Tik suaugusiems: erotikos ir pornografijos knygynas

Pradedu nebespėti savo darbams iš paskos. Tai kur galiu rasti laiko papasakoti apie dieną be automobilio, Ixellio kapines ir "Beirut" koncertą? Rasiu, pasiskolinsiu trupučiuką iš ateities, kokia valandėlę būsimo miego. Bet vis tiek, papasakosiu ne apie automobilius, dviračius ir kapines, o pasidalinsiu keliomis "Moeder Lambic" kaimyno nuotraukomis. Nes jos net rėkia, kaip nori būti išleistos į laisvę.

Taigi, rugsėjo pirmą dieną, kai visas Briuselio senamiesti kvepėjo alumi (va, va, pratekėjo Briuselio alaus savaitgalis, o aš net neradau kaip ir kada apie jį papasakoti...), šalia naujojo "Moeder Lambic" išvydome netikėtą naujakurį - erotinių ir pornografinių senknygių, komiksų, žurnalų bei vaizdo įrašų parduotuvę "Nuit de Chine". Nesusilaikiau nenufotografavusi. Paprasčiausiai - smagu :)

Sekmadienis be automobilio

Čia ne šiaip koks nors mano asmeninis projektas ar pasipriešinimo akcija. Rimtų rimčiausia judrumo savaitės "razinka" diena be automobilio Briuselyje. Ir ne tokia, kaip pas mus Lietuvoje, kai dauguma vairuotojų nė nebūna girdėję apie tokį "valdžios pramaną". Čia, Briuselyje, visą dieną mieste draudžiamas automobilių eismas. Leidžiama judėti tarnybiniais automobiliais, tačiau tik darbo reikalais (ei, kokie darbo reikalai sekmadienį?) ir tik 30 km/val. greičiu.

Šiais metais sekmadienis be automobilio išauš rugsėjo 16 dieną. Nuo 9 valandos ryte iki 19 valandos vakare tebus galima automobiliu privažiuoti iki Briuselio žiedo, o toliau - kaip jau kojos neša (pėsčiomis, savu, Velo ar Blue dviračiu, visuomeniniu transportu), kaip galva išmano.

Bruxelles les bains - Briuselio paplūdimiai

Aišku, radau laiką pasidalinti įspūdžiais apie Briuselio vasaros išradimą - dirbtinį paplūdimį kanalo pakrantėje. Šiaip ar taip, jau atėjo ruduo, paplūdimiai jau sušluoti iš išvesti atgal prie jūros, o į naujo sezono malonumų ir pramogų paieškas pasinėrę miestiečiai senai jau pamiršo ten gurgždėjusį smėlį. Na, ir tegu, geriau šiandien pasidalinsiu keliomis nuotraukomis bei brūkštelėsiu tris sakinius, negu pamiršiu ir niekada apie tai neprasitarsiu. Gal šis įrašas kam nors pravers kitą vasarą :)

Dirbtiniai Briuselio paplūdimiai mieste įrengiami jau dešimtus metus iš eilės. Nors ir skeptiškai burbėjau, kad paplūdimys Briuselyje vasarą tai tas pats kaip krepšinio aikštelė eskimams, saulei išlindus pakeičiau nuomonę.

Briuselio paplūdimiai - tai didelė pakrantės parčių teritorija. Niekas čia nesimaudo (tikriausiai, kad gink, Dieve, niekas ir neleistų) ir nesidegina, tačiau su mielu noru sėdi "pajūrio" kavinėse ir užkandinėse, krapštosi kūrybinėse dirbtuvėse, pliekia tinklinį, stalo tenisą ir petankę (kurią vietiniai vadina tiesiog žaidimu kamuoliais).

Prancūzija 2012: San Malo, Karnakas ir bretonų skanėstai (II d.)

Iš San Mišelio pasukom link San Malo (Saint Malo) - įtvirtinto piratų ir korsarų miesto. Ryte plačios vis dar Lamanšo sąsiaurio pakrantės buvo tuščios, nuspalvintos visomis jūrinėmis spalvomis - mėlynai žalių sąskambių vanduo ir dangus, gelsvai rusva su beveik juodais atspalviais sausuma; keli žemaūgiai augaliūkščiai ir tuštuma...

