Šuns balsas į dangų neina arba La Pasionaria

Jei užsimanytumėte visam pasauliui (ar bent jau aplink Pietinę stotį (Gare du Midi) besiburiuojančiai jo daliai) išrėkti ką galvojate ar jaučiate, galite drąsiai pasinaudoti skulptoriaus Emilio Lopez Menchero sukurtu milžinišku garsiakalbiu.

Rozos Liuksemburg (Rosa Luxemburg) alėjos pabaigoje, visiškai palei judrią miesto gatvę, pastatytas megafonas yra skirtas marokiečių migracijos 40-mečiui ir ispanų komunistei Isadorai Dolores Ibàrruri Gómez, žinomai kaip "La Pasionaria". Pasak E.L. Menchero, skulptūra įkūnija Dolores žodžius "or Prefiero morir de pied, a vivir arrodillado", kurie lietuviškai skambėtų maždaug taip: "geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant". Menininkas referuoja į Joriso Ivenso (Joris Ivens)1937 m. susuktą juostą "Spaanse aarde" ("Ispanijos žemė") apie civilinį karą Ispanijoje. O tiksliau, į filmo epizodą, kuriame užfiksuotas skulptūros meninis pirmavaizdis - šalia apkasų sunkvežimiu tampomas didžiulis garsiakalbis, per kurį sakomos padrąsinančios kalbos Respublikonų kareiviams, kurių tarpe kovojo ir La Pasionaria.

Skulptūra-garsiakalbis pastatytas toje alėjos vietoje, kur dažnai protestuoja imigrantai. Ir jie tikrai pasinaudoja E.L. Menchero sukurta galimybe garsiai išsakyti nuomonę ir nepasitenkinimą.

Skulptorius ir architektas Emilio Lopez Menchero gyvena ir kuria Briuselyje. Savo kūriniuose, nepaisydamas modernios architektūros ir urbanistikos standartų, juos iškreipdamas bei laisvai žaisdamas objektų proporcijomis, menininkas narsto socialinės klaustrofobijos, miestietiško susvetimėjimo bei autizmo problemas. Tam dažnai pasitelkia netikėto mastelio socialines ar urbanistines ikonas, jas multiplikuoja bei eksponuoja jų iškreiptumą paryškinančioje aplinkoje. 

Papjauti savo namuose

Šiandien grįždama iš prancūzų, prieš pasukdama į savo gatvę, prie vieno pusrūsinio buto langų pamačiau degančias žvakutes, suguldytas skintas gėles ir pliušinius žaislus. Kaip nemačiau jų eidama ryte? Esu priblokšta savo nepastabumo - tikriausiai iš tolo pamačiusi šūsnį gėlių, nuotraukų ir žaislų nusprendžiau, kad tai... šiukšlės. Nes gi pirmadienis, nes gi po savaitgalio...

Grįžusi namo iškart puoliau internete ieškoti kas nutiko. Pasak belgų spaudos, penktadienį vakare iš darbo grįžęs vyras namuose rado išpjautą šeimą - žmoną ir tris vaikus. Kaip pasakoja pats vyriškis, kai grįžo iš darbo - namuose nedegė šviesa, buvo tamsu ir jis pašaukė savo vaikus. Niekas neatsiliepė. Sunerimęs jis uždegė šviesą ir išvydo ant grindų, kraujo klane, gulintį savo vyriausią sūnų ir žmoną, priešais televizorių - antrąjį sūnų. Negyvą savo jaunėlį vyras rado kitame kambaryje. Visiems buvo perpjautos gerklės.

Belgų spauda spėjo paviešinti, kad vyras kaltina tame pačiame restorane indų plovėju dirbusį jauną (26-28 m.) vyrą iš Bangladešo. Pastarasis gyveno tame pačiame kvartale, žinojo išžudytos šeimos butą ir penktadienį nepasirodė darbe. Motyvas? Sako, kad pavydas darbe... Ir to pakanka tam, kad papjautum 6-8 metų vaikus ir jų motiną?

Perskaitytas trumpas straipsnis mane sukrėtė. Ne tik todėl, kad kažkas įvykdė tokį siaubingą nusikaltimą ir ne tik todėl, kad visiškai kaimynystėje, ir ne tik todėl, kad retkarčiais praeidavau pro tuos gatvėje žaidusius vaikus. Pirmiausia atėjo mintis, kad visą penktadienį dirbau namuose ir nieko negirdėjau - žinoma, nebūčiau galėjus - išskerstos šeimos namas stovi kitoje gatvėje. Ir jų kaimynai nieko negirdėjo. Lygiai taip pat gali negirdėti visų mūsų kaimynai ir mes patys...

