Prancūzija 2012: Olerono austrės, Medoko vynuogynai ir vakaras Bordo (IV diena)

Ketvirtoji kelionės diena išaušo giedra ir šilta. Papusryčiavę ir išsiregistravę iš La Rošelės kempingo pajudėjome link austrių parko link. Aplankę slydžiakūnius skanėstus planavom užsukti valandėlei į užpelkėjusioje Hiers-Brouage pakrantėje liūdinčią tvirtovę - La Halle aux Vivres.

Beskubėdami kuo greičiau pasiekti austres - jas pralėkėm, o apsisukinėdami brūkštelėjom į kokį tai grumstą automobilio dugną. Sustojom patyrinėti, ar ko nenutiko ir pamatėm... ant žemės varvantį vandenį... Striokas. Radiatorius?! Šūdas. Vedami Tomtomo į artimiausias automobilių remonto dirbtuves spėjom suskaičiuoti galimus finansinius ir laiko nuostolius. Ir dar kelionės pradžioje, ir dar šitam kaime nėra jokios Toyotos, ir išvis - neaišku, ką ten sugebėjom padaryti, ir galų gale - kodėl tas mūsų automobilis toks jautrus?! Pirmas Tomtomo nuodytas automobilių remonto garažiukas buvo uždarytas. Antrasis bandymas buvo sėkmingesnis - voilà, VW salonas. Na, galvojam, jei jau kas baisaus nutiko, tai jie tikrai mums padės, o blogiausiu atveju nurodys tikslų Toyotos adresą. Ir valio, taip - vienas iš meistrų geraširdiškai apžiūrėjo mūsų mašinytės papilvę ir visas išsišiepęs paaiškino, kad nieko mes savo ratams nepadarėm, o laša... kondensatas (lauke gi daugiau kaip 30!). Fu... kaip atlėgo - iš tos laimės abu smagūs ir patenkinti nuriedėjom atgal pas austres. Šį kartą nepravažiavom ir susimokėję už įėjimą į edukacinę ekspoziciją, ėmė tas austres "iš pagrindų".

Kaip ir kur auginamos, kas jos tokios, kaip riebinamos, kaip prausiamos, kaip ginamos nuo kenkėjų ir kitų priešų bei kaip ruošiamos. Šita dalis man patiko labiausiai. Žinoma, po virtualaus šefo pasirodymo stačia galva nulėkėm į vietinį restoraniuką austrių (ir nebenorėjom vaikštinėti aplink tvenkinius). Buvo baisiai skanu... su grafiniuku gerai atvėsinto balto vyno... pamečiau dėl jų galvą ir baisiai apgailestavau, kad negaliu suvalgyti jų daugiau nei galiu ;)

Pasimatymas su austrėmis, prisipažinsiu, buvo gana įdomus, tačiau labiau šią pramogą rekomenduočiau keliaujantiems su vaikais arba visai nieko nežinantiems apie šiuos dvigeldžius moliuskus. Bent kiek nutuokiantiems kas tos austrės ir kaip jos auginamos arba besidominčius tik kulinarinėmis šio gyvūnėlio savybėmis verčiau apsiriboti abipus keliuko veikiančiomis užkandinėmis ir parduotuvėlėmis. O žiniai - adresas:

La Cité de l’Huître
La Cayenne
BP 60038 - 17320 Marennes

Darbo laikas: 9.30-20.00

Kaina – 9 Eur.

Ekskursijos trukmė – 1,5 val.

Bobiškas turgus place Flagey

Prieš dešimt metų atnaujintoje Eugène Flagey aikštėje savaitgaliais vyksta turgūs. Bobiški tokie. Na, ne todėl, kad ten susirinkusios bobulencijos pardavinėtų ryšelius krapų, rudenines avietes ir pačių surinktus rudeninius baravykėlius. O todėl, kad šitas turgus, kaip ir vakarinis, vykstantis Châtelaine aikštėje, turi stiprią bobo aurą. Tai tikrai nėra blogas daiktas. Priešingai - labai smagus ir dailus reikalas, kur madingai renkamasi save parodyti, stačią silkę ar kokią austrę praryti ir buroką nusipirkti.

Man Flagey aikštės turgus daug labiau patinka už trečiadieniais rengiamą Châtelaine. Tai tik visiškai subjektyvūs jausmai šiam turgeliui, nepagrįsti nei kokiu nors išskaičiuotu kainų, nei parduodamų produktų įvairovės lyginimu. Pastaroji - tikrai didelė (turint mintyje turgaus mažumą), kaip ir kainos, kurios negalėtų konkuruoti su skelbiamomis Midi ar Marché des abbatoirs (Clemenceau) turguose (na, bet čia ir eini ne tam, kad sutaupytum, bet tam, kad išleistum). Kaip bebūtų, Flagey turgaus naudai reikia pasakyti, kad čia atrieda kavos pardavėjai, mėsos, pieno ir duonos gaminių pardavėjai, vynininkai, medaus kopinėtojai ir pyragų kepėjai. Į šį bobišką turgelį reikia atkakti tada, kai norisi kažko skanaus, vietinio arba egzotiško ir šviežio. Arba kai iš pačio ryto patraukia ant austrės ir šampano.

