Pavasarį galvojau, kad jau nebegrįšiu į "Briuselio kopūstus". Labai jautru buvo čiupinėti neužsitraukusius išsiskyrimo sopulius. Kai esi toks nelaimingas, kad viskas erzina ir liūdina. Esi piktas ir nusivylęs. Toks liūdnas, kad net gražūs prisiminimai nusėda kažkur giliai galvoje po adaptacijos gedulais. Ir negali pasakoti apie tai, kad tada ir ten buvo gražaus, ką norėtum dar ir dar kartą pakartoti. Negali net padėkoti kaip reikiant Tave išlydėjusiems draugams ir negali planuoti pirmo apsilankymo ten, iš kur išvažiavai.
Trumpiau tariant, grįžimas namo yra sunkus. Ir turi išlaukti, išgedėti iki giedros ir ramybės. Ir gera, kai greta yra žmogus viską suprantantis ir viską tą patį jaučiantis. Ir gerai, kad retkarčiais susitinkantis ex-expatų būrelis dalinasi tomis pačiomis patirtimis. Taip paprasčiau, nors iš kasdienės kalbos ir nepradingsta "kai mes gyvenome Briuselyje...". Tikriausiai, kad niekada ir neišdils. Nes patirtys ir jausmai lieka.
Kurį laiką jau knieti prisiminti ir pasidalinti viena kita gražia diena iš Europos vidurio. Tai šiam kartui - vien išvyka su Kornelija ir Laurynu į Zelandiją (Zeeland), į Yerseke austrių fermas ir jūros gerybių restoranus. Pasakojimas bus publikuotas "Virtuvėje nuo... iki", bet čia toks šiek tiek adaptuotas ir asmeniškesnis.