Šiandien po pietų policija paskelbė įtariamojo Alam Khorshed paieškas. Ieškomas 29 metų amžiaus, smulkaus kūno sudėjimo, maždaug 1 m 65 cm ūgio vyras iš Bangladešo. Visus žinančius apie šio vyro buvimo vietą ar jį pastebėjusius prašoma apie tai pranešti policijai nemokamu telefonu 0800 30 300 arba el.paštu avisderecherche@police.be

Woman and 3 children found dead
I need to know what happend to my children
Une femme et trois enfants égorgés à Etterbeek
Drama à Etterbeek: le Parquet <irrité> par les déclarations dans la presse

Prancūzija 2012: La Rochelle (III diena)

Atbildėję iš bliaunančio Nanto pirmiausia įsikūrėm municipaliniame La Rošelės (La Rochelle) kempinge - labai rūpėjo išskleisti ir vėjuje išdžiovinti paryčiais sulytą palapinę. Visgi, pripažinkite, kad miegoti vėsioje pirtyje - menkas malonumas (taip, romėnų pirtyse buvo speciali atsivėsinimo patalpa - frigidarium (šaltieji baseinai), bet anie ten eidavo gerokai įkaitę karštuose pirčių garuose).

Kol pasistatėm palapinę - gerokai praalkom. Na, ne todėl, kad tai butų buvęs sunkus darbas, bet per dieną nevalgiusius mus nugalėjo nuo olandų kemperių vilnijęs kepsnių aromatas (kam teko šitai patirti - supras). Traukėm iš savo podėlio konservuotus aštunkojus, alyvuoges ir pomidorus... mmmm, skanu buvo! O po tokių pavakarių drąsiai patraukėm susipažinti su miestu - buvom tikri, kad nesusiviliosim pirmaisiais turistiniais masalais (užbėgant istorijai už akių, reikia pasakyti, kad viskas baigėsi taip, kad išvis niekuo tą vakarą nesusigundėm, nes pilvuose sėdėjo aštuonkojis...).

Beveik visus didesnius Atlanto ir Lamanšo sąsiaurio pakrančių miestus niokojo patys įvairiausi karai, La Rošelė gali pasigirti vienu įspūdingiausiu karo atsiminimų sąrašu. Šimtamečio karo metu miestas kelis kartus ėjo iš vienos kariaujančios pusės rankų į kitos rankas ir vėl atgal. Plintant reformacijai, La Rošelė tapo viena svarbiausių hugenotų tvirtovių, kurią Rišeljė sugebėjo paimti tik po dvejus metus trukusios apgulties (jei skaitėt "Tris muškietininkus", turėtumėt prisiminti, kad pastarieji apsupties metu taip pat turėjo ką veikti šiame mieste). Galų gale, II Pasaulinio karo metais miestas buvo užimtas nacių. Šie taip gerai organizavo miesto gynybą, kad La Rošelė tapo paskutiniu išlaisvintu Prancūzijos miestu. Ne šiaip sau sėdėjo blogiečiai okupantai kokiose varpinėse ar požeminiuose bunkeriuose. Naciai buvo patikimai įtvirtinę netoliesę kyšančią Rė (Ré) salą bei ten įrengę povandeninių laivų bazę. Miesto apsuptis tęsėsi 9 mėnesius, o Rė salos įtvirtinimus gynė net 20 000 karių. Stebėtina, kad tokie aktyvūs karo veiksmai paliko stovėti gražiausius miesto bokštus.

Prancūzija 2012: lietingas Nantas (III diena)

Trečią kelionės rytą Karnake (Carnac) paskelbė dundulis ir į palapinės kupolą pradėjęs barbenti lietus. Vos išgirdus garsesnį perkūnėlio dudenimą, Nerijui sakiau "pakuojamės", bet jis per miegus tik sumurmėjo, kad "nelis". Bet lijo, deja. Kai prakiuro mūsų miego nepaisęs dangus, tai ir palapinę, ir "svetainės" kampelį susipakavom per rekordiškai tumpą laiką. Per daug nekreipėm dėmesio, ar daug spyglių liko ant palapinės dugno, ar mažai - svarbiausia buvo išsaugoti kuo daugiau sauso ploto ;)

Išbudinti ir taip šiurkščiai išvaryti lauk, prieglaudos ir pusryčių ieškojome gretimame miestelyje. Mažame buriuotojų (kuo mes prastesni? Gi irgi kaip kokie kolumbai atradinėjam savo Prancūziją) restoranėlyje smagiai sukrimtome po tartiną ir po šiltą kruasaną, pasidabinom baltais pieno putos ūsais ir pavėpsojom kartojamą olimpinį plaukimą. Mums apšilus kojas ir sielas prajuko ir pakrantės dangus - vėjas pradėjo į žemyną ginti debesis, o saulė vis iškišdavo vieną kitą spindulį ir bandydavo nors kiek pasausinti įmirkusius šaligatvius.

Ixelles kapinės - Cimetière d'Ixelles

Ixelles kapinių vartai

Diena be automobilio buvo puiki proga sėsti ant dviračio ir pasidžiaugti laisvomis gatvėmis. Iš to džiaugsmo nuvažiavom iki pat Ixelles (Ikselio) kapinių. Jau senai planavome ir net vieną kartą buvom iki jų nusigavę, tačiau tąkart kelią pastojo užrakinti vartai. Kapinėms čia irgi nustatytos darbo valandos. Ir teisingai, nėra ko čia drumsti mirusiųjų ramybės, jiems irgi reikia atsipūsti nuo tuksinčių turistinių žingsnių. Nors, tiesą sakant, tų smalsių turistų Ixelles kapinėse ne taip jau ir daug. Tankiau galima pamatyti kokią senuliukę, tyliai rymančią prie savo giminės kapo.

