Buitis, buitis, buitis: prakiurusios lubos ir užsikimšusi kriauklė

Šeštadienio rytą dar nuo sapno šiltomis kojomis įstojau tiesiai į vonioje telkšojusią balutę. Aaaa! Katinas?! Ne, nėra jokio kvapo. Profesorius! Baisiai ne-ma-lio-nu. Ir eik dabar iš paties ryto pas kaimyną... Vien tik katinas smagiai leido rytmetį šokinėdamas po balą, lakdamas iš dangaus pasilpylusią malonę ir medžiodamas pro halogeno angą kapsinčius lašus (o mes stebėjomės, kuris jis buvo dingęs ir kodėl neatneša į lovą kavos). Praktiškai tris kartus geriau nei nebeatsukamas vonios kranas katiniškiems malonumams.

Atsivyliotas kaimynas profesiorius gana flegmatiškai pakraipė galvą, lubose akimis nubraižė savo vonios planą ir iškėlė hipotezę, kad taip, tai galėtų būti 'kažkas' iš po jo dušo kabinos. Nerijus drauge su profesorium (kuris yra jaunas ir labai perspektyvus) užlipo į pastarojo butą ir taip pat patvirtino, kad taip, toje vietoje stovi profesoriaus dušas. Vyrai yra vyrai, jiems visuomet reikia neužginčijamų įrodymu. Todėl Nerijus su profesiorium sutarė, kad atliks empirinius tyrimus bei rinks įkalčius. Ilgai laukti neteko. Porą mini-balučių radau vidurį dienos (matyt, kad po rytinių pasipliuškenimų), kol galiausiai, vakar vakare, po vakarinio profesoriaus dušo, vanduo pro lempos skylutę ėmė nekantriai varvėti prinokusiais lašais. Pliumpt - pliumpt - pliumpt. Pliumpt - plumpt - plumpt. Pliumt - plumpt. Plumpt.

Šį kartą profesorius užsuko rankoje laikydamas prakąstą sumuštinį ir patviritno, kad taip, ką tik "apturėjęs dušą". Liūdnai patyrinėjo balą ant mūsų grindų ir pažadėjo surasti žmogų, kuris pažiūrės, kas ten darosi tarp jo dušo ir mūsų lubų. Kol kas gyvenam sausai, bet tikriausiai, kad ne todėl, kad profesorius rado meistrą (taip greitai šioje šalyje tokie dalykai nesisprendžia), o todėl, kad jis nebesiprausia duše. Aš džiaugiuosi, o katinas, pasirodo, per tas tris dangiškojo kapsėjimo dienas spėjo priprasti prie naujos pramogos ir kartas nuo karto viltingai užsuka į vonią patikrinti, ar nepakibo išsvajotieji lašai.

Karališkoji oranžerija Laekene

Karališkoji oranžerija. Kongo paviljonas

Pernai pavasarį pirmą kartą apsilankėme karališkoje oranžerijoje Laekene (Serres Royales de Laeken), todėl šiais metais tarsi ir atsirado tokia mažytė pavasario tradicija (et, kvaila kalbėti apie tradicijas, kai jos po metų jau bus pavirtusios į pasivaikščiojimus Kairėnų botanikos sode). Pernai nebespėjau pasidalinti fotografijomis (šių net nebuvo daug, nes fotoaparato elementas atlaikė tik įėjimą į apskritą oranžerijos salę - Kongo paviljoną) ir įspūdžiais, šiais metais - irgi. Apgailestaujų, jei tarp skaitančių bus tokių, kurie nieko nežinojo apie pavasarinį karališkosios šeimos kvietimą pasivaikščioti pražydusios oranžerijos takais ir būtų tikrai apsilankę, jei tik būčiau apie tai parašius anksčiau. Tai tuomet - gal kitais metais apsilankysite, a?

Karališkoji rezidencija Laekene

Kiekvieną pavasarį, tris balandžio - gegužės savaites, karališkuoju parku ir suvešėjusia ornažerija mėgaujasi ne tik Alberto II šeima, bet ir visas Briuselis. Ir taip jau gerą šimtą metų. Apsilankiusi antrą kartą, galiu gi drąsiai sakyti, kad karaliaus pavaldiniai ir turistai noriai džiaugiasi tokiu rūmų svetingumu ir plaukte plaukia pasižvalgyti po karališkuosius sodus. Lankytojų tikrai daug, tad reikėtų pamiršti apie ramų pasisėdėjimą ir meditaciją apie palmes ar žydinčias vyšnias. Kažkur užmačiau, kad kasdien oranžerijose apsilanko apie 5000 žmonių (mh, taip, daug IMHO).