Pakeliui stabtelėjom pasižvalyti į Le Vivier su Mer įsikūrusį austrių parką ir į vandenyno susiurbtą upelę (neįprasta lietuviškai akiai, kad nei iš šio, nei iš to pasimatytų upės dugnas). Haufiškai atrodė tuščioje vagoje sugriuvę laivai, kaip kokie pagiringi skenduoliai, kantriai laukiantys, kada vėl sugrįš vanduo... Vietiniai gyventojai  ir turistai nešė pelną  jūros gėrybių pardavėjams: svajojo apie būsimą vakarienę ir negailėdami tiesė banknotus už šviežias austres, midijas, jūros sraiges ir migdolus bei kitokius dvigeldžius sutvėrimus. Mes susilaikėm, nes a) ryte visiškai netroškom slidžiai sūrių moliuskų, b) iki vakarienei neturėjom, kur jų įsidėti.

Garsiąją ir visų plačiai išreklamuotą Kankalę (matyti aukščiau esančioje fotografijoje) aplenkėm, nes skubėjom į San Malo. Antrąją kelionės dieną dar laukė netrumpa atkarpa Prancūzijos keliais, tad teko rinktis - piratų sostinė ar austrės. Mums patrauklesni pasirodė jūrų plėšikai :)

Prancūzija 2012: Normandijos tiltas ir San Mišelis (I diena)

Olandų jaunimo "kemperis"

Iš Amjeno pasukom tiesiai  link San Mišelio, kur tikėjomės pamatyti naktinę šviesų ir muzikos programą. Tiesiausias ir greičiausias kelias iš Amjeno link San Mišelio kalno, iškilusio potvynių užliejamoje Lamanšo sąsiaurio pakrantėje veda pro Havrą (Le Havre) ir vieną ilgiausių vantinių tiltų pasaulyje - Normandijos tiltą.

Skubėdami kuo greičiau įveikti likusius 370  kilometrus, pasirinkome mokamus kelius. Suplojom už juos kokių 20-30 eurų. Liūdna, bet greitas keliavimas turi ir savu trūkumų. Ne tik kelių mokesčiai, bet ir kamščiai, kaip taisyklė, susidarantys priešais mokėjimo punktus. Neskubant, galima sklandžiai riedėti gana gerais valstybiniais (nemokamais) keliais, kurie dažniausiai driekiasi šalia mokamų greitkelių. Nemokami keliai net gi turi dar vieną paminėtiną privalumą - dažniausiai jie vingiuoja užkabindami vieną kitą gražesnį kraštovaizdį, pilaitę ar kitą įdomesnę istorinę vietovę, tad grožio ištroškusiems keliautojams yra palankesni nei mokamos autostrados. Bet didžiausias jų minusas, kad greitis juose yra mažesnis, todėl ir kelionė užtrunka  ilgiau, ypač tada, kai norisi kuo greičiau pasiekti nusimatytą tikslą. Na, bet jau minėtas grožis atperka užsitęsusią kelionę.

Normandiją nutarėm patyrinėti ištaikę rudenį kokį ilgesnį savaitgalį, tad dūmėm niekur nestodami. Ir štai, pagaliau prieš akis iškilo įspūdingasis Normandijos tiltas. Paklausykit: bendras tilto ilgis - 2 143,21 metras, tilto atkarpa tarp dviejų pilonų - 856 metrai. Tilto plotis - 23,6 metro, kurie padalinti į 4 automobilių eismo juostas ir 2 pėsčiųjų takus abipus kelio. Betoniniai "Y" formos pilonai sveria daugiau kaip 20 000 tonų ir yra daugiau kaip 214 m. aukščio. Tiltą laiko 184 plieniniai kabeliai (vantai), sveriantys šiek tiek daugiau nei 19 000 tonų. O bevažiuojant tiltų suvoki, kad juo važiuoji, o jis dar tik po truputį prie tavęs artėja...

Tilto kūrėjas - Mišelis Virložo (Michel Virlogeux), dirbęs drauge su architektais Francua Dojej (François Doyelle) ir Šarliu Lavinj (Charles Lavigne), suprojektavo vantinį tiltą, nes tokios konstrukcijos tiltas patikimiau atlaiko vietovėje vyraujančius stiprius vėjus, o ir tokio tilto statyba yra pigesnė nei sijinio. Tilto statyba tęsėsi 7 metus (1988-1995) ir kainavo 465 milijonus dolerių iš "Natixis" kišenės. Važiavimas tiltų yra mokamas visoms motorinėms priemonėms (lengvajam automobiliui - 5,20 Eur), išskyrus motociklus. Nemokamai tiltų gali naudotis ir dviratininkai bei piestieji.

Iki pat 1999 m., kai buvo pastatytas Tatara tiltas Japonijoje, Normandijos tiltas buvo ilgiausias vantinis tiltas pasaulyje. 2004 m. atidarius Rio Antirrio tiltą, Normandijos vantinukas smuktelėjo į trečią vietą.