Prancūzija 2012: Normandijos tiltas ir San Mišelis (I diena)

Olandų jaunimo "kemperis"

Iš Amjeno pasukom tiesiai  link San Mišelio, kur tikėjomės pamatyti naktinę šviesų ir muzikos programą. Tiesiausias ir greičiausias kelias iš Amjeno link San Mišelio kalno, iškilusio potvynių užliejamoje Lamanšo sąsiaurio pakrantėje veda pro Havrą (Le Havre) ir vieną ilgiausių vantinių tiltų pasaulyje - Normandijos tiltą.

Skubėdami kuo greičiau įveikti likusius 370  kilometrus, pasirinkome mokamus kelius. Suplojom už juos kokių 20-30 eurų. Liūdna, bet greitas keliavimas turi ir savu trūkumų. Ne tik kelių mokesčiai, bet ir kamščiai, kaip taisyklė, susidarantys priešais mokėjimo punktus. Neskubant, galima sklandžiai riedėti gana gerais valstybiniais (nemokamais) keliais, kurie dažniausiai driekiasi šalia mokamų greitkelių. Nemokami keliai net gi turi dar vieną paminėtiną privalumą - dažniausiai jie vingiuoja užkabindami vieną kitą gražesnį kraštovaizdį, pilaitę ar kitą įdomesnę istorinę vietovę, tad grožio ištroškusiems keliautojams yra palankesni nei mokamos autostrados. Bet didžiausias jų minusas, kad greitis juose yra mažesnis, todėl ir kelionė užtrunka  ilgiau, ypač tada, kai norisi kuo greičiau pasiekti nusimatytą tikslą. Na, bet jau minėtas grožis atperka užsitęsusią kelionę.

Normandiją nutarėm patyrinėti ištaikę rudenį kokį ilgesnį savaitgalį, tad dūmėm niekur nestodami. Ir štai, pagaliau prieš akis iškilo įspūdingasis Normandijos tiltas. Paklausykit: bendras tilto ilgis - 2 143,21 metras, tilto atkarpa tarp dviejų pilonų - 856 metrai. Tilto plotis - 23,6 metro, kurie padalinti į 4 automobilių eismo juostas ir 2 pėsčiųjų takus abipus kelio. Betoniniai "Y" formos pilonai sveria daugiau kaip 20 000 tonų ir yra daugiau kaip 214 m. aukščio. Tiltą laiko 184 plieniniai kabeliai (vantai), sveriantys šiek tiek daugiau nei 19 000 tonų. O bevažiuojant tiltų suvoki, kad juo važiuoji, o jis dar tik po truputį prie tavęs artėja...

Tilto kūrėjas - Mišelis Virložo (Michel Virlogeux), dirbęs drauge su architektais Francua Dojej (François Doyelle) ir Šarliu Lavinj (Charles Lavigne), suprojektavo vantinį tiltą, nes tokios konstrukcijos tiltas patikimiau atlaiko vietovėje vyraujančius stiprius vėjus, o ir tokio tilto statyba yra pigesnė nei sijinio. Tilto statyba tęsėsi 7 metus (1988-1995) ir kainavo 465 milijonus dolerių iš "Natixis" kišenės. Važiavimas tiltų yra mokamas visoms motorinėms priemonėms (lengvajam automobiliui - 5,20 Eur), išskyrus motociklus. Nemokamai tiltų gali naudotis ir dviratininkai bei piestieji.

Iki pat 1999 m., kai buvo pastatytas Tatara tiltas Japonijoje, Normandijos tiltas buvo ilgiausias vantinis tiltas pasaulyje. 2004 m. atidarius Rio Antirrio tiltą, Normandijos vantinukas smuktelėjo į trečią vietą.

Prancūzija 2012: Amjeno katedra, sūdyta avis ir bateliai (I diena)

Amjeno gatvė

Na, štai - apsidirbau svarbiausius darbus, kurie po atostogų baugino terminais ir kitais baubais ir galiu save apdovanoti kelionės Prancūzijoje atsiminimais. Tai jau antroji mūsų didesnė kelionė šioje šalyje. Pernai per šešiolika dienų aplankėm Burgundiją, Provansą, Žydrąją pakrantę ir kirtę Centrinį masyvą pro Luaros slėnio pilis grįžome namo į Briuselį. Šiais metais vėl keliavome savo automobiliu ir susukom 3800 km: tiesiai iš Briuselio šovėm į Amjeną ir San Mišelį, iš ten pro San Malo į Karnaką, La Rošelę, Medoką, Bordo, Lurdą; atsikvėpę Pirėnuose nusileidom iki Viduržemio jūros, aplankėm Perpinjaną, Narboną, Karkasoną ir pro Tulūzą, Perigo, Orleaną ir Paryžių parvykom atgal į Briuselį. Bet apie viską iš eilės ir po truputį :)

Amjenas. Archeologijos parkas. Tarzan.

Šeštadienį ryte atidavėm gerajai Audronei pagloboti Lambiką ir išdūmėm link San Mišelio (Saint-Michel). Briuselį palikome be didesnio gailesčio (na, tik prieš Katiną buvo kažkaip nesmagu) – po keturių saulėtų ir giedrų dienų vėl ėmė pliaupti pilkas lietus, kuris paskutinį pusmetį ir taip jau be atvangos murkdė mus ūkanose ir vitamino D stygiuje.

Net Amjene yra Briuselis :)

Pirmai dienai pasirinkom ilgesnę distanciją (600 km), kad geriau išpurtytumėme darbų prinokusias mintis. Pravažiavom pasienio miestelį Valancienne - turtingą istorija ir tuo pačiu jos negailestingai nuskriaustą II Pasaulinio karo metu.