Šuns balsas į dangų neina arba La Pasionaria

Jei užsimanytumėte visam pasauliui (ar bent jau aplink Pietinę stotį (Gare du Midi) besiburiuojančiai jo daliai) išrėkti ką galvojate ar jaučiate, galite drąsiai pasinaudoti skulptoriaus Emilio Lopez Menchero sukurtu milžinišku garsiakalbiu.

Rozos Liuksemburg (Rosa Luxemburg) alėjos pabaigoje, visiškai palei judrią miesto gatvę, pastatytas megafonas yra skirtas marokiečių migracijos 40-mečiui ir ispanų komunistei Isadorai Dolores Ibàrruri Gómez, žinomai kaip "La Pasionaria". Pasak E.L. Menchero, skulptūra įkūnija Dolores žodžius "or Prefiero morir de pied, a vivir arrodillado", kurie lietuviškai skambėtų maždaug taip: "geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant". Menininkas referuoja į Joriso Ivenso (Joris Ivens)1937 m. susuktą juostą "Spaanse aarde" ("Ispanijos žemė") apie civilinį karą Ispanijoje. O tiksliau, į filmo epizodą, kuriame užfiksuotas skulptūros meninis pirmavaizdis - šalia apkasų sunkvežimiu tampomas didžiulis garsiakalbis, per kurį sakomos padrąsinančios kalbos Respublikonų kareiviams, kurių tarpe kovojo ir La Pasionaria.

Skulptūra-garsiakalbis pastatytas toje alėjos vietoje, kur dažnai protestuoja imigrantai. Ir jie tikrai pasinaudoja E.L. Menchero sukurta galimybe garsiai išsakyti nuomonę ir nepasitenkinimą.

Skulptorius ir architektas Emilio Lopez Menchero gyvena ir kuria Briuselyje. Savo kūriniuose, nepaisydamas modernios architektūros ir urbanistikos standartų, juos iškreipdamas bei laisvai žaisdamas objektų proporcijomis, menininkas narsto socialinės klaustrofobijos, miestietiško susvetimėjimo bei autizmo problemas. Tam dažnai pasitelkia netikėto mastelio socialines ar urbanistines ikonas, jas multiplikuoja bei eksponuoja jų iškreiptumą paryškinančioje aplinkoje. 

Papjauti savo namuose

Šiandien grįždama iš prancūzų, prieš pasukdama į savo gatvę, prie vieno pusrūsinio buto langų pamačiau degančias žvakutes, suguldytas skintas gėles ir pliušinius žaislus. Kaip nemačiau jų eidama ryte? Esu priblokšta savo nepastabumo - tikriausiai iš tolo pamačiusi šūsnį gėlių, nuotraukų ir žaislų nusprendžiau, kad tai... šiukšlės. Nes gi pirmadienis, nes gi po savaitgalio...

Grįžusi namo iškart puoliau internete ieškoti kas nutiko. Pasak belgų spaudos, penktadienį vakare iš darbo grįžęs vyras namuose rado išpjautą šeimą - žmoną ir tris vaikus. Kaip pasakoja pats vyriškis, kai grįžo iš darbo - namuose nedegė šviesa, buvo tamsu ir jis pašaukė savo vaikus. Niekas neatsiliepė. Sunerimęs jis uždegė šviesą ir išvydo ant grindų, kraujo klane, gulintį savo vyriausią sūnų ir žmoną, priešais televizorių - antrąjį sūnų. Negyvą savo jaunėlį vyras rado kitame kambaryje. Visiems buvo perpjautos gerklės.

Belgų spauda spėjo paviešinti, kad vyras kaltina tame pačiame restorane indų plovėju dirbusį jauną (26-28 m.) vyrą iš Bangladešo. Pastarasis gyveno tame pačiame kvartale, žinojo išžudytos šeimos butą ir penktadienį nepasirodė darbe. Motyvas? Sako, kad pavydas darbe... Ir to pakanka tam, kad papjautum 6-8 metų vaikus ir jų motiną?

Perskaitytas trumpas straipsnis mane sukrėtė. Ne tik todėl, kad kažkas įvykdė tokį siaubingą nusikaltimą ir ne tik todėl, kad visiškai kaimynystėje, ir ne tik todėl, kad retkarčiais praeidavau pro tuos gatvėje žaidusius vaikus. Pirmiausia atėjo mintis, kad visą penktadienį dirbau namuose ir nieko negirdėjau - žinoma, nebūčiau galėjus - išskerstos šeimos namas stovi kitoje gatvėje. Ir jų kaimynai nieko negirdėjo. Lygiai taip pat gali negirdėti visų mūsų kaimynai ir mes patys...

Šiandien po pietų policija paskelbė įtariamojo Alam Khorshed paieškas. Ieškomas 29 metų amžiaus, smulkaus kūno sudėjimo, maždaug 1 m 65 cm ūgio vyras iš Bangladešo. Visus žinančius apie šio vyro buvimo vietą ar jį pastebėjusius prašoma apie tai pranešti policijai nemokamu telefonu 0800 30 300 arba el.paštu avisderecherche@police.be

Woman and 3 children found dead
I need to know what happend to my children
Une femme et trois enfants égorgés à Etterbeek
Drama à Etterbeek: le Parquet <irrité> par les déclarations dans la presse