2013 m. sausio 28 d., pirmadienis

Prancūzija 2012: Pirėnai, žygis į Lac d'Oo ir Luchon'o termos (VI diena)

Į kalnus susiruošėm kaip į karą - kalnų batai, kepurės, gertuvės su vandeniu (pagaliau karšta!), pora obuolių ir nuo pusryčių likęs gigantiškas ragelis. Tik žygiuok ir nesibaimink, kad per lengva bus, kaip pradžioje patempėm lūpas atverdami paklypusius vartelius į ganyklas, kuriose, pasak informacinio stendo, ganėsi keturios karvės, šešios avys ir keturiolika ožkų. Na, maždaug tiek. Che, ką mums reiškia tas per pievas vingiuojantis kalnų takas, vos juntamai kylantis link medžiais apžėlusių uolų. Vieni juokai, tikrai, kad įveiksim greičiau nei per valandą penkiolika, kaip pranašavo maršruto žemėlapis! Garbės žodis - buvom tuo tikri, juo labiau, kad gi anksčiau irgi esam buvę kalnuose. Žingsniuojam sau sparčiu žingsniu, dairomės - aplinkui kalnai, Šv. Jokūbo kelią žymintis freskomis puoštas nameliukas....


...fotoaprato akį traukiantys perėjos ir krioklių virvelių vaizdai, pakelėje, tarp akmenų besistiebiantys kuklūs žiedai, lėtai kėblinantys pensininkai ispanai ir...


.. ir jau norisi pailsėti dar nepriėjus tų uolų... oho, tas takelis, kad ir nejučia, bet vis tiek lipą į kalną (klastingas pasitaikė). Fiuuu... vis tiek žygiuojam tolyn, aplenkėm išmintingai tursenančius pensininkus ir atsipūtėm tik įlindę į krūmyną. Och, och, och....Tai ačiū, Dievui, kad apšvietė mums protus ir kad nesusigundėm imti to sportinio, šešių valandų maršruto, kuris turėjo nusileisti prie Lac d'Oo, link kurio mes dabar ir traukėm. Jau dabar dūsuoju lyg būčiau koks džiovos pakirstas Kudirka. Net fotografuoti nesinori - fotoaparatas sveria kaklą kaip kokie per dideli pavalkai. Atrodo, kad sėdėčiau ant to be galo patogaus pakelės akmenėlio ir skaičiuočiau pridususius kopinėtojus... Nepamiršk, lepus miestieti, kas esi! Ha, ha, ha!


Na, bet įkvėpėm ryžto, nusiprausėm šaltinyje veidus ir patraukėm toliau (je, who is the boss?!). Po pusvalandžio užgimė naujas kvėpavimas ir per daug neskubėdami, pensininku stiliumi nurėpliojom iki pat nerealaus Oo ežero. Tikrai buvo verta. Jūs pažiūrėkit - vanduo - skaidri ašara, kaip palygintų koks XIX a. romantikas.

Prancūzija 2012: Pirėnai, Bagnères-de-Luchon (VI dienos rytas)

 

Šeštą kelionės dieną prabudom vos vos per trumpoje viešbučio lovoje apsupti kalėdinių nykštukų ir drožinėtų širdelių. Labas rytas, rugpjūti :) Pusryčiaujant taip pat neapleido nesibaigiančios žiemos sezonas - tarsi laikrodžio rodyklė šiame viešbutyje būtų užstrigusi ties Trijų Karalių vidurnakčiu ir nė iš vietos visus metus. Trūko, kad rytietiškų bruožų šeimininkas būtų vaikščiojęs raudonom, petnešų prilaikomomis, kelnėmis ir vietoje prancūziško "bonjour" būtų holivudiškai kudakavęs "ho ho ho ho, merry christmas, madam".


Išsigulėję ir papusryčiavę išslinkom pasidairyti įpo miestelį. Tylu, ramu, visi dar pusryčiauja, merija papuošta Tour de France dalyviams saliutuojančiomis dekoracijomis (matomai vietiniams tai didelio azarto pramoga), o informaciniai stendai apkabinėti apiblukusiais J.J. Rousseau jubiliejinių metų plakatais.


