Nesiginkim, mėgstam mes padejuoti, kad pas mus (Lietuvoj) vis ne taip kaip Europoj, kaip visam pasauly. Ten ir pardavėjai mandagesni, ir neapgaudinėja, nesukčiauja, ir aptarnauja klientus greičiau, maloniau, ir gamintojai sąžiningi. Po kelių savaičių Briuselyje, galiu pasakyti, kad ni figa. Parduotuvėse sukčiauja visi, kam tai patinka. Ir man keista, kad anksčiau atsikraustę bičiuliai to nepastebėjo arba su šiuo nesusidūrė. Jau sugebėjau nusipirkti papelėjusių svogūnų ir pagyvenusią cukiniją, kuri kitą dieną atidavė savo dvasią daržovių dievui. O paslaugos čia teikiamos kosminiu greičiu. Sakau kosminiu, nes kai straipsnyje rašoma, kad kokios nors mirusios žvaigždės šviesa žemę pasieks po dvidešimt penkių šviesmečių, tai reiškia, kad to nepamatysim nei mes, nei mūsų vaikai, nei vaikų vaikai ir pan. Tai įvyks kada nors. Vat, taip ir su belgiškom paslaugom. Kada nors.
Internetas. Persikėlėm į naują butą. Senieji nuomininkai savo Internetą išsinešė į naują butą, o mes likom su skylute sienoj. Pasidarėm vietinės reikšmės viešuosius pirkimus, išsirinkom ekonomiškai naudingiausią planą ir užpildėm užsakymo paraišką on-line. Buvo prašyta, kad užsakant Internetą on-line (prisijungties rėžimu), taikomos nuolaidos. Galvojam, oho, modernūs (nors buvom girdėję pasakų be pabaigos apie belgiškus internetinius ir prekių pristatymo nuotykius). Taigi, užpildėm paraišką ir laukiam. Kitą dieną skambina operatorė Vanesa (kalbanti angliškai!) ir klausia, ar patvirtinti užsakymą. Nu taip, patvirtinti. Nerijus dar mandagiai pasiteiravo, kada greičiausiai galima tikėtis sulaukt interneto. „-Po trijų savaičių.“. „-Po kiek?!“. „-Po trijų.“. „- O gal galima kaip nors anksčiau?“. „-Na, gal po dviejų, bet dėl šito paskambinkite po savaitgalio“. Na, gerai, skambinam po savaitgalio. „- O taip, užregistruosim jus į eilę, - (o jau praėjo penkios dienos nuo užsakymo). - Kaip tik vienas žmogus atsisakė.“.
Tai va. Laukėm. Ir ne kokios nors šviesolaidžio. Bet modemo ir riboto interneto. Bepigu kauniečiam, kai turi greičiausią Internetą ir visiems Lietuvos gyventojams, kurie naudojasi tankiausiu interneto prieigų tinklu. Ir dar bepigiau, nes jų tik trys milijonai, todėl kiekvienas paslaugos teikėjas verčiasi per galvą, kad sužvejotų kiekvieną, panorusį jo paslaugos. Čia tokia Nerijaus Skr. teorija. Jis sako, kad čia (Briuselyje) gyvena laabai daug žmonių, todėl tiek, kiek jų ateina pas paslaugos teikėją, pastarajam visuomet yra užtektinai. Tikriausiai jis teisus. Nes savo Interneto sulaukėm vasario 28 dieną. Gerai, kad šiais metais vasaris neturi 29-os dienos.
Skalbimo mašina. Kai derėjomės prieš pasirašydami sutartį, landlordai sakė, o taip, vasario pirmą skalbimo mašina bus. Šiandien jau vasario 16. Jos dar nėra. Ne todėl, kad šeimininkai nenupirko. Tiesiog jos neatveža pardavėjas, nes laukia kol susidarys didesnis krovinys į mūsų rajoną. Klausiam, o tai kada atveš? Šeimininkė atsako, kad negali tiksliai pasakyti, bet kitą antradienį. O tai pirmoj ar antroj dienos pusėj? Sako, kad nežino. Tiesiog, antradienį. Tai va. Kada nors.
Grindys. Pirmą mūsų nuomos dieną nepriklausomas ekspertas, aprašęs buto būklę, pareiškė, kad šeimininkai turėtų naujai nulakuoti grindis, nes jos jau gerokai nusidėvėjusios ir užkamšyti tarpus tarp lentų. Šeimininkai nesispyriojo, sutiko ir pasiūlė mums dar mėnesį pagyventi kur nors (sutartis pasirašyta, kita – nutraukta). Na jau ne. Susitarėm, kad tiesiog vieną naktį pernakvosim kur nors, o jie ten tegu sau lakuoja. Buvo dar ten visokių nuotykių, na, bet nulakavo. Ryte lakuotojas apžiūrėjo savo darbą ir pareiškė, kad reikia dengti dar vieną lako sluoksnį. Nu, ok, denkit. Vakare parėjau namo ir supratau, kad ne kvapas bus blogiausia (kaip maniau iki tol), o medžio dulkės. Grindis prieš lakuodami šlifavo. Žinoma, didžiuma dulkių buvo nuvalytos, bet sienos, spintos, spintų lentynos, virtuvės baldai, langai... baisūs. Tai turėjau ką veikti tris dienas.
Tiesa, o darbo kokybė...tai ką aš žinau. Būtų šitas butas mano, tai nemokėčiau atlyginimo tol, kol nesutvarkytų viso broko. Grindys nušlifuotos bilekaip – dryžiais. Ten, kur lakuojant ištepė grindjuostes, jas uždažė baltai (kaip ir priklauso). Grindis irgi (nors ir nepriklauso). Ne, ne truputį, o taip mostelėjo iš peties ;). Tai va. Garantuotai dirbo ne lenkai.
Apie grindis savo kompetentingą nuomonę persakėm landlordinei. Ji, žinoma, panoro savom akim įsitikinti. Kai įsitikino, pradėjo atsiprašinėti, kad grindis teks dar kartą papildomai perlakuoti ir užglaistyti tarpus. Mums tai reiškė vieną parą ne namuose ir nuolaidą nuomai.
