Jūros ir smėlio malonumai Blankenbergėje

Tai, kas šiomis dienomis vyksta Belgijoje - prilygsta stebuklui (bent jau man taip atrodo). Net nesinori tikėti savo akimis, kai artimiausių dienų orų prognozė žada tik giedrą ir dar kartą giedrą. Po ilgo ir nuobodaus niaukanų sezono jau buvom pamiršę ir karštąjį Žolinių savaitgalį, kai saulė spirgino, o briuselėnai drybsojo parkuose per daug nesigilindami nei kur, nei kaip.

Sakau, gal ne prieš gerą? Nes ir Nacionaline dušo diena vadinama Belgijos nepriklausomybės diena praėjo be lietaus, o fejerverkai pokšėjo absoliučiai giedrame danguje. 

Todėl sekmadienį patraukėm prie jūros. Daug negalvodami pasukom link Blankenbergės, nes paskutinis vizitas ten buvo gana atšiaurus ir likom to miestelio nepažinę. Smalsumą žadino ir kažkur perskaitytas sakinys apie jaukų art nauveau senamiestį ir 20-us metus vykstantį smėlio skulptūrų festivalį. Taigi kodėl ne?

Šopingas Antverpene pavirtęs į kultūringą viešnagę

Buvom girdėję paslaptingų pasakojimų apie tai, kaip smagu Antverpene vaikštinėti po parduotuves. Ir vieną šeštadienį, per vasarinį išpardavimų bumą, nuvykom į Antverpeną tuo įsitikinti. Juo labiau, kad turėjom ir vieną kitą platesnio akiračio interesą - Antverpeno traukinių stotį, Rubenso namą, deimantų gatveles ir Hortos kavinę.

Žinoma, tam, kad nuodugniai apžiūrėti stotį ir patirti architekto Jums dar XX a. pradžioje suplanuotą įspūdį, reikėtų iš Briuselio į Antverpeną vykti traukiniu. Tačiau mes, prisipažįstu, pasielgėm kaip kokie bobo - atvažiavom automobiliu, jį pasistatėm požeminėje aikštelėje (už kurią dienos pabaigoje palikome 18 pinigų) ir tos dienos vizitą pradėjome aplankydami vieną nerealiausių traukinių stočių visoje Europoje (2009 m. JAV žurnalas Newsweek Antverpeno Centrinė stotį titulavo ketvirta gražiausia traukinių stotimi pasaulyje).

Antverpeno deimantai

"- Ar tokius iškastus neapdorotus akmenis, kaip šis, galima kur nors parduoti?
- Yra vienintelė vieta pasaulyje. Antverpenas. Viskas, kas parduodama vengiant "De Beers" bendrovės, - o tai maždaug dvidešimt ar trisdešimt procentų rinkos, - parduodama Antverpeno deimantų biržose.
- Ar tai paaiškinote merginai?
- Žinoma.

Taigi mano Alisa iš Stebuklų šalies keliauja į Anterpeną. Padavėjas atnešė dienos patiekalą: gruzdinti pupų kukuliai su avinžirnių tyre ir aliejumi. Izaokas, ramus, nepaisant nieko, puolė valgyti savo pitų.
Akimirką jį stebėjau. Atrodė, kad nori išpasakoti visa, ką žino, bet nieko nenori sužinoti iš manęs. Prisimerkusių akių žvilgsnis rodė vien kantrybę ir susikaupimą. Supratau, kad niekas gyvenime jo jau nenustebins. Jis buvo sutikęs begalę karštakošių, vilties netekusių žmonių ir lunatikų - tokių, kaip aš.
- O kaip viskas vyksta Antverpene?

- Labai įspūdingai. Biržos saugomos kaip Pentagonas. Tiesiog jauti, kaip nematomos kameros filmuoja tave iš visų pusių. Ten nieko nereiškia nei politika, nei nesutarimai. Vienintelis svarbus dalykas - brangakmenių kokybė.
- O kas sunkiausia bandant parduoti tokius deimantus? Ar galima įsivaizduoti kontrabandą, nelegalų tinklą?
Izaokas ironiškai šyptelėjo.

Sekmadienio popietė Marolles kvartale

Ką išmokom begyvendami Briuselyje - tai kaip mat išsikrapštyti iš namų kai tik iš debesijos išlenda saulutė. Žinoma, dar neišsimiklinom kaip vietiniai belgai, kurie su pirmu blaiviu saulės spinduliu išsineria iš neperšlampamų skrandų ir lyg kokie miestietiški šilkverpiai išskleidžia margaspalvius vasariškus apdarus. Mus iki to dar toli, tačiau pareiga lauke praleisti saulėtas minutes - tampa įpročiu.