Mūsų viešnagės dieną turėjo vykti paskaita "Rousseau ir moteris". Užmatę pavadinimą - šyptelėjom, nes nevalingai prisiminėm kitą prancūzų didžiavyrį - Diderot ir erotišką pasakojimą apie Enciklopedijos rašymą užmiesčio dvare (turiu mintyje "Le Libertin").


Kitas mūsų dėmesį patraukęs dalykėlis - Pirėnų eglutės - šakotas aukštas kepinys beveik kaip du vandens lašai panašus į mūsų šakotį. Buvom sumąstę nusipirkt paragauti, bet išvydę dvidešimties centimetrų aukščio eglutės kainą (beveik 30 eurų!) - tą norą nurijom ir pasitenkinom išsiaiškinę, kad ne tik forma, bet ir gamybos procesas toks pats kaip ir šakočių. Štai taip.

Happy birthday, Mis Flagey

Šeštadienį su trenksmeliu paminėjom 75-ąjį  savo kaimynės Mis Flagey gimtadienį. Briuseliečiai tai tikrai supras, ką turiu mintyje, o kitiems priminsiu, kad tai - šalia Eugène Flagey aikštės stovintis mano mylimiausias pastatas Briuselyje. 1935-38 m. jį, pagal Joseph Diongre projektą, specialiai surentė Nacionaliniam radijo transliacijų  institutui ir pavadino "Radijo namais" ("Maison de la Radio"). Ir neįtikėtina, bet - tai buvo pirmoji tokia radijo stotis Europoje. Reikia pripažinti, kad architektas meistriškai išsprendė itin stambaus tūrio pastato, kurio vienas iš fasadų užima visą aikštės kraštinę, komponavimo ir vizualinės raiškos uždavinius. Masyvius fasadus skaido ištisinės horizontalios langų eilės, o netinkuotų plytų reljefas sukuria judesio, vibracijos įspūdį. Maison de la Radio interjerai - art deco stiliaus - tikriausiai, kad populiariausio stiliaus Briuselyje.

Kas man dar pasirodė įdomu - tai priemonės, kurių ėmėsi konstruktoriai ir inžinieriai, norėdami dailųjį pastatą įkurdinti drėgnoje vietovėje su porėtu gruntu (šalimais Ixelles tvenkiniai, kurių vienas buvo ir dabartinės Flagey aikštės vietoje). Pirmiausia statybų aikštelėje buvo įrengtos pompos, be atvangos sausinusios statybvietę. Pagrindas būsimo statinio pamatams buvo išlietas iš betono ir uždengtas vario plokštėmis.

Radijo stotyje buvo suprojektuota dvylika trapecijos plano įrašų studijų. Tarp jų - ir garsioji studija Nr. 4 (šiandien - nepriekaištingos akustikos filharmonijos salė), kurioje buvo pastatyti 8 000 vamzdžių vargonai*. Tik pradėjusi veikti, radijo stotis transliavo šiek tiek ilgiau kaip septyniolika valandų per parą (nuo 6.45 iki 24 valandos). Radijo pastate veikė ventiliacijos sistema, buvo sumontuota moderniausia radijo įranga ir įrengta trylika liftų (!), o garso izoliacija iki šiol funkcionuoja nepriekaištingai. Va, štai ir senųjų statybų kokybės koeficientas - nesusidėvintis funkcionalumas.

2013 m. sausio 25 d., penktadienis

Taip mes pradėjome naujus metus

Šitą įrašą tikriausiai, kad turėjau paskelbti tą pačią sausio pirmą dieną, bet tuomet per daug džiaugiausi Prano ir Jovitos viešnage. Tad koks gi skirtumas, anksčiau ar šiek tiek vėliau - svarbiau, kad puiki sausio 1-osios dienos nuotaika niekur nedingtų visus dvylika mėnesių (girdi nuotaika? Nedink!).


