandi pačioje saugiausioje pasaulyje vietoje, kurioje niekas, na beveik niekas, nepasikeitė nuo pirmų ryškesnių vaikystės prisiminimų, ir pats prarandi amžių, liūdesius, ilgesnius ir net ištirpsta laikas, kurį tavęs čia nebuvo. Tarsi praneri pro kokią tai švelniu kailiu išmuštą ir pušų sakais kvepiančią laiko olą ir patenki į ramybės laukymę. Tik retkarčiais, vakare, kai atsiguli nakties miego, girdi kaip kitame kambaryje bobutė už visą pasaulį šnabžda rožinio karoliukus, o už lango ramiai ošia senos pušys, nekantriai bumbteli dar neprinokęs alyvinis, kiek skaudžiau sudilgsi paširdžius. Tuomet užsimerki ir stipriai stipriai panori, kad taip viskas ir pasiliktų, kad niekada nepasikeistų, nes kaip gi tuomet būsi tu? Be trijų pušų, po kurių vainikais švytuodavo vaikystės atostogų supynės, be žemuogyno, dėl kurio kažkada buvo kovota su kaimynų anūkėmis, be uogas skanaujančių kėkštų, be virgulėmis atrasto šulinio, be ilgesingos pamiškės, tos kur už pievos, be prūdelio, po kurį susodintus tryse ant “Kyrovo” padangos stumdydavo maurus kabinęs tėtis su dėde, be popiečių po laukine obelimi, be rudeninių voratinklių sakais tekančioje slyvoje. Be daugelio kitų dalykų ir akimirkų, kurios mažame pamiškio kaimelyje įgauna apčiuopiamus pavidalus ir suteikia tvirtą pagrindą tikėjimui savomis jėgomis, žmonėmis ir jų gerumu. Tai buvo dvi nuostabios savaitės, kupinos taikaus prieraišumo ir trapaus kasdieniškumo, jautrios kaip du jaukūs paukščiai.