Buvo tokia diena, kai pradėjo snigti

Nelabai turiu ką pasakyti (apsimesiu, kad nežinau, jog tyla - auksas). Labiau noriu pasidalinti jau seniau užfiksuotais keliais vaizdais iš tos dienos, kai naktį pradėjo snigti. Nerijus pažadino mane anksti ryte - "sninga!". Ir tikrai, praplėšus akis pamačiau už lango betupiančias storas ir purias snaiges - net širdis suvirpėjo (man visada patikdavo žiemos pradžia, bet dar niekada taip smarkiai kaip šiais metais) - sninga!.. Dar miegojo visas mūsų rajonas, o tyliai ant medžių šakų ir žibintų augantys sniego kupsteliai priminė išblukusias sniegenas, kurios iš lėto slinkosi arčiau viena kitos ir beveik negirdimai čiurlėjo keistą ateinančios žiemos melodiją.

O po to atėjo diena. Žmonės ir šunys šlapiomis kojomis nutrepsėjo šaligatvius, automobiliai ištęžino gatveles ir nakties pasaka susipurvino... Sakytum - pasivaideno, bet tikrai ne. Žiūrėkit.

Prancūzija 2012: Lurdas ir debesimis per Pirėnus (V diena)

Man atrodo, kad niekada nepabaigsiu savo pasakojimo apie vasaros atostogas Prancūzijoje. Jau metai ritasi į pabaigą, o  prisiminimai niekaip nesibaigia. Net pačiai keista, kad per dvi savaites spėjome tiek daug pamatyti ir paragauti. Savitais skoniais mus apdovanojo kiekvienas aplankytas kraštas: Pikardija, Normandija, Bretanė, Medokas. Po intensyvių penkių dienų mūsų laukė dviejų dienų poilsis Pirėnuose, tačiau prieš tai dar reikėjo įveikti tris šimtus kilometrų ir aplankyti Lurdą.

Penktąją kelionės dieną akis praplėšėme gana anksti ir mikliai papusryčiavę sėdom į automobilį. Beeeet.... dar viešbučio kieme (tiesa, tai buvo viena iš dviejų nakvynių viešbučiuose visos kelionės metu) Nerijus pastebėjo, kad nuleista priekinė automobilio padanga. Šūdas (atsiprašau). Truputį pasinervinom, nes dar ir vairas prie viso šito užsirakino ir skambinom savo Toyota Assistance, kuris turėtų pagelbėti visais nelaimių atvejais. Po valandėlės, kai padangą pripurškėm kažkokių klijų ir ją naujai pripūtėm oro, pasirodė Toyotos siųstas vilkikas, kuris mus nulydėjo (mūsų padanga vėl buvo pilna oro, tad nebebuvo reikalo lipti ant priekabos) į artimiausią Toyota saloną. Ten per gerą pusvalandį iškrapštė iš padangos varžtą, kurį mes, matyt, pasigavom kažkur Medoko vynuogynuose ir užlopę padangą išleido į kelią. Nieko nekainavo. Ačiū Tau, Toyota.

Dangiški kontrastai

Man atrodo, kad tik Briuselyje būna taip, kad giedras dangus per dešimt minučių gali pavirsti žemai slenkančia debesų koše, beraitančia savo drėgnus čiuptuvus kreivose miesto gatvelėse ir paslapčia krebždenančia mano ketvirto aukšto langą...

Išparduotuvės Briuselyje / Outlets in Brussels

Vis ruošiausi papasakoti apie savo mėgiamas išparduotuves, bet tokį buitišką įrašą atidėdavau tam laikui, kai jau nebeturėsiu apie ką rašyti. Mėnesiams bėgant ėmė atrodyti, kad vis tiek visi žino, kur tos išparduotuvės yra ir niekas apie jas net ir nešneka. Mat, kai ėmiau jas po truputį atradinėti, net buvo kažkaip nepatogu apie tai kam nors besigirt, nes dažniausias atsakymas į mano padžiūgavimus būdavo "tai jo, žinau aš tą išparduotuvę". C'mon, o tai kodėl man niekas nesakėt?!

O viskas prasidėjo nuo to, kad vasaros išpardavimų metu beveik atsitiktinai užsukau į DOD'ą, pro kurį iki tol jau buvau praėjusi gal kokių penkiasdešimt kartų. Viena ausimi apie šį išparduotuvių tinklą buvau girdėjus, nes buvusi bendradarbė Regina, klausė kito buvusio bendradarbio Laimono, kur ten ta išparduotuvė, kurioje visi perka gerus drabužius. Laimonas taip atsainiai, lyg šioji būtų koks sisiojantis berniukas, paaiškino, kad taigi, prie Madou. Na, tai ir mes susiruošėm tos Amerikos atrasti.

Vieta širdies mano vakuojanti...

Nesugalvojau, kaip pavadinti įrašą apie išvažiavusio iš namų vienatvę. Tad prisiminiau smagią "Kabareto tarp girnų" dainą apie meilę, kaip mergina krūmuose tupėdama negalėjo atsižiūrėti į traktorių vairuojantį vyruką. Tai taip ji ir traukė, kad "viena širdies mano - vakuojanti". Suprask - laisva. Mes su Rūta (turiu mintyje ir širdyje savo draugę Rūta V.) "Kabareto tarp girnų" melodijas traukėm besiruošdamos devintos klasės egzaminams. Išvakarėse prieš lietuvių literatūros egzaminą. Nežinau, ar V. Kernagio dainos mums padėjo tą egzaminą išlaikyti, ar ne, bet tikrai menu, kad tą pavasario dieną leidom žiauriai smagiai (tėvai būtų žinoję - tikrai būtų susirūpinę būsimo egzamino rezultatais, mais tout est passé bien). Todėl aliuzija į patrakusias dienas - kaip tik tinkama įžanga mano liūdniems pamintyjimams. Seniai juos gromuluoju, bet tik šiandien nesusilaikiau. Prieš išlėkdama gerti kavos su graike Sisi, kuri pozityvių atšvaitų įžvelgia net savo vaiko negalioje, nutariau brūkštelėti apie vienatvę.