Naujuosius metus sutikome Briuselyje. Norėjom pamatyti, kaip čia šitai atrodo. Na ir pamatėm... pliaupė kaip iš kibiro, lijo šunimis ir katėmis, ir dar kaspinais (čia jau kaip prancūzai pasakytų), bet vis tiek išdrįsom nusigauti iki Menų kalvos fejerverkų pasižiūrėti (neturim televizoriaus, tad kaip bebūtų tenka ieškoti "gyvo" vaizdo). Žmonių buvo daug, visi linksmi ir su ... skėčiais. Puikuma. Taip ir stebėjom savo fejerverkus pro skėčio kampa ;) Dvidešimt minučių. Visomis dvidešimt minučių ilgiau nei Liuksemburge (nai nai nai).


2013 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

BRAFA plius sušiai




















Šeštadienį drauge su Joana ir Tomu netikėtai paimprovizavom (šovė tokia kultūringa mintis besivartant rytinėje lovoje) ir aplankėm BRAFA'ą - Briuselio senienų ir taikomosios dailės mugę. Ėjom ne todėl, kad planavom įsigyti kokį safyrais apsodintą Cartier auskarą už daug pinigų, XVIII a. pabaigos tuometinės Lietuvos žemėlapį už 800 eurų ar nesvietiškai brangią septinto dešimtmečio sofutę (beje, mačiau ir vieną Picasą, bet man jis pasirodė per mažo formato, kad pirkti:]), bet labiau norėjom pažiūrėti, kas tai per reiškinys, šita mugė. Plepėdami šniukštinėjome kokių gėrybių turi prikupusios Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Rusijos, Vokietijos, Monako ir kitų šalių galerijos bei kolekcionieriai. Tad žvelgiant į šią mugę smalsuolio akimis, ji - puiki galimybė vienoje vietoje pamatyti tiek uždaroje rinkoje cirkuliuojančių kūrinių. Žinoma, nereikia būti naivaim ir tikėti, kad tai didelė seifuose, bankų saugyklose ir gerai fortifikuotose vilose saugomų meno kūrinių dalis. Tai mažiau nei ledkalnio viršūnė, bet vis tiek malonu ant jos pasėdėti ir pasvajotį, kurį paveikslą norėtum pasikabinti šalia darbo stalo :)

2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Moteriški antradieniai: Le Musée du Costume et de la Dentelle

Dar anais metais, tiksliau prieš pat jiems pasibaigiant, gimė tokia nereguliari tradicija antradieniais pusdienį praleisti besikultūrinant. Kadangi į kompaniją susibūrė šiuo metu nedirbančios sutuoktinės, antradieniai tapo moteriškais. Gruodį trise su Joana ir Indre nupėdinom į Karališkąjį dailės muziejų (jau nepamenu, ką mes ten matėm, bet buvo labai smagu), o aną antradienį penkiese (Joana, Laura, Ramunė su Gintare ir aš) paėmėm Briuselio kostiumo ir nėrinių muziejų.

Žiema, žiema - sniegas veidą bučiuoja

http://briuseliokopustai.blogspot.com
Šiandien pabudau nuo keistos tylos - jokio automobilio, jokio šuns ir jokio žmogaus. Kodėl? Nes... sninga. Sniegas byrėjo iki pat pavakarės kaip miltai malūne. Sausų ir trapių dangaus kruopų prikrito iki kauliukų, o mes išsiruošėm po jas pabraidyti. Kaip namie, kaip Lietuvoje.

http://briuseliokopustai.blogspot.com

http://briuseliokopustai.blogspot.com

http://briuseliokopustai.blogspot.com

http://briuseliokopustai.blogspot.com

http://briuseliokopustai.blogspot.com

http://briuseliokopustai.blogspot.com


2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

2013 m. sausio 15 d., antradienis

Moi, Belgique

Jei jau prakalbom apie kiną, būtų visai nei šiaip, nei taip nepaminėti dokumentinių filmukų ciklo apie Belgiją "Moi, Belgique" ("Aš - Belgija"). Istorinių apybraižų autorė - kažkada garsi belgų dainininkė Annie Cordy, sudainavusi frankofonišką pasaulį iš proto išvedusią dainą "Cho ka ka o". Mano subjektyvia nuomone, jos sukurtas Belgijos istorijos ciklas - kiek rimtesnis ir suprantamesnis platesnei publikai ;)