Viena iš Ixelles kapinių alėjų

Mes šiose kapinėse norėjom aplankyti tris belgiškas asmenybes ir vienos nelaimingos įsimylėjėlių poros kapą.  Kad netektų beviltiškai klaidžioti - iš kapinių sargo pasiėmėm planą (nemokamas!) ir nosies tiesumu nukulniavom aplankyti barono Victoro Hortos (1861-1947). Manau, kad nėra didelio reikalo pasakoti apie jo iki beprotybės ištobulintas Art Nouveau architektūros formas ir pritaikytus unikalius inžinerinius sprendimus. Jei manote, kad vis gi reikėtų - čia rasite visai pakenčiamą straipsnį apie šį meno ir konstrukcijų genijų. O artimiau su šiuo belgų architektūros baronu galite susipažinto jo paties namuose.

Victoro Hortos antkapis

V. Hortos kapas - vienas neišraiškingesnių visose kapinėse. Be žemėlapio tikrai tikrai nebūtumėme jo aptikę. Architektas palaidotas bendrame šeimos kape ir paslėgtas stačiakampiu betono luitu. Jau nekalbant apie tai, kad kapas apaugęs kerėpliškom tujom ir net turint žemėlapį, labai lengva jo paprasčiausiai nepastebėti. Jei visgi bandysite surasti pasikliaudami intuicija - Hortos adresas kapinėse - Pelouse 1, Avenue 17 kampas, šalia antrojo kapinių žiedo (mus pralinksmino kapinių sargo komentaras, kai paklausėm, kur tas Horta guli. Bakstelėjo pirštu žemėlapyje ir sako: "Paprastai Horta būna štai čia" - lyg pastarasis mėgtų mėtyti pėdas ar lankytis pas kaimynus pavakario arbatėlės).

Antoine Wiertz antkapis

Kitas smalsumo objektas - romantizmo epochos tapytojo ir skulptoriaus Antoine Wiertzo (1806-1865) kapas. Vautier gatvės 62 name, visai šalia Europos Parlamento ir Liuksemburgo traukinių stoties, esanti jo studija paversta muziejumi, kurį galima aplankyti darbo dienomis (nuo 10 iki 12 ir nuo 13 iki 17 val.). Štai ir atsakymas, ką veikti eurobiurokratams per pietų pertrauką, jei siela alksta kultūros ;) O šiandieninis Wiertzo adresas - Avenue 5 pabaiga.

Victoro Hortos suprojektuotas antkapis Solvay šeimai

Galų gale - trečioji asmenybė - chemikas ir filantropas Ernestas Solvay (1838-1922), įkūręs tarptautinius fizikos ir chemijos institutą, fiziologijos ir sociologijos institutus bei Briuselio universiteto Komercijos mokyklą. Briuselyje taip pat galima apsilankyti nuostabioje Solvay bibliotekoje, įsikūrusioje europiniame rajone, Leopoldo parke. Ir tiesa, antkapį Ernest'ui sukūrė tas pats garsusis Victoras Horta. Jį (antkapį) galite rast Pelouse W, tarp Avenue 5 ir Avenue 11.

Marguerite ir Georges antkapis

Neskaičiuojant kitų belgiškų įžymybių - nuo kariškių iki politikų ir žurnalistų, Ixelles kapinės žinomos ir dėl čia palaidotų dviejų įsimylėjėlių - prancūzų generolo Georges'o Boulangerio (1837-1891) ir jo mylimosios Marguerite'os Croizet (madame de Bonnemains). Margauerite buvo turtingų tėvų duktė ir karininko našlė, o Georgas - Paryžiuje gimęs karininkas ir politikas, įgyvendinęs keletą tuo metu svarbių reformų. Pavyzdžiui, eidamas Karo ministro pareigas, Boulanger'is pasiekė, kad pėstininkų dienos racionas būtų papildytas žuvimi (o tai tau!), šiaudais kimšti čiužiniai - pakeisti spyruokliniais, kareiviams būtų leista turėti savo asmenines šakutes ir šaukštus, o parapijų kunigai būtų atleisti nuo karinės prievolės. Dėl per didelio uolumo ir nesavalaikių idėjų (ar augančios įtakos), generolas buvo apkaltintas veikiantis prieš šalies saugumą. Nieko kito jam nebeliko, kaip sprukti nuo įkalinimo į artimiausią frankofonišką miestą - Briuselį. Čia jis pasitraukė drauge su savo meiluže Marguerite, kuri 1891 m. liepos 15 dieną mirė nuo džiovos. Praėjus pustrečio mėnesio prie mylimosios kapo nusišovė ir Georges'as.