Karališkoji oranžerija

Kaip viskas ten buvo? Leopoldui II pageidaujant, architektas Alfonsas Balatas (Alphonse Balat) suprojektavo ir pastatydino oranžeriją - tikrą Art Deco ir inžinerijos perliuką, slepiantį išties neeilinį tropikų sodą. Oranžerija buvo pastatyta XIX a. pabaigoje. Statybos užtruko 21 metus ir buvo baigtos sukonstravus "Geležinę bažnyčią" - stikliniu kupolu dengtą statinį, tarnaujantį kaip karališkoji koplyčia.

Mozelio slėnis: iš Trier per Cochem į Koblenz

Mozelio slėnio miestelis

Gegužės pirmą savaitgalį septyniese leidomės patyrinėti išgirtojo Mozelio slėnio. Iki tol tik ir girdėjom įvairiausius aikčiojimus, kad oi, kokios ten pilys! Ai, kokie ten vynuogynai! Vajė, koks upės slėnis! O vynas ten, koks ten vynas!..

Planavim ilgai, bet tai per šalta, tai lietus pamaišydavo, tai patingėdavom. Taip ir liko šiam pavasariui. Ir baisiai pasisekė - oras buvo kaip iš rašto - giedras dangus, saulė ir jokio vėjo (rezultatą, žinoma, pamatėme antrą kelionės dieną - raudonavo ne tik nosys, bet ir saulės apkandžioti pečiai bei rankos).

Mozelio slėnis. Pakeliui

Sukorėme daugiau kaip 700 km. Aplankėme seniausią Vokietijos miestą Tryrą (Trier), pakeliui į Cochemą (Cochem) paspoksojom į stačiausius Europos vynuogynus ir pasivažinėję Koblenco (Koblenz) keltuvu, parbirbenom į Briuselį.

Šv. Gangolfo bažnyčios bokštas (Tryras) 

Piligriminiame Tryre praleidome porą valandų. Pasistatę automobilį požeminėje aikštelėje šalia Juodųjų vartų (Porta Nigra), iškart patekome į miesto centrą. Prieš nosį - romėnų pastatyti miesto vartai, tituluojami didžiausiais į šiaurę nuo Alpių. Juodųjų vartų vardą dėl juostančio akmens šie gavo Viduramžiais. Porta Nigra buvo gynybinės sienos su ketveriais vartais dalis. Deja, miestui plečiantis ir kariaujant neliko nei Baltųjų, nei Viduriniųjų, nei Garsiųjų vartų. O ir Juodųjų vartų akmenis miestiečiai po truputį ėmė tąsyti savoms statyboms.

Porta Nigra (Tryras)

XI a. apirusiuose vartuose apsigyveno graikų atsiskyrėlis Simeonas, kurį po mirties paskelbus šventuoju, greta buvo įsikūrtas vienuolynas. Broliukai ir pasirūpino, kad ardomuose vartuose būtų įkurdinta bažnyčią: uždengė vidinį kiemelį stogu, suklojo grindis, vartų patalpas bei bokštus pritaikė bažnyčios reikmėms. Šventovė Juoduosiuose vartuose veikė iki pat Napoleono atėjimo, kai šis išlaisvino miestiečius nuo vienuolynų ir bažnyčių.

Konstantino bazilika ir Tryro rūmai

Kiti romėniški miesto palikimai - Konstantino bazilika, amfiteatras ir romėnų pirtys, kurioms taip pat mėgstama pridėti galūnę - didžiausios pirtys į šiaurę nuo Alpių.

Romėnų termos ir miesto fontanas (Tryras)

Romaninėje Tryro bazilikoje saugoma Kristaus tunika - rūbas kurį, kaip tikima, vilkėjo nukryžiuotas Kristus. Romaninė bazilika įtraukta į UNESCO saugomo kultūros paveldo sąrašus. Šalia jos - ankstyvosios Gotikos Švč. Dievo Motinos bažnyčia (Liebfrauenkirche) - grynas prancūziškos Gotikos perlas. Ne per toliausiai - romaninis Šv. Mato vienuolynas, kuriame palaidotas apaštalas Matas ir kaip sako gidai, tai vienintelis apaštalo palaidojimas (taip teisingai) į šiaurę nuo Alpių.