Trumpuose, maždaug valandos trukmės filmukuose, A. Cordy ir jos pasirinkti istorikai, menininkai, politikai bei kiti kiti belgiškos praeities žinovai pasakoja apie svarbiausius šalies istorijos momentus: nepriklausomos Belgijos Karalystės sukūrimą, karalius Leopoldus ir Albertus, Belgijos kolonialistinę praeitį, šalį skersai-išilgai pertrypusius Pasaulinius karus, angliakasybą ir emigraciją-imigraciją, belgus išradėjus ir atradėjus, Briuselį ir jo žmones, jų gyvenimus, sėkmes ir nelaimes.

Kelis ciklo filmukus galima rasti youtube.com. Jei kiltų noras sužinoti daugiau apie Belgiją ir jei... suprantate prancūziškai:

2013 m. sausio 14 d., pirmadienis

Broliai Dardenne'ai

Foto iš čia
Kažkurią dieną (bet jau gerokai prieš metus) pagalvojau, kad nelabai ką žinau apie belgų kiną. Na, taip, palmių šakelėmis apsikaišiusius brolius Dardenne'us galėčiau išvardinti, bet... tai ir viskas. O tikėtina, kad mažoje Belgijoje yra ir daugiau režisierių, todėl žingsnis po žingsnio vis rausiuosi L'Alliance francais bibliotekoje ir namo tempiu įvairiausius frankofoniškus filmus. Belgiškus irgi. Štai taip šiandien baigsim Kanuose garsiai įvertintų Dardenne'ų filmų peržiūrą.

Primenu, kad 1999 m. Dardenne'ų filmas "Rosetta" ("Rozeta") iškovojo pirmą Auksinę palmės šakelę. 2005 m. antrąją šakelę nuskynė jų drama "L'Enfant" ("Vaikas"), pasakojanti tėvo, pardavusio savo naujagimį, istoriją. Brolių Dardenne'ų filmas apie du albanų imigrantus "Le silence de Lorna" ("Lornos tyla") 2008 m. pelnė Kanų apdovanojimą už geriausią scenarijų. Užpernykštis "Le gamin au velo" ("Vaikis su dviračiu") Kanuose pelnė Grand Prix. Beje, broliai Dardenne'ai yra vieni iš šešių režisierių, du kartus apdovanotų Auksine palmės šakele (po du apdovanojimus dar yra pelnę Alf'as Sjöberg'as, Francis Ford'as CoppolaBille August'as, Emir'as Kusturica ir Shohei Imamura).


2013 m. sausio 11 d., penktadienis

Buitinės smulkmenos - kur pirkti? Where to buy? Où achater?

Naujiems metams prasidėjus sulaukiau net kelių žmonių klausimo, kur Briuselyje nusipirkti... dantų šepetuką, dušo kepuraitę, stiklinių ir termometrų. Todėl ir metus pradedu praktišku įrašu apie buitines smulkmenas. Geriau pagalvojus, jau seniai galėjau apie tai parašyti, bet pati išsiaiškinus - pamiršau, kad ir mano galvoje kažkada rasdavosi panašūs klaustukai.

Tikrai neišvardinsiu visų parduotuvių pavadinimų, bet pasidalinsiu, kur aš pati perku kasdienybei reikalingus daiktelius. Taigi:







Blokker - indai, serviravimo reikmenys, puodai ir keptuvės, smulkesnė virtuvės technika; vonios ir podėlių smulkmenos (skalbinių segtukai, šepečiai, dėžutės, etc.), sezoniniai papuošimai, žaislai, baldai (kėdės, sėdmaišiai, lentynos), etc. Kainos - žemos. Parduotuvės įsikūrusios kiekvienoje prekybinėje gatvėje.