Taip pirmą liepos sekmadienį, kai miestiečiai startavo siaubti išpardavimus paskelbusių parduotuvių ir ach, butikų, mes patraukėm į Marolles kvartalą, kur gyvena belgiškai kalbantys senieji belgai, kurių nelabai suprato mano prancūzų mokytoja iš Tulūzos ir ištisomis eilėmis rikiuojasi sendaikčių ir antikvariato parduotuvės, meno galerijos ir kitos ieškotojams tinkamos įstaigėlės.

Mus maloniai nustebino tądien dirbęs interjero salonas-kavinė su lauko terasa. Supratu, kad keistai apibūdinau, bet už tai labai pažodžiui. Vienoje erdvėje, po vienu stogu veikianti kavinė ir baldų bei interjero smulkmenų salonas, tikriausiai, gali nutikti tik Marolles, kur viskas sukomponuota lyg iš atskirų, tarpusavyje vargiai derančių, bet neatskiriamų detalių. 

Rubenso namas (Rubenshuis) Antverpene

Rubenso namas. Barokinis fligelis ir portikas

Aną savaitgalį, bevaikščiodami Antverpeno deimanų ir prekybos gatvėmis, suvartojom ir šiek tiek kultūros -aplankėm triukšmingoje Wapper aikštėje stovintį Pieter'io Paul'o Rubenso namą. Tikrai neperlenksiu lazdos sakydama - namą, kuriame 29 savo metus garbingai ir turtingai nugyveno vienas garsiausių XVII a.dailės genijų, kolekcionierių ir diplomatų.

P.P. Rubenso autoportretas, 1623 m. (iliustracija iš www.totallyhistory.com)

Pastatą ir šalia buvusį žemės sklypą Rubensas nusipirko 1610 m., praėjus dviems metams po to, kai su pirmąja žmona Isabella Brandt grįžo iš Italijos ir įsikūrė Antverpene. Apsigyvenęs raudonų plytų šiaurietiško Renesanso stiliaus name, nuo 1616 m. iki 1621 m. Rubensas išplėtė ir padailino įsigytą pastatą: laisvoje sklypo dalyje pristatė pagal paties parengtą brėžinį "L" plano elegantišką barokinį fligelį, kuriame įrengė studiją; senąją ir naująją namo dalis sujungė triumfo arką primenančiu portiku, senojo namo rytinėje dalyje (jei neklystu), šalia kunstkameros, suprojektavo ir pastatė pusapskritimio plano galeriją, kurios kupolas, anot meno istorikų, sukurtas sekant Romos Panteonu. Ir iš tiesų, Rubensas taip kentėjo nuo meilės ir nostalgijos saulėtai Italijai, kad stengėsi nors gabalėlį jos susikurti savo aplinkoje - ir... jam pavyko. Įmantrus skulptūromis puoštas portikas bei puošnūs naujojo priestato fasadai namui suteikė trokštamą itališkojo palazzo įspūdį. Valio Rubensui, kurio flamiškos-itališkos dvasios būste nepasididžiuodavo apsilankyti riebiausia to meto grietinėlė, kurią, matyt, domino ne tik intelektualios kalbos, bet ir turtingiausia Antikos meno dirbinių kolekcija Šiaurės Europoje.

Lacs de l'Eau d'Heure - marios Valonijoje

Pašilus orui - patraukėm prie vandens. Matyt, kad kažkokį komandos mygtuką spustelėjo pirmykštis išgyvenimo genas, prie drumzlinos balos kasmet suvejantis Afrikos sausrumų keturkojus. Taip ir mes, įsimetėm kažką pasikloti, kažką perkąsti, porą knygų ir išdūmėm prie Lacs de l'Eau d'Heure - didžiausio dirbtinio vandens telkinio Belgijoje. Namur ir Hainaut provincijose telkšančių vandenų paviršius yra apie 600 hektarų ploto. Dar po 600 ha sudaro marias supančios pievos ir Stoumont, Grand Oupia, Grand, Saint Joseph, Brulés, Mazrin ir kiti miškai. Minėtieji 1800 ha ir formuoja Lacs de l'Eau d'Heure parką.

Marios (ar veikiau marių sistema) buvo suformuotos 1970 metais užtvenkus Eau d'Heure upę ir įrengus hidroelektrinę ir hidroakumuliacinę elektrinę. 

Jules Destrooper ledai...

Vakar atradome nuostabų belgišką skanėstą - Jules Destrooper ledus. Grietinėlės ledai su galettes (tokie plonyčiai trapūs vafliai, čia dažniausiai valgomi su arbata) gabalėliais parduodami pusės litro talpos popieriniuose kibirėliuose. Mmmm, skanumynas, kad ir ne pigus. Tas mažas kibiriukas "Colruyte" atsiėjo beveik puspenkto euro (taip sakant, šeši tokie ledų indeliai  ir jau apsimoka įsigyti ledų aparatą). Bet kaina nė kiek nesumažina skoninių savybių :) Rekomenduoju paragauti.