Karališkieji rūmai - veidrodžių ir šviestuvų karalystė

Belgijos karalių aš visai nepažįstu ir net nesu nė karto jų mačius. Žinau tik, kad šiandien soste sėdi Albertas II, o jo sūnus princas Lorencas yra priėdęs velnių žilstelėjęs neklaužada raginiais akiniais. Bet kuo toliau - tuo labiau man jie patinka. Gal todėl, kad tai gana jauna dinastija, gal todėl, kad šie karaliai karaliauja Belgijoje, o gal todėl, kad valdo XXI a. pradžioje, bet kaip ir kodėl ten bebūtų, jie gana atviri visuomenei (aišku, neatmeskim ir to momento,kad juos tokiais galėjo padaryti ir kuris nors ministras pirmininkas): ištisus metus galima nemokamai aplankyti karališkąją kriptą Laekeno bažnyčioje ir vaikštinėti po buvusį mežioklės Laekeno parką, pavasarį liaudžiai atveria savo oranžerijos duris, vasarą (visą rugpjūtį ir pirmąją rugsėjo savaitę, iki 9 d.) - oficialiosios rezidencijos, į kurią įsileidžia keistus muziejininkų projektus ir nesąmoningas pramogas vaikams. Na, bet vis tiek, fainas tas jų Albertas, kuris už prasižengimus ištrynė savo Lorencą iš interneto. Ok, ne iš interneto, o iš oficialios karališkosios svetainės. Nieko sau moderni bausmelė, ar ne?

Tai va, aš nevisai apie tai norėjau parašyt. Sekmadienį netyčia aplankėm karališkąją rezidenciją. Paprasčiausiai važiavom pro šalį, o gi žiūrim - žmonių tuntai rikiuojasi šalia karaliaus durų. Tada ir toptelėjo, kad visai buvom užmiršę šią nemokamą karališką pramogą (Bekingemo rūmų lankymas kainuoja apie 20 eurų!).

Belgijos karaliaus oficialioji rezidencija stovi beveik pačiame Aukštutinio ir Žemutinio miestų paribyje, Place des Palais, šalia nelabai išvaizdaus Briuselio parko (Park de Bruxelles). Centrinio rūmų fasado ašis sutampa su parko ašimi ir kitoje jo pusėje stovinčiais Parlamento rūmais. Tokia parinkta pastatų išdėstymo schema atspindi ir šalies politinę santvarką - konstitucinę monarchiją.

Karališkuosiuose rūmuose šiandieninis karalius negyvena, nes turi rūmus Laekene, ramesniame Briuselio pakraštyje. Miesto centre stūksantys neoklasicistiniai rūmai tarnauja kaip... biuras. Čia įrengti karaliaus ir karalienės bei aukštųjų valstybės pareigūnų kabinetai. Rūmuose taip pat rengiami iškilmingi pobūviai valstybinių švenčių metu.

Tapis de fleurs - garsusis Briuselio gėlių kilimas

Šeštadienį su tamsa grįžom namo po dvi savaites trūkusio bastimosi Prancūzijoje ir širdingos viešnagės Lietuvoje (gaila, kad trumpos). Papusryčiavę išdrįsom išlįsti į lauką (karšta...). Apžiūrėjom garsųjį kilimą, bandėm palaistyti KoLa gėles (bet neįveikėm užraktų), parsivežėm namo Katiną ir viskas stojo į savas vėžes. Jei ne tas nesąmoningas karštis (oras - 36!) - būtų galima gyventi. Sako, kad ryt griaudės ir žaibuos. Tikiuosi, nes tada atvės iki 28 ir galėsiu imtis degančių darbų.

Bet pradžiai apie kilimą. Gėlių kilimą pagrindinėje Briuselio senamiesčio aikštėje, gražuolės rotušės papėdėje.  Įvairiaspalvių žiedų kilimas (tapis de fleurs ar bloementapijt) kas du metus "išaudžiamas" iš tūkstančių begonijų ir kitų gėlių žiedų bei penkias dienas džiugina briuselėnus ir turistus, kurie paspoksoti į šį floristų šedevrą suplaukia iš įvairiausių pasaulio kampelių.

Pirmasis gėlų kilimas (ar veikiau kilimėlis) 1952 m. buvo sudėliotas Knokke - kurortiniame miestelyje Šiaurės jūros pakrantėje. 1971 m. antrasis ir gerokai didesnis kilimas nuklojo Briuselio Grand place grindinį. Ir taip kas antrais metais, kaskart atspindėdamas vis kitą temą ar istorinę sukaktį - miesto, šalies, menininkų, gildijų ir istorinių vietovių jubiliejus, apjungdamas egzotiškus Afrikos (2012 m.) bei Azijos (1988 m.) meno motyvus ir Briuselyje sklandančius Art nouveau ornamentus. Štai čia galite rasti daugiau informacijos ir vaizdų.

Šiais metais Grand place dengia jau aštuonioliktas žiedų kilimas, skirtas Afrikai. Kaip sako kilimo autoriai, jam sukurti reikia visų metų - pirmiausiai gimsta idėja, tuomet - brėžiniai, kurie derinami ir su miesto valdžia ir su gėlių augintojais, tuomet - auginamos ir atrenkamos gėlės, kuriamas specialus realaus dydžio spalvotas brėžinys, ant kurio savanoriai po truputi dėlioja būsimo gėlių kilimo raštus. Kuriant kilimą, vienam kvadratiniam metrui panaudojami maždaug 300 begonijų žiedų. Jei kilimo dydis 1 800 kvadratinių metrų, kiek žiedų jam reikia?!