Brico - beveik lietuviški "Senukai". Čia rasite namų priežiūros ir remonto prekių (dažų, vinių, tapetų ir užuolaidų), augalų, replių, plaktukų ir paveikslams kabinti skirtų kabliukų. Kainos - žemos ir vidutinės. parduotuvės įsikūrusios daugelyje prekybinių kvartalų.















Casa - indai, serviravimo reikmenys, vonios ir virtuvės smulkmenos, interjero detalės (užuolaidos, pagalvėlės, užklotai, žvakės, žvakidės, sezoniniai papuošimai), baldai (kėdės, foteliai, širmos, lentynos, spintos, sėdmaišiai), etc. Kainos - vidutinės. Parduotuvės įsikūrusios kiekvienoje prekybinėje gatvėje.

2013 m. sausio 7 d., pirmadienis

Nauji metai - naujos pradžios






















Jau gera savaitė, kaip nuo neparašytų raidžių niežti nagus. Bet nerašiau. Kaupiausi, švenčiau, ilsėjausi, kvatojausi drauge su broliu, mindžiau drėgnas Šiaurės jūros pakrantės smiltis ir baltą lietuvišką sniegą, skaičiavau sekundes iki Naujų metų ir ilgėjausi nuobodumų, nuspėjamos kasdienybės ir naujų pradžių. Tokių paprastų ir lengvų, kokių gal net ir nebūna, o gal tik vaikiškose pasakose ir vintažinėse reklamose, kur Kalėdų senelį galima prisivilioti užplikius puodelį paprasčiausios kavos. O gal taip nutinka ir gyvenime, tik mes esame įtikėję, kad be norago nebus ir pyrago, kad be pastangų nepavyks naštos nuo pečių nusimesti ir kad vaisiai neveltui tokie saldūs. Ir tada ieškom sudėtingų kelių link naujų pradžių ir statesnių laiptų į laimingumus. Norim ar nenorim - perkam-kaupiam, mylim-nesakom, liūdim - irgi nesakom. Norėčiau kad šiais metais visi būtumėme paprastesni ir laimingesni. Kad sakytumėme vieni kietiems paprastus komplimentus ir pagyrimus, kad nesibaidytumėme apkabinti ar prisiglausti. Kad susigyventumėme su savo negandom, atleistumėme netektims ir žaismingai žongliruotumėme tikslais ir pasiekimais - laisvi, išdidūs ir laimingi.

Prisipažinsiu, kad šiais metais nejaučiu jokio didelio noro skaičiuoti ir vardinti, ką gero ir blogo padariau per dvylika pernykščių mėnesių. Stengiausi, kad viskas, ką darau džiugintų ir mane, ir mano mylimuosius, ir Jus. Gal kartais ir nepavykdavo - neveltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas.

Džiaugiuosi, kad metų pabaigoje pradėjau vėl iš naujo atradinėti Briuselį, o išsiritus sausio 3 d. kažkaip ilgesingai suvokiau, kad šiame svetimame mieste pralėkė dveji metai. Jis beveik tapo tokiu pat artimu, kaip ir Vilnius, laikini namai - mus prisijaukino. Liko dar vieni metai, tačiau mintys jau sukasi apie grįžimą namo. Nevalingai imu matuoti ir sverti įgytas patirtis bei sukauptus prisiminimus. Bet...ėėėėė! Dar anksti! Dar reikia gyventi čia ir dabar, o ne tuo, kas bus dar po metų.

Šiais metais savo eilės laukia kelioniniai batai, fotoaparatas ir kuprinė - Dublinas ir Airija, Edinburgas ir kažkiek Škotijos, galbūt - Stambulas. Tikrai - savaitgalis Paryžiuje, Kelne ir Mozelio šlaituose ir galbūt kažkas dar egzotiško metų pabaigoje. Dar daugiau prancūzų kalbos, naujas kompiuteris, galbūt - fotografijos kursiukas, keli vakarai kulinarijos pamokų ir... nežinau, kas dar. Metai, nustebinkit mane. Maloniai tik, prašau. Neįsijauskit, nieko man daug nereikia. Pakaks lėtumo, kasdieniškumo ir naminių šypsenų. Ačiū.